Sugrįžęs žodis

Sugrįžęs žodis - interviu

						Interviu Klausimai Atsakymai: Elena KARNAUSKAITĖ - MAŽEIKIENĖ Zinaida ŠORYTĖ – BRUŽIENĖ Mindaugas KUKLYS Jonas LINIAUSKAS Feliksas PAULAUSKAS Živilė PIPINYTĖ










						Interviu Laukdami 32 – ojo Lietuvos jaunųjų filologų konkurso, mes uždavėme keletą klausimų tiems buvusių konkursų laureatams ir dalyviams kretingiškiams, kurių gyvenimas ir šiandien yra vienaip ar kitaip susietas su kūryba. Organizatoriai
						KLAUSIMAI Grįžkime į praeitį, į Jūsų mokyklinę jaunystę. Kas skatino jus išreikšti save kūryboje? Kokią vietą kūryba užima dabartiniame Jūsų gyvenime? Koks gražiausias įspūdis iš Lietuvos jaunųjų filologų konkursų, kuriuose Jūs dalyvavote? Ko palinkėtumėte šių metų konkurso dalyviams?
						ATSAKYMAI
Elena Karnauskaitė - Mažeikienė						Elena KARNAUSKAITĖ - MAŽEIKIENĖ Turbūt kiekvieną šešiolikmetį ar septyniolikmetį tiesiog “sprogdina” noras pranešti pasauliui: “Aš – čia! Aš esu, esu gyvas ir turiu ką jums pasakyti”. Tad lieka tik nuspręsti, kaip tai padaryti. Pirmuosius eilėraščius parašiau dar mokydamasi Jokūbavo aštuonmetėje mokykloje, mokytojos Felicijos Stramilaitės padrąsinta. Vėliau, pradėjusi mokytis Kretingos I-ojoje vidurinėje mokykloje, patekau mokytojos Bronės Liniauskienės globon. Dabar galiu drąsiai sakyti – globon, o tada mes, mokiniai, mokytojos šiek tiek ir prisibijodavome, ypač tada, kai ji atnešdavo mūsų rašomuosius darbus. Mokytoja Bronė Liniauskienė, vadovavusi mokyklos literatų būreliui, mumis, jaunaisiais popieriaus gadintojais, tikrai nuoširdžiai rūpinosi, mokė kūrėjo “amato” paslapčių ir, be abejo, skatino rašyti. Dabar rašau mažiau negu mokykloje ar studijų metais, gal todėl, kad suaugęs žmogus linkęs matuoti pasaulį protu, o ne jausmu. O juk poezija gimsta iš jausmo! Esu parengusi antrąją poezijos knygą “Tiltas iš pelenų”, tikiuosi, kad galų gale pavyks ją išleisti. Gražus, neformalus suaugusiųjų, solidžių ir pripažintų žmonių – literatūros mokslininkų, kritikų, rašytojų – bendravimas su jaunaisiais literatais, manau, ir dabar yra jaunųjų filologų konkurso skiriamasis ženklas. Sėkmės. Talento. Įkvėpimo. Darbo. Tapti respublikinio jaunųjų filologų konkurso laureatu – tai tik vienas žingsnelis pirmyn. Po to reikia žengti dar vieną ir dar vieną… Drąsos žengiantiems! 2000 m. kovo mėn.
Zinaida Šorytė - Bružienė Zinaida Šorytė - Bružienė						Zinaida ŠORYTĖ – BRUŽIENĖ Kai mokiausi vienintelėje Kretingos vidurinėje mokykloje, skatintojas kūrybinei veiklai buvo irgi vienintelis – tai mokytoja Bronė Liniauskienė. Ji sugebėdavo “paskatinti” netgi tuos, kurie neskyrė eilėraščio nuo apsakymo. Šiandien kūryba man hobi ir relaksacija. Gražiausiu įspūdžiu po beveik 30 metų tampa pats konkursas ir tada išgyventas jaunystės šėlsmas, pažintys, draugai… Atsimenu, konkursas vyko Raseiniuose. Buvome apgyvendinti, atrodo, pagalbinės mokyklos bendrabutyje ir visą naktį negalėjome sudėti akių, mat koridoriuje “poezijos skaitymus” surengė lengvai įkaušęs Valdemaras Kukulas (poezijos mylėtojai šiandien jį pažįsta kaip puikų poetą), o po to visoms panelėms ekspromtu kūrė ir rašė eiles į atsiminimų sąsiuvinius… Gaila. Bet man skirtasis eilėraštis apie rožę tiesiog pasimetė… O V.Kukulas tada pelnė prizą kaip jauniausias konkurso dalyvis. Kūryba – tai ne konkursai ir prizai, tai gyvenimo būdas ir širdies skausmas. Nuoširdžiai linkiu jauniesiems kūrėjams tai suprasti. Mano galva, tik supratę ir priėmę tai, nustosite jaudintis dėl laimėjimų be pralaimėjimų, o save suvoksite kaip tikrąjį HOMO CREATOR. Negali žinoti, gal tas, kurio laukia ateityje tikro poeto šlovė, šiandien į konkursą net nepakviestas.... 2000 m. kovo mėn.
Mindaugas Kuklys						Mindaugas KUKLYS Kūryba kyla iš dialogiškos žmogaus prigimties, iš norėjimo užmegzti pokalbį su kitu – žmogumi arba Dievu. Medžio sodinimas, knygos rašymas, namo statyba turi prasmę ne patys savaime, bet tik santykyje ir dialoge su kitu. Manau, kad eilėraštis, novelė, esė – nesvarbu, publikuotas ar ne, yra tam tikras būdas kalbėtis, pastanga suprasti kitą ir save. Grožinė literatūra yra viena iš tų pokalbio formų. Mokantis vidurinėje mokykloje ši forma nebūtinai visų mėgstama ir priimtina. Tiems , kurie mėgsta grožinę literatūrą, ne kiekvienas tekstas yra dialogiškas, gyvas ir įdomus. Bet tas tekstas, kuris tikrai atrodo įdomus, visada yra tavo pašnekesys su kitu, su tuo, kas galbūt pats nesi. Didelė meistrystė yra kalbėti kitiems. Kembridžo universitetas, Anglija
Jonas Liniauskas						Jonas LINIAUSKAS Į visus klausimus būtų galima atsakyti vienu žodžiu: 1 – mokytojai, 2 – savo, 3 – vakarai, 4 – sėkmės. Bet tuomet skaitytojai neturėtų ką skaityti. Todėl… Niekuomet nenorėjau grįžti į praeitį ir ypač į mokyklinius laikus. Galiu prisiminti, bet grįžti – niekuomet. Prisiminimai vėl yra toks solidus dalykas: vienokie yra dienos senumo, kitokie – dešimtmečio. Kartą gyriau Jurgį Kunčiną, kad jo puiki atmintis, - apysakų knygoje “Baltųjų sūrių naktis” suguldyta visa jo vaikystė: su kvapais, spalvomis, pavardėmis, įvykiais, datomis. - Pala, pala, - lingavo galvą Jurgis. - Kai tu pasensi, tai visa jaunystė bus ryški, lyg žiūrėtum filmą, - tik spėk užsirašinėti. Jaunas dar aš, nuo pirmųjų poetinių bandymų praėjo trisdešimt dveji metai, dar ne viską matau teisingame filme. Neatsimenu visų, dalyvavusių mokyklos jaunųjų literatų veikloje. Kartais atrodo, kad eilėraščius pradėjau rašyti todėl, kad buvau garbėtroška, kartais – kad ėjau savo mamos pėdomis, kartais – kad pavydėjau eilėraščius rašiusiai seseriai. Pirmąjį eilėraštį parašiau tik radęs pasiteisinimą prieš save ir draugus. Reikėjo parašyti rašinėlį pagal Vaižganto “Graži pieva vasarą”. Parašiau: Rasa nukrito ant žolių, Išsiskleidė jau gėlės, - Ir margaspalviai dobilai, Ir rausvos ašarėlės. Ir taip septynis posmelius. Patiko – ir man, ir mokytojai. Paskatinimas buvo geri pažymiai. Taip prisiminimuose ir susidėsto rožinis mitas: aš pradėjau rašyti todėl, kad augau literatūrinėje aplinkoje, kad buvo sektinas pavyzdys, kad skatino mokytojai. Jeigu tai būtų taisyklės “Kaip gimsta poetai”, mes neturėtume 90 procentų rašytojų. Bet ir tuomet ne visi rašo. Kūryba visada užima savo vietą. Kalbant metaforomis, kūryba panaši į koralinį rifą. Iš pradžių ji vos matoma gyvenimo paviršiuje, kuo labiau slūgsta gyvenimo vandenynas, tuo ji iškilesnė, žiūrėk, išleistų knygų jau visas salynas, į kurį plaukia ekskursijos skaitytojų pamatyti neregėtų poezijos paukščių ar poetinės žemės augalų. Taip galima kalbėti ir įsivaizduoti, bet lygiai taip pat yra salų, kurių niekas nelanko ir neranda. Esu išleidęs 4 eilėraščių rinkinius suaugusiems, 3 vaikiškas knygeles, parašęs vieną scenarijų videofilmui, vieną miuziklą, kelis šimtus dainų, vertęs ukrainiečių, serbų, bulgarų, latvių ir kitų šalių poetus antologijoms. Bet visa ši kūryba užima savo vietą ir nieko daugiau. Poezija netrukdo nei darbui, nei šeimai, nei buitiškajai gyvenimo pusei. Visą laiką aš esu poetas, net ir tuomet, kai nerašau. Tiksliau, tam tikram sluoksniui žinomas poetas. O jau dvidešimtmetį dirbu įvairius administracinius darbus, šiuo metu esu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, valdybos narys. Gražiausia, ko gero, vakarai ir vakaronės su bendraminčiais. Alytuje visą naktį sėdėjome koridoriuje (kad netrukdytume miegantiems), deklamavome tuo metu “madingiausių” – Onės Baliukonytės ir Tomo Venclovos eilėraščius. Mokėjome jų knygas atmintinai. Tiesa, buvo vertinimo komisijos pastabos apie kūrybą – nė neįtarei, kad apie tavo eilėraščius taip galima kalbėti. Buvo vien jauniesiems literatams skirti spektakliai ir koncertai, ekskursijos. Po tiek dešimtmečių vis dar sulaukiu kritikų pastabų, vis dar lankau koncertus ir spektaklius, bet jau niekada naktimis bendraminčiams nebedeklamuoju eilėraščių. Gražiausia tai, kas nebesikartoja. Sėkmės, nes tai šiek tiek sėkmės dalykas. Daugiausia šiemet susilaukęs liaupsių, nebūtinai po dešimtmečio bus geriausias, o ar išvis bus. Gal šiemet netapęs laureatu moksleivis kaip tik nuo to nelaimėjimo pradės formuotis, - vietoje laureato gims jaunasis menininkas. Tikiu, ir tas mano tikėjimas pagrįstas jaunųjų filologų konkursų istorija.
						Feliksas PAULAUSKAS Kiek pamenu save, visuomet buvau “priplaukėlis”. Dar pradinę mokyklą lankydamas norėjau tapti ir dailininku, ir rašytoju ( trečioje ir ketvirtoje klasėje vis rašiau smarkiai iliustruotą apysaką apie vietnamietę mergaitę, narsiai kovojusią su “prakeiktais agresoriais” amerikonais), ir skulptoriumi, ir baleto artistu… Ir tos “kūrybinės” mano profesijos netrukdė beveik tuo pat metu svajoti apie sportininko, batsiuvio, karininko, traktorininko, mūrininko ir… jau nepamenu kokias karjeras. Pasaulis buvo fantastiškai didelis ir gražus, o įdomiausia veikla – landžioti po krūmynus Jauryklos upelio pakrantėje ir fantazuoti… ne, ne fantazuoti – maudytis fantazijose. Tos fantazijos, noras pašvęsti save labai įdomiems darbams ir buvo tas stimulas, vis stūmęs į įvairius darbelius. Pasakyt, jog tai buvo kūryba, liežuvis nesiverčia, bet iš to grūdo vėliau kažkas pradėjo dygti. Norą piešti skatino mokytojos G.Čejauskaitės skersakiavimas į mano tepliones ( berods, jos jai atrodė pernelyg “mandros”), norą vaidinti – kinas, rašyti – mokytoja B.Liniauskienė… O kai tos kūrybinės galios viduje pajuda, tai procesas tampa beveik nebevaldomas: pasipila prastos kūrybos lavina, kurioje vienas kitas akmenėlis jau kažką žada, kažką pranašauja… Dabar irgi tas pats velnias: patirties – vis daugiau, šedevrų – nulis, o jau nebegali sustot… Rašau įvairius tekstus (eiles, dramas, straipsnius), statau spektaklius, vaidinu, kuriu dailės objektus (kvailas žodis, bet nežinau, kaip įvardinti tuos savo darbus, kur tapyba jungiama su skulptūra), skaitau (atlieku) savo ir svetimas eiles, organizuoju ir vedu koncertus be renginius. Visas tas trepsėjimas kaip tik šiuo metu įgauna bent kiek pastovesnę formą – kuriu savo meno centrą, kuri vadinasi viešoji įstaiga “Menas menui”. Nors… tiesą sakant, vis labiau ir labiau norisi TYLĖTI. Nepamenu, jog kažkas itin įdomaus būtų nutikę jaunųjų literatų konkursų metu. Bent jau tais metais (1976 ir 1978 m.), kai aš juose dalyvavau. Tiesa, prisimenu, jog 1978 m. buvau nusivylęs, kad mano prozos tekstas – apysaka (nors tuomet ją išdidžiai vadinau romanu) neprasibrovė iki vertinimo komisijos; Kėdainiai, kuriame tais metais konkursas vyko, man pasirodė labai įdomus miestelis: ir dabar ryškiai prisimenu savo įspūdžius, patirtus stovint ant pėsčiųjų tilto per Nevėžį ir vaikštinėjant po senamiestį. Šių metų filologų konkurso dalyviams linkiu daug skaityti ir mažai rašyti. Ir išvis nutilti, kai norisi pasakyti “KAROČE!”.
Živilė Pipinytė						Živilė PIPINYTĖ Paauglystėje dažną ištinkantį poreikį rašyti eilėraščius nevadinčiau kūryba. Tai greičiau jautresnio bręstančio žmogaus saviraiškos būdas, dažniausiai susijęs su tapatybės ieškojimu. Slogi provincijos atmosfera itin skatina norą pabėgti iš realybės į meno ir, žinoma, poezijos pasaulį. To, ką dirbu, nevadinčiau kūryba. Manau, kad meno kritika pirmiausia atlieka tarpininkės tarp kūrinio ir žiūrovo, klausytojo etc. funkciją. Kita vertus, nuolat tenka bendrauti su labai specifiška kūrybos rūšimi. Tai, be abejo, veikia gyvenimo būdą ir skatina nuolat keistis, o tai – labai svarbu. Gražiausias įspūdis – netikėtos pažintys, nauji draugai, bendravimas,galimybė būti išgirstai ir suprastai. Palinkėčiau kuo anksčiau suprasti, kad kūryba yra sunkus darbas. Kūryba negali tapti profesija, tačiau norint kurti, reikia būti profesionalu.