Mes ateiname...

Mes ateiname...

					Antanas Zališčevskis Anastasija Zemdliauskaitė Jolita Kašėtaitė









Antanas Zališčevskis					Antanas Zališčevskis Kretingos Pranciškonų gimnazijos 4 h klasės gimnazistas NEVERK Iš tavo ašarų aukso kareiviai išaugo,- kaip juos visus surinkti ir susodinti prie stalo? Ir kaip ištverti, įsilindus kamputy, kol jie gers ir dainuos? Kol vynas ir kraujas susimaišę telkšos asloje, o šunys laižys, raudonas akis primerkę? Kai kareiviai užmigs, aš tave išsinešiu – neverk … MALDA PASIKLYDUS MIŠKE Lazdone, aš nelaužiau lazdynų, Miškini, aš nerinkau uogų, Samaniau, aš samanų nemindžiojau. Aš tik vaikščiojau, rankom miglą praskirdamas, stirnos baugščiom akim žiūrėjo, bet nebėgo, bičių pilni uoksai dūzgė – Austėja, aš tik juos aplankysiu … TAIP DANGŪS AUGA Tik sušnarėjo sušnarėjo – pavasario danguos griaustinis vaikšto. Dangus praplyšo – laša žemyn visos pavasario kregždės. Daugiau nesakyk nė žodžio – žiūrėk, kaip dangūs auga. Pražydo vyšnios, ir tik mėnulis toks vienišas spindi. Girios bekraštės – kokia aukšta slėnių žolė boružei Daugiau nesakyk nė žodžio – žiūrėk, kaip dangūs auga. Katilėlių varpeliai žvanga – net lakštingala taip tyliai giedoti nemoka. Matai – obelys žydi taip arti – kitam upės krante. Daugiau nesakyk nė žodžio – žiūrėk, kaip dangus auga. Pavasaris atėjo – žali ugniažolių laužai kiekvienam patvory. Aš viską tau pasakiau – ir naktis jau laukuos atvira. Daugiau nesakyk Nė žodžio – žiūrėk, kaip dangūs auga …
Anastasija Zemdliauskaitė					Anastasija Zemdliauskaitė Kretingos Pranciškonų gimnazijos 4 h klasės gimnazistė * Šlapios nakties lietingos akys Isilieja lange, Apsiverkia kambario gėlės. Pilkais šešėliais apsikloja Ir ildosi. Ant pagalvėlės Pūpso katinas - šiltas, mieguistas, Ūsais karpo sruogeles Minkto sapno Ir dalina Lyg atodūsius Tyliai knarkiantiems kaimo gyventojams. * Apšepę senukai šunys, Sutūpę po girgždančia kriauše Kaukia ir žvelgia mėnulin--- Viršūnėj supasi supuvęs vaisius. Naktis linguoja jo raukšlėtą pilvą. O du senukai šunys jau sugulę, Ramiai ant vienas kito galvas pasidėję- Pamatė jie: mėnulis - tai ne sūris, Suprato: kaukė jie tik iš idėjos. * Kur čiurlena Garbanoti upeliai, Kur ganosi žolėj Raudona taškuota Dievo karvutė – Taip gražu, Lyg žiūrėčiau į tavo delną Ir bandyčiau skaityti – Kaip vaikas – Nieko nesuprasdama, Bet laiminga, Kad galiu laikyt tavo ranką. ATSPINDŽIAI Apsiblausęs taškosi balkšva spalva mėnulis. Slenka lyg numirus mašina… Link jūros Neša vėjas rūko sruogeles. Žuvėdra guli Ant aplieto kranto negyva. Šypsena slenka pažeme. Keista… Sapnas atsispindi akyse. Ir violončelės garsas skleidžiasi jose – Bet tik suvaitojęs dingsta, Neria tolin ir paskęsta tyliai pursluose. Viskas lyg nesibaigiantis ciklas, Lyg artėjanti isterikė žiema, Lyg skaidrus ir kietas ledas, Kurio atspindžiuos regiu aš iškreiptą save. * Medžiai – iš jų likę stagarai – Siūbuoja, varpininkas vėjas supa juos, O melodiją lietaus lašai atlieka, Klaidžiodami tarp šakų, - Į žemę leidžias, Pėdsakai jų lieka, kur pavargę Krenta jie, nutildami ir nykdami, Kur drėgmę purviną jie po savęs palieka, Kur jų muzikos virpėjimas tylus Virsta nieku… * Atsigręžiu - Toks matinis virš upės kyla rūkas, Kad ryte vėlei vandeniu pavirstų Ir grįžtų čia, Gyvybės žalumą įkvėpęs mano dienai, O tavo nakčiai - Mėlynumą paukščio balso. Šiandien mane anksti anksti pažadinai Ir ant pečių užkėlei Pasižiūrėti į vandens malūną - O čia, žemai, vandens tik čiurkšlės veržias Ir sukasi ratu, Ir plauna tavo vasarą suskeldėjusias kojas, Tarpupirščiuose pasiklysta, atsiranda Ir vėl, ir vėl ant rato vandeniuojasi Ir įsuka mane, tave ir viską, Į vandeninį virsmą nesibaigiantį. * Mauroja laikas, Piktas ir paklaikęs, Lyg elektrinis traukinys trumpai tik sužybsi šviesom, kurios Suartina draugus ir gęsta. Laikas tęžta tyliai Ir tirpsta tarsi žvaigždės saulei kylant, Ir dyla kaip yla atsargiame šnarėjime javų... Užglosto viską ir pakyla, Ramiai nueina ir net neatsisuka Apžvelgti pėdsakų šlapiam smėly savų.
Jolita Kašėtaitė					Jolita Kašėtaitė Į jaunųjų filologų konkursą mano surinktos tautosakos rinkinys siunčiamas antrą kartą. Praėjusiais metais užrašiau 61 dzūkų dainą. Šį kartą neapsiribojau vien dainomis (jų yra 51), bet darbe pateikiau pasakų, mįslių, skaičiuočių, pasakojimų, kaip buvo švenčiamos šventės. Tikriausiai daugeliui mano bendraamžių rinkti tautosaką atrodo juokinga. Tuo užsiimti galėtų nebent kokios “priplaukusios personos”, neturinčios ką veikti, ar “Rugiagėlės” gerbėjai. Ir aš taip maniau, kol prie dvi vasaras lietuvių kalbos mokytoja D. Balčienė nepasiūlė mums, tuomet dar dešimtokams, vykti į Lenkimus rinkti tautosakos. Nelabai tikėjau, kad pavyks ką nors užrašyti – visi žinom, kokie žemaičiai “šnekūs”. Tačiau pamačiau, kad seni žmonės mielai dalijasi patirtimi, o kartais malonus būna ir pats bendravimas su jais. Galbūt ta senutė daugiau nieko, su kuo galėtų pasikalbėti, neturi, ir mūsų apsilankymas įnešė daug džiaugsmo į vienišą gyvenimą. Nors, tiesą pasakius, apie tai pradėjau galvoti vėliau, kai jau viena išsiruošiau į Dzūkiją užrašinėti tautosakos. Padainuoja man močiutė (kaime ją Bitele vadina), aš ir klausiu: ”Iš kur šią dainą išmokot?”, o ji: ”Mano senelė išmokė”. Pradedu skaičiuoti: amžiaus pradžioje išmokė dainą senelė, o jei senelę išmokė jos senelė – taigi dainai jau daugiau kaip šimtas metų!.. Tuomet atrodo, jog prisilieti prie kažko tikrai natūralaus, išaugusio iš mūsų propropro…ir ėjusio iš lūpų į lūpas; prisilieti prie pradžių pradžios ir aiškiau suvoki, koks svetimas ir nepriimtinas, dirbtinis pasaulis, kuriame mes gyvename, pasaulis, kuriame nebelikę nieko natūralaus, kur aplink tik “mobiliakai” ir kiti panašūs dalykėliai, kur net žmonių santykiai dirbtiniai… JOLITA KAŠĖTAITĖ Kretingos J.Pabrėžos gimnazija 12klasė