Sugrįžęs žodis - kūryba

Kūryba:

     Regina Maciūtė

      Juozas Pocius

      Živilė Pipinytė

      Jonas Liniauskas

      Dainora Urbakonytė

      Aldona Norvilaitė

      Irena Bierontaitė

      Rimantas Steponavičius

      Janina Šeškaitė

      Zina Šorytė

      Raminta Matkevičiūtė

      Rimantas Norvilas

      Feliksas Paulauskas

      Rūta Pūkinskaitė

      Elena Karnauskaitė

Regina MACIŪTĖ

Šiandien Regina Maciūtė – visiems žinoma Lietuvos filharmonijos solistė, žavinti klausytojus savo sopranu, o kūrybinį kelią ji pradėjo kaip daug vilčių teikianti poetė…

TU IŠVESKI Į PASAKĄ 

Kaip sušalusios rudenio ašaros

Spindi šerkšno balti žemčiūgai.

Tu išveski mane į pasaką,

Tu išveski… Nors ir į pūgą!

 

Aš taip noriu auštant stovėti

Su baltom, kailiniuotom eglaitėm

Ir kvatoti, griūti, vėl bėgti –

Lyg maža išdykus mergaitė.

 

Vėjas skruostus rausvina, degina,

Ir nutūpus snaigė sušyla.

Akys raibsta nuo balto reginio…

Pažiūrėki – visa apšerkšnijus.

 

Ir norėčiau, kad snigtų, snigtų,

Kad nerimtų vėjas pašlaitėj,

Kad tavoj širdy pasilikčiau

Kaip balta kailiniuota eglaitė.

                                                               1964m.

Juozas POCIUS

Saulė smarkiai kaitino kopas. Akinančiai blizgėjo karštos kruopelytės. Aš vėl tarp pirštų pilsčiau švarų, lengvutį pajūrio smėlį.

Smagu žiūrėti, kaip kiekvienas mažytis kristaliukas spindi gražiausiomis vaivorykštės spalvomis. Tavo delnuos, rodos, šypsosi šimtai saulių.

Šią naktį jūroje buvo audra. Ak, kokia pikčiurna jūra audros metu! Savo didžiulėmis, putotomis iš įniršio bangų keteromis ji įmanytų – viską suplėšytų, išsiliejusi iš krantų…

Kepino saulė. Kiek toliau nuo krantų jūroje siūbavo gelbėjimo valtis. Vaikai, vyrai, moterys braidė pakrante, sumerkę rankas į žaliai aksominį Baltijos vandenį.

Šiąnakt jūroje buvo audra. O po audros jūra dažniausiai paberia ant kranto gintaro. Žmonėms.

Gera jūra!

Įkaitęs smėlis degina basas kojas. Saulė slenka beveik pagal zenitą.

Bet juk naktį jūroje siautėjo audra. Kaip diena nepanaši į naktį !..

O gal ir man pabandyt laimę? Gal ir aš surasiu į krantą išmestų baltutėlaičių, violetinių kriauklelių, gelsvų, auksinių gintarėlių…

Vanduo šiltas. Pakrante, ištisai palei visą pajūrį, juodavo tamsiai žalios jūros dugno samanos, poliklinika kvepiančios kerpės…

Sumerkiu rankas į žaliai aksominį vandenį. Aplink mano pirštus apsivijo, apsiraizgė plonyčiai kerpių kaspinai. Atrodo, apsivyniojo maži, nuostabūs žvejo Kastyčio tinklai, pilni smulkių, blizgančių žuvies žvynelių, baltų violetinių kriauklių, kiautelių.

Gražus mano jūros audimo raštas…

- Žiūrėkite! Gintarėlis! Koksai gražus! – pasišokinėdamas bėgo baltu pakrantės smėliu juodas kaip anglis, garbanota galvyte riestanosis negriukas. Mažyčiame delne laikė iškėlęs geltoną mano jūros akmenėlį.

Šiąnakt jūroje siautėjo audra. Ir pabėrė ant kranto gintaro. Žmonėms.

Geraširdė, dosni mūsų Baltija…

A buvau be galo patenkintas, kad su jos, su mūsų jūros, auksiniu lašeliu pakrante prabėgo šitas mažylis – laimingas negriukas.

1966m. 

Juozas Pocius, pradėjęs miklinti plunksną mokykloje, tęsia kūrybinę veiklą ir šiuo metu. Ilgametis Vilniaus Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjas parašė pjesę “Grafo legenda”, ne vieną sceninį literatūrinio kūrinio variantą, yra pradėjęs dramą apie Jurgį Pabrėžą. Eseistinių apmąstymų spausdina “7 meno dienose”.

Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

ŽIEDAI TARP ŽIEDŲ

Vienos tiesos ieškojau.

Vienos meilės.

Išeities.

 

Daug tiesų.

Bet viena

Laukia kažkur toli.

Tikra kaip žemė,

Netikra kaip miražas,

Bet tai tiesa –

Tiesų tiesa.

 

Daug žvilgsnių –

Vienas tarp daugelio –

Suprantu.

Einu į tas akis – į pasaulį –

Vienas žmogus tarp žmonių.

 

Vienos tiesos ieškojau.

Neradau nei dykumoje, nei soduose,

Vienos meilės

Ties bedugne ieškojau.

Vienos išeities.

Tave suradau dykumoje ir soduose,

Tavyje suradau.

***

Akys – šuliniai.

Tik šaltas aidas nuskamba.

Laisvė?

Pinklės?

 

Neužpūsk mano laimės

Bejausmiu žvilgsnio gūsiu.

Kaip šešėliai žodžiai.

Išeik.

Ir neliesk rankomis

Karšto liūdesio,

Baimės speigo.

Jie nepagailės.

 

***

 

Eilėraštis atgis,

Išsprūdęs iš lūpų.

Kaip daiktas

apsigyvenęs pasaulyje.

 

Jį galima paimt ir džiaugtis,

kaip džiaugiasi vaikai

spalvotu stikliuku,

žiūrėdami į ryškią saulę.

 

 

Juo gėrisi, kaip Afrodite,

ką tik atkasta iš žemės,

kai, purvus nuvalius,

ji susigėdus tyliai nusišypso.

 

Eilėraštis –

lyg mažas pašiurpęs žvėrelis,

kai lyja lietūs –

krūpčioja nuo baimės – spurda.

Einu, jį prie širdies priglaudus

atsargiai, ir bijau suklupt.

Kad neiškristų –

kad nesudaužyčiau.

GABIJA

Paslaptinguose miškuose

rusena neatrastas paparčio žiedas.

Aš – Gabija.

Sudeginsiu medžius

kaip išdidžias viltis

ir ugnimi pakirsiu

paparčio šaknis.

Bet paskui plyname lauke

pelenus vėl atgaivinti norėsiu

ir uždusiu juodam debesy.

 

***

 

Atsiveria tiesa –

kaip ugnyje

sušvyti medis

dar nematytu grožiu…

 

Taip vieną dieną,

kai meilės akys praregės,

mane išvysi –

sudegsiu, kad sušiltum.

 

***

 

Į sidabrinį vandenį juodą šakelę pamerksiu.

Ir pražys ji, o aš pasikeisiu –

naują pavasarį, pirmą meilę pasveikinus.

O paskui paglostysiu liepas ir apsiverksiu,

nes bijosiu, kad niekad taip nebebus,

kad nutrūks nepradėta meilės daina

ir nevilties rūbais būsiu aprengta.

Ir lietuje plaukus kaip šokyje išskalausiu.

Ir išeisiu prie jūros,

į laukimo bangas pasinersiu

ir bučiuosiu, apsvaigus nuo pavasario vėjų,

tavo lūkesčius, žodžius ir balsą,

ir pavargus suklupsiu po dienos našta.

 

1970m.

Jonas Liniauskas

Mano švelnumas – saulėtas vėjas –

Visą vasarą supo lizdus.

Paukščiai užmigo, nebeišskrido.

 

Mano nerimas – rudenio vėjas.

Skaičiavo lyg laiškus geltonus lapus,

Ieškodamas nesančio adreso.

 

Mano pyktis – žiemužės vėjas.

Supustė kopas ant pasakų miesto.

Kaip rasti raktą slaptų jo vartų?

1971

PO ŠIENAPJŪTĖS

Geltoni spindintys paukščiai

Atsitūpė ant šakų,-

Leidžias saulė jomis.

Kai žmonės sugrįžta namo po dienos,

O nuovargis tarsi tamsa

Nusileidžia prie žemės,

Kad tirpdami tyliai

Sugrįžtų į rytą ,-

Junti, kaip pro šalį nueina

Įkaitus diena,

Kvepėdama šnarančiu šienu.

…Geltoni spindintys paukščiai

Įsitaisė jau saulėj

Ir tupi klegėdami

tarsi ant šieno vežimo.

 

PAVASARIŠKA

Iš po sniego jau kvepia pernykšte žole,

Dienoje iškaltų medžių šakos žalsvėja.

Ir žievė – lyg į kūną įaugę šarvai –

Jau minkšta,- greit bus alksnio švilpynių.

 

Iš gležnutės žolės lyg žiedai užmiršti

Greit į saulę išaugs linksmi vyturiai.

Pragręžiojęs klevus latakėliais sulos,

Šniokščia oro krioklys – šiltas siaučiantis vėjas.

 

Jau artėja diena, - atitrūkęs staiga,

Lyg varveklis įsmigsiu į laukiančią žemę,

Kad, paženklintas gervių klykimo skardaus,

Užsidegčiau purienų jaukiais žiburėliais.

 

1972

Jono Liniausko pavardę įsiminiau dar praėjusiais mokslo metais, kai, vartydamas respublikiniam moksleivių literatų konkursui atsiųstų kūrinių pluoštus, ilgėliau sustodavau ties kai kuriais posmais. Dėmesį patraukė ir Jono eilėraščiai. Nuotaikingas, šiltas bręstančio jaunuolio pasaulis buvo kuriamas santūriomis ir išjaustomis spalvomis. Gerą įspūdį paliko jo eilėraščiai “Krištolo vazoj rusena saulėlydis”, “Skrydis”, “Yra naktyje juoda gatvė”, “Paskutinę rudens dieną”, “Įbrisiu į kopų smėlį”.

Dabar, skaitydamas naują Jono Liniausko kūrybą, dar kartą įsitikinau, jog pirmasis įspūdis neapgavo. Iš jo eilėraščių dvelkia rimtas susimąstymas, kai kur prasiveržia dramatiškesni pojūčiai. Jis atviras, drąsus, nesibijąs atskleisti slaptesnę psichologinę būseną. Kartais net meninės formos neįgavę jo monologai, dvasios faktai, nuotaikos, kurių nebegalima patikėti draugams ar pažįstamiems, kurie prašosi užfiksuojami popieriuje, yra gyvybingi ir įdomūs.

Jaunasis autorius neblogai jaučia žodžio likimą. Viename eilėraštyje jis taikliai pastebi, jog žodžiai kaip gėlės nužydi ir užgęsta, kai baigiasi visa tai, kas iš kitų išmokta, kai prasideda tikroji poeto patirtis. Aš ir norėčiau palinkėti Jonui Liniauskui ateityje sėkmingai peržengti tą sunkių išbandymų slenkstį.

Alfonsas BUKONTAS

SKRYDIS

Vėl pavargus daiktai priartėja

ir apsupa jaukiai.

O lange – vis tuštėjantys medžiai.

Ir keistos jų šakos –

nuo kamieno nubėga

ir tįsta į blėstančią saulę.

Skrenda lapai – į žemę, -

Liūdnas pirmas grįžimas prieš mirtį.

Medžiai pirštais vis graibsto po dangų,

Tik negali pakilti, nubėgti –

Kaip negali pridengti jau mūsų

Nuo melsvos kasdienybės vaiskumo…

Gal ir mes norim skristi į saulę.

Bet ta baimė –

vienam išsiskirti…

 

 

RAMYBĖ

Tyla ir samanom apsamanoja miestai…

Ir laikrodžiai, ir veidrodžiai nereikalingi,

Kai dienos – tarsi medžiai – vienodėja,

O atminty gyvenam vieną dieną.

Gali čia juoktis, verkti, rėkti,

Parduoti maskaradui visą miestą,

Palaidot tylą, sau suruošti šventę,-

O kitą rytą amžini šlavėjai

Vėl tyliai šluosto miesto veidą –

Kasdienybei.

Tyla ir samanom vėl samanoja miestai,

Ir šypsenos – kaip pasagos – tyloj rūdija.

 

RYTAS

Jau tamsa susigėrė į žemę

Ir išdygo juoduojančiais medžiais.

Rytmetinė šviesa tarsi upė be garso

Sruvena tarp medžių šakų…

Greit diena…

Jau balandžių būrys,

Virš stogų išsiveržęs, vis plakas į aukštį,

Bet mieguisti, apsunkę sparnai

Vėl juos miesto tamson nugramzdina.

Jau šešėliai dulksvi nuo stogų

tyliai varva į ryto gatves.

Atsimerkia langai,

skamba durų atšaunamas velkės, -

Žmonės peržengs slenksčius

ir nuplauks kasdienybės upe…

 

***

Krištolo vazoj rusena saulėlydis…

Po dienos grįžta žmonės namo.

Žingsniai sugula dulkėm

Į sutryptą kelią be garso,-

Lyg žmonės sugrįžtų ne šiandien –

Po tūkstančio metų.

 

Vakare būsim ramūs ir aiškūs.

Ir lig laimės tereiks pragyventi

Tik akimirkos blyksnį –

suprasti save.

***

medžiai jau pavirto

Į gilią, juodą tamsą,-

Lyg būtų jie ne medžiai,

O atviras dangus.

Jau valanda atėjo,

Kai žemėj auga rasos,

Kai noriu tyliai skristi

Pro vakaro vartus.

Ir nepajus gi niekas,

Kai tyliai tyliai sklęsiu –

Į veidus ir žodžius, jau

Pavirtusius rimtim.

Nubrauksiu veidu rasą

Ir boružę paliesiu

(Lyg rudeninis lapas

Ji lapuose miegos).

Gilyn. Giliau giliau vis –

Į medį. Paukštį. Žmogų.

Ir nesvarbu visai man,

Kas bus už tos tamsos.

Už tos tamsos begarsės,

Kur žmonės – ramūs paukščiai –

Sparnų per visą naktį –

Nedygstančių – ieškos.

Dainora Urbakonytė

MAN ČIA GERA

Rūta sėdėjo ant akmens ir žiūrėjo į dangų. Jis buvo giedras, tik kažkur toli, virš miško, pamažu kaupėsi debesys. Saulė slinko į vakarų pusę, vos vos paliesdama pakelės avižų viršūnes. Plentas tįsojo čia pat, ir mergaitė aiškiai matė pravažiuojančias mašinas. Ant kalno sustojo autobusas. Išlipo dviese. Gal kartais mama su tėčiu, pagalvojo, kai pamatė, kad atvykėliai pasuko į Aukštakalnio pusę. Rūtos motina ir tėvas vasarojo Kryme. Neseniai parašė laišką, kad jau išvažiuoja ir grįždami užsuks į kaimą jos pasiimti.

Tėvai jau trečia vasara nebeatvažiuodavo pas senelę, o Rūtai ten labai patinka. Patinka čionykščiai miškai, kur samanos beveik pilkai baltos, o pušys tokios aukštos ir aplink taip skaniai kvepia sakais. Rūta labai mėgsta grybauti, o grybauti čia labai lengva: pilkose samanose aiškiai matyti geltonos voveruškos, mėgstamiausi Rūtos grybai. Vakarais, pasiėmusi senelės dviratį, Rūta važiuoja trejetą kilometrų plentu prie ežero maudytis. Ji mėgsta vaikščioti į kaimo parduotuvę, kur pardavinėjamos vinys, žibalinės lempos, alus, duona, cukrus, kur aplinkiniai smalsiai žiūri į ją ir šnibždasi: “Senosios Karšienės anūkė… iš miesto”… Labai įdomūs Rūtai ir aplinkinių vietovių pavadinimai: Ginatakojis, Gaurapievis, Ožkaraistis… Juokinga – ožkų raistas. Čia šitų gyvulių neaugina…

Kaip ten bebūtų, Rūtai labai patinka kaimas. Ji myli senelę. Mergaitė niekaip negali suprasti, kodėl tėvas, gimęs ir užaugęs kaime, taip retai čia apsilanko. Negi jam nemalonu pavaikščioti po pažįstamas vietas, pasisvečiuoti pas kaimynus? Mama – senelės marti – miestietė. Ją galima suprasti – prisimena kaimą ir senelę tik tada, kai užsigeidžia kaimiškų dešrų, sūrio, kai kiaušiniai mieste labai pabrangsta arba reikia Rūtą palikti, kaip ir šį vakarą. Ir kodėl jie išvažiavo į Krymą? Nejaugi Palangos neužtenka?

Nereikėjo žadėti senelei, kad šią vasarą tikrai atvažiuos visa šeima paviešėti. Pažadėjo ir neištesėjo. Kaip paprastai. O senelė laukė, laukė. Gerai, kad nors ji, Rūta, čia. Vis linksmiau senutei… Bet kurgi ji pradingo?..

Rūta užlipo ant akmens, apsidairė. Senelė nuėjo pas kaimynę kažkokių žolelių Rūtai. Vakar mergaitė padėjo vežti šiaudus ir labai susibraižė kojas. Šiandien degė kaip ugny, net prisiliesti baisu. “Jei mama dabar mane pamatytų”, - nusišypsojo Rūta.

Iš už eglyno pasirodė senelė.

      - Aš čia, - Rūta pamojavo ranka ir pasileido link eglyno.

      - Vaikeli, nebėk, ir taip nespėju, - subarė senelė, bet jos akys juokėsi.

Mama su tėčiu atvažiavo kitą dieną. Senelė bėgiojo iš seklyčios į svirną, iš svirno į seklyčią, iš džiaugsmo vis ką nors pamiršdama. Ji Rūtai pasirodė dar gana žvali ir greita. Mama pasakojo apie jūrą ir palmes. Abu su tėčiu buvo įdegę, išblukusiais plaukais. Atsidarė lagaminą, išdėliojo suvenyrus. Ir Rūtai, ir savo draugams, ir kaimynams. Mama buvo šneki, visą laiką traškėjo.

      - Rūtele, tu ir kaime su džinsais?Karšta, - nusijuokė ji.

      - Ne, nekaršta, - išsigando Rūta. Dar pamatys jos subraižytas kojas, ims nervintis, užgaus senelę. – Su džinsais, mama, kaime labai patogu. Ir, norėdama nukreipti kalbą, paklausė:

      - O senelei ką parvežėt?

Motina sumišo, išraudo, blykstelėjo akimis. Neramiai sukrutėjo ir tėvas, ištiesė ranką.

      - Mamai… Va, šita kriauklelė. Ji primins Krymą. Ir ūžia lyg jūra. Mama, tu gi nematei jūros. Prisidėk prie ausies, turi ūžti… - skubėjo ir painiojosi tėvas.

Dabar jau sumišo ir išraudo senelė. Paėmė kriauklelę sugrubusiom rankom, pavartė, vėl padėjo ant stalo.

- Nieko man, vaikai, nereikia. Jūs tik sau žiūrėkit… Eikim valgyti. Išalkę po kelionės…

Už stalo, kraudama svečiams į lėkštes valgį, senelė paklausė:

      - Pasisvečiuosit nors savaitėlę?

      - Ne mama, rytoj važiuojam, - skubiai atsakė tėvas.

      - Rytoj? – šaukštas ėmė virpėti senelės rankoje.

Tik dabar Rūta pastebėjo, kad senelė labai sena ir mažytė mažytė.

      - Taip, reikia pailsėti, - parėmė tėvą motina. – Paskui dar norim į Taliną nuvažiuoti. Reikia Rūtą nusivežti, tai ir užvažiavom…

Senelė tyliai atsikėlė ir ilgai kažko ieškojo prie krosnies. Kai motina liepė eiti susidėti daiktus, Rūta pasakė:

      - Aš nevažiuosiu.

      - Kaip nevažiuosi?

      - Nebenoriu.

      - Kaip išmanai, - motina sučiaupė lūpas ir nusisuko.

Rytą Rūta vėl sėdėjo ant akmens. Ant kalno sustojo autobusas. Įlipo dviese. Rūta norėjo pamojuoti ranka, bet susilaikė. “Vis tiek nepastebės”, - pagalvojo.

1971 m.

LIKIMAS

 

Sudaužėm saulę baloj.

Ir juokėmės.

Ir juokėmės iš žodžio nesuprantamo –

Likimas…

Į duris beldžias mano likimas

Už užsklęstų vaikystės vartų.

Veda mane į kryžkelę

Keturi keliai…

Renkuosi –

Nors mano likimas ateis ne iš pasakos.

 

 

***

 

Mačiau,

Kaip juokėsi pušys,

Į seną malūną žiūrėdamos…

Keturių vėjų kalne

Stovėjo jis vienišas.

O tiek svajojo,

Tikėjo, kad šį paskutinįjį rudenį

Keliu vėl dardės vežimai,

Atveždami visą pavasario kraitį,

Kad vėl dundės nutrupėjusios girnos

Ir lengvai, kaip jaunystėj,

Suksis aplūžę sparnai.

 

Juokėsi pušys –

Jos buvo jaunos ir linksmos.

 

PAVASARIS

Brenda karklai

Į upes ir ežerus.

Saulė

Lyg nuogus medžius

Kiaurai peršviečia žmones –

Neturim jokių paslapčių.

Einam visais keliais, kad visur save rastume.

Nuskinkim pirmąjį žiedą,

Bijodami, kad gali išeiti pavasaris.

1972

 

 BRASTOS

 

 

Vidurdienį

Tylūs upių kelia

Pratrūksta kvatoti –

Grįžta basakojai vaikai,

Nešdami

Ant smilgų suvertas

žemuoges…

Jie sudaužo Brasta einančią saulę

Ir nusineša po šukę namo.

 

***

 

 

Nėra jau brydžių

Per rugius į saulę

Vien liūdi gubos

Ir pageltę bulvienojai.

Dulkančiais keliais

Paskutiniai šieno vežimai

grįžta.

Pareina į trobas žmonės,

Nupynę geltoną pabaigtuvių

Vainiką,

Ir pakabina gale gryčios –

Lyg sunkią nunokusią saulę.

 

 

***

 

 

Akloj nakty

Suaugę du krantai

Suskilo

Ir nutolo.

Atrieda saulė

Ir nuo skardžio krenta

Į žalsvą upės vandenį.

Anam krante

Takus pabudino vėl

Basos kojos.

Daina kultuvių daužo saulės tiltą

Ir grimzta upėn.

O kiekvienoj troboj

Už stalo sėdasi nauja diena.

1973

 

***

 

Šiandien –

Nevaikščiosiu medžių šešėliais,

Eisiu tiesiai

Per vidurdienio karštus akmenis –

Te išdegina saulė

Pirmąsias mano kaltes.

Aš noriu

Kaip trapios vasaros gėlės žydėti,

Aš noriu

Kartu su medžiais

Vakaro rimčiai sustoti,

Aš noriu

Kartu su paukščiais

Rytmečio saule dalintis…

Vidurdieniais

Eisiu per skaudžiai įkaitusius akmenis –

Medžiams pavėsio ieškoti.

 

 

***

Tyliai smilksta

Kaštonų žvakės.

Kvepia namai

Alyvom ir pienu.

Gerais žvėrimis

Tiršti šešėliai

Gula pakampėm –

Šviesios dienos

Laimingą pasaką saugoti.

Grįžta iš miško

Pavargęs tėvas.

Gegužės iškukuotą

Šimtametį gyvenimą

Parneša šypsenoj

Ir išdalija mums,

Mišku ir darbu pakvipusį.

 

***

Visą vasarą

Lijo geltonas lietus

Ir prilijo lig medžių viršūnių.

Gelsvo vėjo bangom

Nuskalavo lapus

Ir nusėdo į žemę,-

Kol nukrito sunkus dangus

Ir gruodu pavirto.

O dabar –

Nedalinsim nakties tylos

Ir šešėliais ramybės neginsim.

Rodos,

Visko turime gausiai,

Bet rymosim ilgai dar prie stalo –

Lyg už duoną ir tylą kažkam

Savęs atiduoti nespėję.

 

 

 

AUŠRA

 

Patylėkim –

Numindytas slenkstis

Žaliojo miško aidu

Iš nakties pievų grįžtančius

Pasveikins balsu mediniu.

Ir saulės blyksniuose

Visažiniai langai nusijuoks

O mes sutrikę stovėsim

Girdėdami,

Kaip paukščiai daužo

Nakties tylos kiautą,

Po kuriuo lyg išdykę vaikai

Paslėpėme savo svajonę,

Ir žiūrėsim –

Tartum viščiukas

Vėl išrieda birželio diena.

 

***

 

Į išdžiūvusius, karštus,

Gaivos ištroškusius delnus

Rudens pirmą rasą surinksiu.

Toks graudus,

Toksai gražus

Šis kelio galas –

Kaip viskas,

Kas išeina

Ir kas nebegrįžta.

Rodos,

Tik dabar supratom

Šnaresį javo,-

O ražienose

Jau vaikščioja lietūs.

Rodos, tik dabar supratom

Paukščių giesmes –

O jie išskrenda

Ir klykauja gailiai.

Rodos,

Tik dabar supratom,

Kad praradome saulės ugnį, -

Tik dabar supratome netekimą…

Vėlei apsikaustom laukimu

Tarsi kietu gruodu

Ilgai žiemai.

 

1974

VASAROS LIETUS

 

Virpa vėjyje

Lietaus sūpuoklės

žalsvos,

Ir balti žaibai

Į žemę paukščiais grįžta.

Po lietaus

Taip kvepia sodai,

pievos, dirvos,

Kad net saulė, rodos,

Kvepiančiais lašais

Į žemę byra.

Kiekviena žolė –

Atsitiesia ir šypsos,

Kiekviena ramybę savo rodo.

Dangus supa žemę

Tarsi lopšį,

Pilną ir vaikų, ir

paukščių klegesio.

 

***

Pavasariai prasideda

ledonešiu,

Prasideda geltonu

saulės potvyniu.

Basom baikščiom

kojytėm

Per nušluotą kiemą

Būriu mažylių

Vasara atbėga.

Išdžiūva pamatai ir

Žalia žolė

Pro žvirgždą trykšta,

tvoros…

Ir per užgintus rentinius

Seniai į šulinį jau

pažvelgėm

 

Ir antrą saulę

Jos dugne suradom.

Ir pyko motinos,

Ir barės, kad įkrisim.

Paskui nutilo,

Tik liūdnai šypsojos.

O mes pavasariais

Vis žvelgėme į

šulinius, -

Saulėteky atsišvietėm –

Jauni ir gražūs.

1974

Mes sujudome. Iš pradžių įkyriai sugirgždėjo galinis suolas, paskui, lyg duodamas ženklą, kažkuris sukosėjo, ir nesulaikomas šnabždesys nuvilnijo per visą klasę.

O jis sėdėjo, parėmęs liesą smakrą savo dar liesesnėmis rankomis, ir, neatitraukdamas akių, žiūrėjo į vieną tašką. Gal tai buvo medis ar suskilinėjusi šaligatvio plyta, o gal mažas žolės lapas… Jis pats buvo baisiai aukštas ir liesas, todėl labai vykusiai sugalvojome jam pravardę – Džiūvėsis.

Eidavo jis lėtai, linguodamas į šalis, rodos, ims ir perlūš pusiau, ir mums būdavo pramoga, keršijant už gautus dvejetus, sėlinti iš paskos ir pamėgdžioti Džiūvėsio eiseną. Jis turėdavo girdėti, kaip už nugaros trepsi ir prunkščia pulkas vaikėzų, bet nė karto neatsisukdavo, ir tai leisdavo dar garsiau ir atkakliau laidytis replikomis ir žvengti.

Niekada nematėme jo juokiantis, netgi šypsantis. Nuskambėjus pirmajam skambučiui, jis įslinkdavo į klasę ir dar prie slenksčio bejausmiu tarsi roboto balsu pasakydavo:

      - Neatlikusius namų darbų prašyčiau atsistoti.

Paskui jis imdavo kreidos gabaliuką, perlauždavo jį pusiau ir kruopščiai užrašydavo lentoje uždavinio sąlygą. Nežinia, ar nuo kreidos, ar nuo didelių kaulėtų jo pirštų barškėdavo visa lenta. Paskui tais pačiais kreiduotais pirštais atversdavo žurnalą ir ilgai klaidžiodavo įdubusiomis akimis, ieškodamas aukos. Aukomis dažniausiai tapdavo mergaitės. Veikiau supratusios iš Džiūvėsio lūpų, o ne išgirdusios savo pavardę, jos išgąstingai numesdavo parkerį ir greitais, mažais žingsniukais nutipendavo prie lentos. Rašydavo, trindavo sausa kempine, vėl rašydavo, maldaujančiu žvilgsniu žiūrėdavo į klasę, o Džiūvėsis stovėdavo kaip stabas, atrėmęs savo kaulėtą nugarą į klasės sieną ir išblukusiu žvilgsniu sekiodamas kreidos gabaliuką. Jei atsakinėjančioji įveldavo klaidą, pasigirsdavo robotiškas balsas:

      - Prašyčiau tamstą be lyrinių nukrypimų.

Jeigu ir tas įspėjimas nepadėdavo, Džiūvėsis, lyg jam skaudėtų dantį, susiraukęs sakydavo:

      - Prašyčiau tamstą atsisėsti.

Džiūvėsis kalbėdavo visada tik tiek, kiek reikėdavo išaiškinti naujam matematikos uždaviniui. Ir nė žodžio daugiau.

Suskambėjus skambučiui, Džiūvėsis dar kartą nužvelgdavo klasę, nusipurtydavo nuo savo juodo nublizginto švarko kreidos dulkeles ir, vėl tyliai linguodamas į šalis, išslinkdavo.

…Mes ėjome iš proto. Šurmulys vis augo, pereidamas į vieningą ūžesį. Džiūvėsis tebežiūrėjo pro langą.

      - Koks lyrinis nukrypimas!

      - Mokytojas Džiūvėsis – poetas!

      - Džiūvėsis įsimylėjęs!

      - Džiūvėsis vedė, juk jau kelios dienos nesirodė klasėje!

      - Cha-cha-cha! – prapliupome nesulaikomu juoku…

Džiūvėsis atsisuko, - per garsus buvo juokas, - ir sutrikęs iš įpratimo nupurtė nuo savęs nesamas kreidos dulkeles. Ant jo nudryžusio švarko atlapo buvo matyti užsiūta juoda juostelė. Jiss lėtai peržvelgė mus, bet visų akys įsmigo į suolus. Klasėje dar niekada nebuvo taip tylu.

1973