Sugrįžęs žodis - kūryba

Kūryba:

     Regina Maciūtė

      Juozas Pocius

      Živilė Pipinytė

      Jonas Liniauskas

      Dainora Urbakonytė

      Aldona Norvilaitė

      Irena Bierontaitė

      Rimantas Steponavičius

      Janina Šeškaitė

      Zina Šorytė

      Raminta Matkevičiūtė

      Rimantas Norvilas

      Feliksas Paulauskas

      Rūta Pūkinskaitė

      Elena Karnauskaitė

PIRATAI

Stoviu ir visaip maivaus prieš veidrodį. Ak, piratas! Ak, gražuolis! Kokia skrybėlė! Kas pasakys, kad popierinė? Kur tau – briliantai, perlai, deimantai! O pistoletas?! Gal irgi medinis? Atsiprašau, atsiprašau, - gryno aukso! Kelnės plačios, siūtos iš nudažytos paklodės, iškaulytos iš mamos. Viena klešnė atraityta. Ant akies ratas, visų piratų vadas! Ir viskas – OK!

Žiūriu į veidrodį ir matau, kaip piratų būrys užpuola baltą laivą, pilną aukso, brangakmenių ir gražuolių… Iškeliu pistoletą į viršų – man priklauso šis maišas, man priklauso šie brangakmeniai, man ši šviesiaplaukė gražuolė! Kas drįstat ginčytis? Aš – piratų vadas!

Laukiu nesulaukiu vakaro, laukiu karnavalo, laukiu Naujųjų metų, laukiu tradicinės laimės. Tai pasiausim vakare su draugais! Paskutinį kartą mokykloje. Abiturientai piratai!.. Smunka ant akių skrybėlė, kaip ją čia pritaisius?..

Čirškia telefonas. Palauks, nepasius. Vėl bus arba “Čia gyvulių supirkimo punktas?”, arba “Čia gimdymo namai?”. Ir sudėk tu man taip numerius, kad visada maišytų. Pakeliu ragelį, paruošęs du įprastus atsakymus: “Bekonus priimam tik rūkytus”, arba – “Jums gimė dvynukai”.

      - Alio.

      - Alio! Jūs – Romas? – šaukia moteriškas balsas. – Alio!

      - Koks romas? – ir staiga susigriebiu, kad a – Romas.

      - Jūs – Romas? – vėl šaukia moteris.

      - Kokio Romo Jums reikia? Ir kas čia prašo?

      - Čia – greitoji pagalba. Pas mus atvežė avarijoj žuvusį žmogų. Jo niekas nepažįsta, tik radom užrašų knygutėj vardą “Romas” ir telefono numerį. Tai jūsų telefono numeris? Jūs girdite?

      - “Žuvęs žmogus… Telefono numeris… Kas galėjo jį turėti? Daug kas… Kodėl reikia manęs?” Aš nieko nesusigaudau.

      - Jūs girdite? – plyšauja telefonas. – Mes atsiųsim mašiną. Jūs padėsit atpažint tą žmogų. Koks Jūsų adresas?

  Pasakau adresą ir padedu sudrėkusį ragelį. Po keliolikos minučių prie namo sustoja “Greitoji pagalba”, o po pusvalandžio aš atatupstas traukiuos nuo Juozo lavono ir, lėtai apsigręžęs, išslenku iš ligoninės.

Šiandien trūks vieno pirato. Šiandien niekas neužpuls laivų ir nevogs gražuolių…

      - Alio, Justai, čia aš – Romas…

      - O! Romas! – kliegia Justas. – Aš tau ką tik skambinau, nebuvai.

      - Justai…

      - Ko toks balsas nupiepęs? Ar vis dar skrybėlė nesilaiko? O manoji, kad matytum, vyruti, sprok juokais!

      - Justai, šiandien…

      - Klausyk, o gal mums reikia kokį piratišką šūkį susigalvoti? Ar dainą kokią? Kokie piratai – be savo ritualo? Gal susirinks anksčiau, surepetuosim. Kad taip pirmą vietą taukšt ir turim?!

Jis kalbėjo ir kalbėjo, ir su kiekvienu žodžiu man darėsi vis sunkiau pasakyti jam tai, kas kaip vėjas nusineš visą jo džiaugsmą.

      - Gal tu sergi? – susirūpino Justas. – Žiūrėk, nesugadink mums reikalo. Ar pas tave Juozo nėr? Žadėjo užeiti, neužėjo.

      - Ne… - išspaudžiu.

      - Tu iš tikrųjų gal sergi? Užgerk kokio devyndrekio. Ei, tai ką tu norėjai man pasakyti?

      - Nieko… Kada šiandien prasidės karnavalas?..

      - Tai juokdarys! Gi žinai, kad šeštą. Nepavėluok!

Jis padeda ragelį. Manasis dar ilgai pypsi, sugniaužtas saujoje.

Atsisėdu ir sėdžiu. Aš žinau, kad karnavalas šeštą. Ir ruošiasi ne tik Justas, ruošiasi visi piratai. Visi – be Juozo. Ką daryti? Tegul jie eina ir būna piratais? Dėl mūsų dviejų karnavalas nesugrius. Tegul šėlsta ir siautėja per naktį. Gal šitaip geriau? Juk Juozui niekuo nepadėsi. O jie bent paskutinius Naujuosius mokykloje linksmai atšvęs… Kažkas ima viduje kikenti: pagalvok, koks humanizmas, patylėsiu, kad draugai linksmai pašoktų! O kas manęs prašė tylėti? Kas prašė tokios labdarybės ir pasiaukojimo? Ten, lavoninėje, Juozas guli, atmetęs tamsią galvą, o čia jie vogs gražuoles… Susigriebiu, kad tai aš pusbalsiu kikenu. Iš savo gerumo. Kokią teisę turiu tylėti? Ar Juozas – tik mano draugas? Ir kas svarbiau – Juozas ar šokiai? Ramiai atsistoju, vėl surenku Justo telefono numerį ir ramiai sakau:

      - Justai, klausyk,čia aš – Romas. Šiandien žuvo Juozas.

Justas lyg jukteli, bet, matyt, iš balso supranta, kad čia ne -juokai, ir nutyla. Tyli ilgai. Girdžiu nelygų jo kvėpavimą ir dar kartą sakau:

      - Maždaug prieš valandą žuvo Juozas…

Dabar aš pirmas padedu ragelį.

Ant kėdės – pirato drabužiai. Paimu medinį pistoletą ir imu juo maigyti popierinę kepurę. Maigau ją su įtūžiu, ilgai, kol ji pavirsta juodo popieriaus gniutulu, lyg ji būtų dėl visko kalta…

1975

M.K.Čiurlionis. “Karalių pasaka”

            Tamsiais šešėliai apsigaubusioj nakty

Seni valdovai nepakels akių.

Kiekvieną lėtą judesį seku

Jų užburtų ir visagalių rankų.

Į jųjų delnus renkas ir glaudžiasi kaip paukščiai prijaukinti

Gyvenimo ir laimės ilgesys…

Ir – o stebukle!

Balčiau už švytinčią karūną

Pro tankų ir negyvą rūką

Karalių Pasaka atgyja.

Pakyla pranašiškos akys

Į savo pasaką sukurtą, -

Ant didelio ir rūpestingo delno

Užgimus saulė spurda… 

***

Suradau saldžių aviečių, -

Visas miškas jom kvepėjo,-

Ir parnešusi supyliau

Į senelio šiurkštų delną.

Gal per saldžios buvo uogos,

Gal per daug raudonos buvo,

O gal kvapas žalio šilo

Taip užplūdo seną galvą,-

Kad atskrido jaunos dienos,

  ***

Aš norėjau pasivogt dalelę vasaros…

Užsimerkiau, ištiesiau rankas į priekį,-

Pajutau rasotų pievų kvapą,

Ir – pilni delnai pribiro žalumos.

Dar nesugalvojau, kur paslėpsiu lobį –

Šienpjovių birželio žalią taką,-

Bet… nuo delno paukščiai skrist pradėjo.

Vėl ruduo… Pavėlavau…

Ganė vaikai danguje

Nykiom naktim vis žvaigždės verkia,

Tuščiom akim žiūrėdamos į žemę,

Ir stebisi, kad ją palieka žmonės,-

Užmiršę atverstas knygas ant stalo,

Išpančiotą rasotoj dobilienoj žirgą,

Ir vyturio lizdus, liepsnojančius saulėteky,

Ir pirmą meilės žodį, augantį kaip rasą…

Jos stebisi ir sako:

-Kokia keista šitų keistuolių žemė,-

Jie sugalvojo meilę, laimę ir poeziją,

  O nebemoka sugrąžint gyvybės…

 

***

 

Guliu ant nugaros –

Tokia aptingusi nuo šilto vakaro.

Skaidraus dangaus atplėšta skiautė

Jau bedengia rugių mažytį pakraštėlį.

Pavargo daržinė,- mieguistai girgžda durys,

Pavargo kopėčios, prie sienos pastatytos,

Pavargo vėjas, juokas, žodžiai,-

Tokia šventa vakarė ramuma.

Net šuns grandinė ilsisi rami,

Tik kaip kasdien kibiras tarška,-

Tai arklį girdo tuo pačiu laiku.

Tuoj jį vardu pašauks…

Dar pagulėsiu, o paskui nueisiu

Į patį kiemo pakraštį, pas seną uosį,

Čia taip nebepritinkantį ir vienišą

Prie naujo namo.

Ir pasakysiu – neliūdėk, po vakaro

Ir po tamsios nakties

Kasdien ateina rytas…

 

1976

Zina Šorytė

Zina Šorytė

Humoreska

Šiandien užsukau į knygyną ir, kaip kasdien, peržvelgęs tuščias lentynas, bindzenu lauk, kai mano ausis pasiekė žodžiai:
- Tai man tas, kur prašiau…

Prie prekystalio stovėjęs solidus vyriškis linktelėjo pardavėjai.

Ši trumpam dingo už pertvarėlės ir pasirodė su popieriniu ryšuliuku. Vyriškis spragtelėjo sakvojažą, ir man iš karto tapo aišku, kad ten deficitinės knygos, gal net pats “Faustas” arba iš “Siluetų” serijos. Ir aš drąsiai, kaip įnirtęs gladiatorius, ieškoiau:

      - Ir man tų pačių.

      - Kokių? – nutaisė nekaltą miną pardavėja.

      - Tų pačių, kaip ir tam vyrui.

      - Chi! O sveikas žinai, kas jis toks?

      - Žinau! Tai geras jūsų pažįstamas, kuriam galima šį tą pakišti po prekystaliu.

      - Bravo! Visada su jomis reikia taip – aiškiai ir vyriškai,- pagyrė mane pensijinio amžiaus dėdė. Mūsų ginčo jau klausėsi gerokas būrelis.

Pardavėja raustelėjo, prikando lūpą, o paskui, keistai šyptelėjusi, irgi dingo už pertvaros ir pradėjo šnarinti popierius.

      - Tai keli norėsit? – pasitikrino, kyštelėjusi galvą, pardavėja.

Norėjo visi, kiek tik buvome knygyne. Kelios moterėlės, pradžioje susilaikiusios, vėliau irgi ėmė šaukti:

      - Ir man! Ir man!

Netrukus mes meiliai glaudėme prie krūtinės dailiai suvyniotus (per visą mano pirkimo erą pirmą kartą suvyniotus!) ryšuliukus ir barškinom paskutines kapeikas.

Vos išėjęs už durų, neiškenčiau, ir, užlindęs už kampo, išvyniojau deficitą. Bet nuo to, ką pamačiau, mano akys ėmė didėti ir lipti lauk. Pirmoji knyga buvo “Ispanų kalbos vadovėlis”, antroji – “Veršingų karvių mitybos racionas”. Toliau nebežiūrėjau. Uždusęs pasivijau pensininką.

      - Dėde, dėde! O ar jūs žiūrėjote, kokios jūsų knygos? Atvyniokit!

Dėdė nepatikliai žvilgtelėjo į mane ir, kažką negero nujausdamas, pradėjo vynioti. Pirmoji jo knyga buvo “Moters kalendorius”. Kitomis aš ir nesidomėjau. Apsisukau ir nupėdinau.

1978

 ***

Lyg senos vėtrungės

lietuj rūdijam,

lyg apyniai

į viršų kopiam

ir pirmą kartą

patikim savim,

suraikom duoną gabalais,

prie kelių kartų stalo

nuteisiam pirmąkart save,

supratę savo lemtį…

Pajuntame dainų galybę

ir grumsto trauką prie

širdies,

dainuojam trumpą amžinybę –

ir dabarties, ir ateities…

***

Nevadinkit manęs angelų vardais, -

tarp dieviško pamaldumo pasauliui

aš išdaviau jį. Aš – juodas…

Ir velniu manęs nevadinkit,

nes viršum visų nuodėmių

buvau už visus aš baltesnis.

Aš nemoku skaityti Mozės šventų pranašysčių,

nesimokiau mylėti, atleisti, suprasti,

bet širdim pajutau, kad buvau, kad esu ir kad būsiu

toks baltas ir juodas – lig galo…

***

O nusijuok,

palaiminta

tamsi naktie,

žvaigždėtais pakraštėliais,

o nesijuoki tuo juoku,

kurio tave lakštingalos

mokino…

Širdis sudrungo

nuo vėsos ledinės,

ir gal tavieji juoko

spinduliai

privers ir vėl ją patikėti

naktigonių laužais,

šventadienių ramybe.

O nusijuok,

palaiminta naktie…

 

1976

 

Ir pievoje skrajos

mažytės kmynų sėklos,

o šienpjoviai po medžiais

knarks, laukdami pietų.

 

Pelėdas kels iš miego

vidur dienos vaikai,

o motinos laimingos

virs persūdytą sriubą.

 

Ir niekas nežinos,

kad miško pakraštėly

iš skausmo žalią žievę

sau medis nudraskys.

 

Ir pievoje skrajos

mažytės kmynų sėklos,

kiekviena nešdama

naujos gyvybės pradžią…

 

VAIKIŠKAI

 

Bent kartą gi, po plynių, susitaikytų

Žali berželiai, sniegas ir purienos.

 

Tada ir sraigės šliaužiotų pušų kamienais,

ir kvaištelėjęs šuo linksmai ausim karpytų,

dugne neskelto puodo likusi puta

išleistų savo dukterį už gero vyno lašo.

 

Senukai vėl šnekas pradėtų apie sėją,

senutės verptų pakulinį maišą,

o marčios virtų kvepiančią žuvienę

išvirtusioms, keistai nustebusioms akims.

 

Aš burčiau giedrą iš varlių skridimo,

o jaučiai atrajotų sotų vėją,

pavasarinėj mugėj giedotų paukščiai,

apsikabinę beržus, sniegą ir purienas…

***

Pakarto pirklio iškamša

bolavo apsnigta prie upės,

o šalia – žiema,

pasirėmusi smakrą delnais,

gulėjo ir spoksojo

į supjautų pernykščių

beržinių malkų pjuvenas…

Berniūkščiai,

persisvėrę per tilto turėklus,

spjaudė į nuvytusį vandenį,

nežinodami,

kaip sugrąžint

išplaukusius sapnus…

O aš žinau –

jie velniais voratinkliais susisupo

ir varvekliuos užmigo, mano pamokyti,-

kad pavasarį sugrįžtų pas mane…

aš išdalinsiu juos, -

ištieskite delnus,

tikėkit, - greitai juose suspurdės

maža vaikystės pasaka… 

1976

SENTIMENTALUS EILĖRAŠTIS

Kad galėčiau gyventi šalia tavęs,

aš turėčiau išvis negyventi,

nes tu atimi viską,

net gyvenimą.

Pasakiau. Ir palengvėjo. Juokiamės

iš mano žodžių: tiesa visada,

kad ir keista, - truputį juokingą.

Ir sakai:
- Tu gyvenki šitoj žemėj

ir gyvenk many, - juk be meilės žemė

jau nebus tikra…

Išeini. Juk aš žinau –

kiekvienam eilėrašty

ir taip išeinama – nebesugrįžtama…

Tik pasakyki man,

kokios turi būti mano rankos,

kad galėčiau sulaikyt tave,

kokios turi būti akys,

kad matyčiau, - kur eini?..

POEZIJA

Ne įvardyti daiktus,

o sukurti juos –

per nežinią ir skausmą,

žiburį uždegt, -

kad būtų drąsiau

stovėti tamsoje

ir šalty.

Užmiršus prikelti,

nors vėl reikėtų

juos nuleisti,

ir pačiam

labai skaudėtų…

Apginti juos,

su jais numirti.

Ir atlaikyt gyvenimą

ir mirtį

drauge su jais…

1978

*** 

Aš vakar išgirdau gyvybės giesmę –

Kaip pritarimą, atpildą ir prasmę.

Aš vakar išgirdau pavasarį laukuos,

Numetusį išbalusias skaras.

Aš išgirdau ramybės skambantį tylumą,

Išėjusius negrįžusius vardus,

Giesmes, kurių nepažinau,

O tik mačiau senolių lūpose,

Kai ėjo parugėm giedodami, -

Ir ta daina, ir ta ramybė.

Ir senolių giesmės

Suskilo posmais, -

Užgimė eilėraštis…

 

Ir vis dėlto kaip gerai,

Kad tąnakt nesulojo šunys,

Neiškrito iš savo lizdų paukščiai,

Kad tiesę galėjai vadint horizontu…

…Ištiesiu sukruvintas rankas,

Išskinsiu dagius ir dilgynes

Kad niekad, kai eisim

Prisiminimų laukais,

Tu nesusižeistum kojų…

1977

Elena Karnauskaitė

***

Poezija – viskas, ką turiu.

Kabinuos į eilėraštį –

Erškėčio stiebą dygliuotą.

Rankos kruvinos, kruvini žodžiai.

Tyla sunki, kurioj riksmas nuskęsta.

Bepročio šokis naktį, kai nešviečia rasa…

Tik ryto aušroj rankos pražysta…

 

 

PUSIAU RIMTAI

 

Atsisėdau į Grįžulo Ratus

Ir nuvažiavau per skubantį

vasaros dangų.

pasilenkiau, pažiūrėjau

į žemę – kokie visi maži !

Net galva apsvaigo

iš laimės –

debesimis važiuoju…

Bet staiga pajutau – krentu.

Atsisėdau baloj ir stebiuosi –

kokie visi dideli…

***

Girdi, kaip tyliai šnara

medis į tave,

paliesdamas akom

vėjuotus plaukus.

Palauki –

Mirgančioj vėdrynų pievoj

Saulė patekės, -

Brydė į pačią širdį…

Taku čia vasara nuėjo,

paleidusi ganytis

savo vėjuotus plaukus

***

Dabar jau žinau,

kas tai yra meilė –

šokis ant degančių žarijų.

Dabar žinau,

Kas tai yra kančia –

molio grumstai į karsto dangtį.

Dabar jau žinau,

Kas tai yra vienatvė –

sunkus noras

glostyti dagį širdimi…

1980

***

Mažas žmogus laiko delne

spindinčią laimės šukę –

naujametinį savo žaisliuką.

Laiko iškėlęs aukštai

Lyg patį didžiausią stebuklą –

Savo vaikystę.

Šukės pažyra

mažytėm laiko dulkelėm

ant gyvenimo kelio kuproto.

Verkia žmogutis:

- Kam jūs viską sudaužėt?..

***

Dega skruostai

rudenio žvakių šviesoj.

Tyli žemė, -

ar jos tu, širdie,

nepabudinsi?

Horizonte laivai

suvytuos,-

atplukdys mano mėlyną

liūdesį.

Susistosim

Po švytinčiais medžiais,

Ramybėn balton susisupę,

Žiūrėsim į klykiantį dangų…

Apsvilęs sparnus

rudenio žvakių liepsnoj,

paskutinis drugelis

atskris ir nutūps

ties rusvėjančia astra

po langu.

***

Šnara medžiai

lyg paukščių sparnai,

spindi saulėj

jų plunksnos – lapai,

ošia prieš lietų

kaip paukščių būrys.

Mano mažas didelis medi,

ko šaknimis atsiplėšei

nuo žemės,

ko į padangę,

akom plasnodamas,

tu nuskridai?..

Paukščiai skrido

pro šalį, aplenkę tave,

ir tu prieš rytą grįžai, tiesą supratęs:

žemė tavo namai –

patys švenčiausi.               

 

 

                              1981   

Plačiau Elenos KARNAUSKAITĖS poeziją skaitytojams pristatė poetas Valdas Kukulas. Jis rašė:

Skaitydamas Elenos Karnauskaitės eilėraščius, dar sykį pagalvoji, kad gyvenimo visumos pojūtis, poezijos dramatizmas kyla ne iš minčių globališkumo, o iš paprasto, bet tikro žmogaus buvimo žemėje ir savyje. Sujuda sielos gelmės, ir tenai suskamba mitologinės, tautosakinės temos, kurios išoriniam judesiui, kasdieniniam įvykiui suteikia vidinį turinį. Tada eilėraštis tampa paprastas ir tikras, neišskaidomas į motyvus ir detales. Svarbu ir tai, kad E.Karnauskaitė sugebėjo eiti p r I e š literatūrinę tradiciją, kuri jos mokykloje sena ir gaji.

JONINĖS

Nusikaltėlės šoko basos

Ir nuogos Valpurgijų naktį.

Buvo Joninės. Buvo naktis

Ir beržai. Žodžiai – šaltinio vanduo –

Į akmenis daužės. Buvo…

Kol neišauo, kol tamsa dar paslepia

Veidus, - šokime dar. Pabūkim

Kitokie. Išdidūs. Jauni.

Ir šokim, kol tiesos dar nekankina

Nė vieno per daug jautraus,

Kol galime dar užmiršti ,-

Šokim… Jau auta…

Ir rytas jau atneša tikrąjį veidą.

Nespėjom…

 

UOSTAMIESTY

 

 

Nėra taip baisu būti vienai

Darganotą rudenio naktį,

Baisiau eiti per gyvybe alsuojantį

Miestą ir jausti – esi viena,

Viena, kaip kadaise išaugta suknutė,

Kaip vaikiškas batukas be poros…

Tokia esi vieną gražią vasaros dieną

Uostamiesčio gatvėje. Liūdna.

Liūdna ir Mažvydui – kapinės seniai

Nebeguodžia. Nublukęs prūsų bažnyčios

Stogas – be prūsų…

(Mažvydai, kas palydėjo

paskutinį prūsą į mirtį?)

 

 

ILGESYS

 

ilgesys ilgesys didelio

paukščio skridimas į vasaros

gražų dangų likimas

dalia piligrimo klajonė

melskis vieninteliam

dievui pasaulyje – vilčiai

ilgesys ilgesys baltos varnos

lakštingalos trelės alyvose

vasaros rytą skaudžiai žydi

erškėtis varna (ar varna?) rėkia

mergaitės linguoja kaip bangos

ir šnibždas ir juokias iš tavęs

baltoji varna iš tavęs

 

***

 

Poezija ateina – skaudi,

Vienatvėj suvokta teisybė.

Ir daug sunkiau dabar gyventi,

Ir daug sunkiau neklupti, eiti.

Sesuo užmigo, ji negalvoja,

Kad galvoti reikia, - ir ji teisi.

Matau – virš   jos galvos

Pražysta astros. Sesule mano,

Astros – rudeninės gėlės,

Aš dar nežadinsiu tavęs,

Kad tu nepamatytum skausmo.

 

 

PASAKA

 

Pasaulis su ragana ir kvaileliu

Per daug netikras ir sudaužomas,

Bet aš tikiu pasakom.

Ar matei varną,

Kurią reikėtų sugauti?

Tai tavo tamsusis aš,

Tavo patamsių verdenė.

Kol dar girdžiu šulinio muziką,

Tikiu trečiojo brolio laime.

 

 

RUDENĖJANT

 

Baigia kristi obuoliai.

Mūsų alyvinė visai tuščia.

Šienapjūtės kvapai išvažiavo

Į Kenigsbergą, o aš – namie.

Itališka striukė nešildo –

Svetima šiluma nešilta.

Liūdna, kad stogas sloguoja

Ir žemė šalta lyg dangus

Rudeninis. Taip tamsu,

Kad net lapai raudoni

Nešviečia, ir nėra nieko tikro.

Šlapias voratinklis sugeria

Ašaras, o lieka vienatvė.

Per visą naktį, visą amžinybės naktį –

Išsiskyrimo lietus.

 

ŽEME,

Vakar buvo gera gyventi –

Atradau sužeistą, bet giedančiq

Paukštę. Buvau globėja,

Šiluma buvau, gyvybės lašas

Troškulio palaužtam

Giesmės sparnui.

Žeme, kiek daug kančios,

Kaip tu gebi ją nešti?

Žeme, gražiai gieda

Mirštanti paukštė.

O gal tai mano

Neišraudota rauda

Visam pasauliui?

 

***

 

Esu tokia stipri,

Kad galiu būti vienatve.

Tik kartais, kai kūnas

Virsta regėjimu,-

Esu ramybė. Tada žodžiai

Pinas po kojų

Juodam šuniui – laikui

Ir drasko akis

Už vieną laimingą

Atsidūsėjimą –

M Y L I U.

1982