Kretingos krašto žodžio meistrai

Jurgis Pabrėža

Simonas Daukantas

Motiejus Valančius

Antanas Salys

Nelė Mazalaitė

Liūnė Janušytė

Leonardas Andriekus

Bronė Liniauskienė

Rimvydas Šilbajoris

Meilė Kudarauskaitė

Vytautas Kusas

Nijolė Vaičiulėnaitė – Kašelionienė

Algis Kuklys

Jonas Liniauskas

Elena Karnauskaitė

Aušrinė Zulumskytė

Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771 – 1849)

Kunigas, pamokslininkas, pedagogas, poetas, religinės literatūros rengėjas, botanikas floristas, Kretingos bernardinų vienuolyno vienuolis tėvas Ambraziejus 1785 – 1792 m. mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje, vėliau studijavo Vilniaus universitete, kur gilinosi į gamtos mokslus, mediciną, fiziką, istoriją, taip pat teologiją. Dalyvavo Tado Kosčiuškos sukilime. Grįžęs į Žemaitiją, studijavo Varnių kunigų seminarijoje. Baigęs seminariją, kunigavo įvairiose Žemaitijos vietose.

1816 m. įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną. 1817 –1821m. dėstė lotynų kalbą ir gramatikos mokslą. Rinko, aprašinėjo ir augino naudingus augalus, ypač vaistinius. Labdaringai gydė parapijiečius. Užrašinėjo augalų liaudiškus pavadinimus, kūrė lietuvišką botanikos terminiją. Apie 1829m. sudarė lotynų – lietuvių kalbų botanikos žodyną.

Svarbiausias tėvo Ambraziejaus veikalas – sisteminės botanikos vadovas “Taislius auguminis” (parašytas 1843 m.pagal K.Linėjaus sistemą,  jo dalis išleista JAV 1900m.).

Jurgis Pabrėža – pirmasis botanikas, rašęs lietuviškai. Įdomiausia, kad visi Jurgio Pabrėžos darbai parašyti žemaitiškai, todėl jais domisi ir kalbininkai.

Į literatūros istoriją Jurgis Pabrėža įėjo kaip eilėraščių “Esu sau žmogelis” ir “Apie pypkininką” autorius.

 

Jurgio Pabrėžos pamokymai

• Geras tėvas vaikų auklėjimo naštos niekuomet neuždeda ant vienos motinos pečių, bet pats tuo labai rūpinasi, nes tai yra svarbiausia jo pareiga.

• Dievas moterystės luomą pakėlė sakramentu, kad vedusieji žinotų, jog jie privalo ne tik vaikus gimdyti ir auginti jų kūną, bet ir auklėti jų sielą.

• Kas myli savo sūnų, plaka jį dažnai, kad juo džiaugtųsi savo galè.

• Iš kur tas ištvirkimas taip mažuose vaikuose atsiranda? Tikrai ne iš kur kitur, kaip iš gimdytojų pasileidimo, kurie, savo blogus norus tenkindami, begėdžiais tampa.

• Kas aną mažą vaiką išmokė “bažytis”, keikti, kitus negražius žodžius kalbėti, jei ne tėvai ir motinos, kurie pripratę vienas antrą ir savo vaikus tokiais žodžiais keikti ir pravardžiuoti.

Simonas Daukantas

Simonas Daukantas ( 1793 –1864)

Pirmasis lietuviškai rašęs Lietuvos istorikas, folkloristas, vertėjas S.Daukantas mokėsi Kretingos pradinėje mokykloje, vėliau mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijoje ir Vilniaus gimnazijoje. Baigė Vilniaus universitetą ( 1819 m. gavo teisių kandidato, 1822 m. – teisių magistro laipsnį). Tarnavo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, dirbo Rusijos senate Peterburge, kur studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvinius dokumentus.

Svarbiausi veikalai : “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, (1822) “Istorija žemaitiška” (1838), “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” (1845), “Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje” (1850).

Išleido tautosakos rinkinius “Dainės žemaičių” (1846), “Pasakos masių” (1835), rašė vadovėlius, ūkines brošiūras, vertė antikinę literatūrą bei naujesnių laikų autorius, sudarinėjo lenkų – lietuvių ir lietuvių – lotynų kalbų žodynus.

S.Daukantas pasirašinėjo Jokūbo Laukio, Motiejaus Šauklio, Jono Girdenio, Jono Einoriaus, Antano Žeimio, Jono Ragaunio, Antano Dagio, Jono Purvio, Jono Varno slapyvardžiais.

Simonas Daukantas kalba…

Bet noris pačios giminės išgaišta, vienok jų raštai palieka, o anuose jų amžina garbė užrašyta, kurios nė kokia galybė šio pasaulio negali išnaikinti.

Taigi, kad mokslas ir gudrybė giminės yra amžina ir visų didžiausia garbė, dėl ko gi lietuviai ir žemaičiai negali stengti, idant dasiektų tą laiptą šviesybės, ant kurio išsikėlė kitos giminės?

Svetimų dievų nereikia – gana ir savų.

***

Ne dėl savęs rašau. Ir ne mokslingiems vyrams,

bet žmogui paprastam ir motinoms prie vygių,

kurios jau nuo seno papročius mūsų godojo,

sergėjo kalbą ir būdą, taurų gerumą užlaikė –

idant vaikams ir nūnai tėvynės meilę įžiebtų,

žadintų siekį dorybės, tikrųjų daiktų pamėgimą.                   

Motiejus Valančius (1801 – 1875)

Rašytojas, tautos švietėjas, katalikų bažnyčios istorikas ir veikėjas, teologijos profesorius, blaivybės draugijų kūrėjas, knygnešystės organizatorius M.Valančius visada pasižymėjo dideliais gabumais, išmintimi ir darbštumu. M.Valančius mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, studijavo Varniuose ir Vilniuje, 1828 m. įšventintas buvo įšventintas į kunigus. 1845m. tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, Varniuose parašė svarbiausią savo gyvenimo mokslinį veikalą “Žemaičių vyskupystė”, kuriame aprašė Lietuvos bažnyčios, švietimo ir kultūros istoriją. 1849 metais kunigas M.Valančius Neapolyje (Italija) buvo įšventintas į vyskupus, o 1850 metais paskirtas vadovauti Žemaičių vyskupystei. Jis tapo pirmuoju vyskupu, kilusiu ne iš bajorijos, o iš valstietijos luomo.

Vyskupas M.Valančius ypatingą dėmesį skyrė švietimui. Jo laikais visose parapijose įsteigtos mokyklos, kuriose vaikai mokėsi skaityti gimtąja kalba ir katekizmo. M.Valančius skatino apsišvietusius žmones rašyti gimtąja kalba, pats vyskupas rašė religinio ir pasaulietinio turinio knygas. Žymiausios jo knygos – “Paaugusių žmonių knygelė” (1868). “Vaikų knygelė” (1868),“Palangos Juzė” (1869), “Pasakojimas Antano Tretininko” (1891). Po 1863 metų sukilimo prasidėjus spaudos draudimui, M.Valančius organizavo Tilžėje (Prūsija) lietuviškų leidinių spausdinimą ir slaptą jų platinimą Lietuvoje. Jo dėka Lietuvoje pradėjo veikti platus vargo mokyklų tinklas, paruošęs dirvą mūsų tautos atgimimui.

“…šiandien man norėtųsi ypač pabrėžti nepakankamą Valančiaus prozos įvertinimą. Jis, mano galva, didžiausias mūsų senosios prozos meistras ir lietuviškos prozos iniciatorius, apskritai pirmasis mūsų literatūroje sąmoningai panaudojęs stilistines lietuvių kalbos galimybes, turėtų susilaukti didesnio dėmesio. Stilistinė jo raštų analizė galėtų atskleisti naujus akiračius ir pažadinti per daug dažnais atvejais miegantį stiliaus jutimo instinktą”.

A.NYKA – NILIŪNAS

 “Valančiaus prozos pasaulis iš tikrųjų margas, - neatsibosta dairytis po jo įvairovę. Status, rupokas, taiklus ir vaizdingas žodis, smagus pasakojimo tempas, neišsenkantis gyvastingumas ir sveikos dvasios giedra atsiskleidžia šiandien…nerimo ir baimės iškankintam žmogui kaip kūdikiškai nekalta, harmonijos kupina vizija, žadinanti pasitikėjimą gyvenimu, žmogumi ir savosios kultūros tradicijomis bei vertybėmis.”                                                                                                           V.ZABORSKAITĖ

Antanas Salys

ANTANAS SALYS  (1902 – 1972)

Žymus lietuvių kalbininkas A.Salys 1923 – 1925 m. studijavo Kauno, 1925 –1929 m. Leipcigo, 1929 m. Hamburgo universitete. Gilinosi į baltistiką, slavistiką, lyginamąją kalbotyrą. 1930 –1939 m. dėstė Kauno universitete, 1939 – 1943 m. – Vilniaus universitete. Profesorius nuo 1939 m. keletą metų vadovavo Lietuvių kalbos institutui. Drauge su kitais kalbininkais įkūrė ir redagavo žurnalą “Gimtoji kalba”. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, dirbo Tübingeno universitete. Nuo 1947 m. - Pensilvanijos universiteto (Filadelfija) profesorius, dėstė slavistikos ir baltistikos dalykus.

Daktaro disertacijoje “Žemaičių tarmės” (išspausdinta 1930 m. vokiečių kalba) nagrinėjo žemaičių tarmės istoriją. A.Salys sudarė detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, parengė pirmąjį lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Jis – eksperimentinės fonetikos pradininkas. A.Salys parašė nemaža straipsnių iš lietuvių kalbos kultūros, terminologijos, sukūrė naujadarų (“požiūris”, “rankinukas”, “staigmena”). Visą gyvenimą rūpinosi gimtosios kalbos puoselėjimu, rinko medžiagą akademiniam Lietuvių kalbos žodynui.

Antano Salio mintys apie kalbą

Kalba pati viena negyvena, nėra organizmas, bet tik jo funkcija.

*

Kalba glaudžiai susijusi su visuomene, yra tos visuomenės dvasios dėmuo. Kaip nelygios visuomenės, taip nelygios ir kalbos.

*

Pigu išmokti svetimos kalbos, bet sunku jos dvasią pagauti.

*

Lietuvių bendrinė kalba tebėra nenutrūkusi nuo liaudies kalbos, vadinasi, ši pastaroji yra gyvasis jos šaltinis.

*

Tik mokykloje išmokę priaugančiąją kartą insijausti in savo tarmę, pasidaryti ją atrama kalbiškai galvosenai ir susieję tiesiogiai su bendrinės kalbos mokymu – galime tikėtis pagyvinti mūsų šviesuomenės kalbinę nuojautą ir tuo pačiu pakelti rašto kalbos mokėjimą.

*

Mano didžiausias troškimas, linkėjimas yra, kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę mūsų gražią kalbą ir ją perduotų ateinančioms kartoms, kad jaunoji mūsų karta ne tik patriotiškai šoktų, dainuotų, bet ir kalbėtų skambia lietuviška šnekta.

Nelė Mazalaitė (1907 – 1993)

Prozininkė N.Mazalaitė 1944 m. paliko Lietuvą jau sulaukusi rašytojos pripažinimo. Išleido novelių knygas   “Miestas, kurio nėra” (1939), “Pajūrio moterys” (1939), “Karaliaus ugnys” (1942), Legendos apie ilgesį” (1948), “Gintariniai vartai” (1952), “Miestelis, kuris buvo mano” (1966), romanus “ Mėnuo, vadinamas medaus” (1951), “Saulės takas” (1954), “Negestis” (1955).

Liūnė Janušytė

Liūnė Janušytė ( 1909 – 1965)

L.Janušytė – prozininkė, vertėja. Mokėsi Kretingos progimnazijoje, Klaipėdos gimnazijoje. Studijavo Kauno universitete, dirbo žurnaliste. Paskelbė feljetonų rinkinį “Ant ko ir pasirašau” (1935), “Važiuojam!” (1936), “Iki pasimatymo!” (1964), satyrinį romaną “Korektūros klaida” (1938), apysakų, pjesių. Išvertė I.Ilfo ir E.Petrovo, M.Larnio ir kt. rašytojų kūrinių.

L.Janušytė – pirmoji mūsų literatūros satyrikė. Jos kūryba pasižymi grakščiu sąmoju, priverčia skaitytoją linksmai šypsotis ir rimtai susimąstyti dėl žmogaus ir visuomenės ydų, stabdančių pažangą, stelbiančių gėrį ir grožį žemėje.

Leonardas Andriekus 

Leonardas Andriekus (g.1914)

Poetas L.Andriekus mokėsi Kretingos pranciškonų progimnazijoje. Vienuolis pranciškonas. Nuo 1937m. studijavo Austrijoje ir Italijoje teologiją, įšventintas kunigu, apgynė teologijos daktaro disertaciją. Nuo 1946 m. apsigyveno JAV. Ilgus metus buvo žurnalo “Aidai” redaktorius. Išeivijoje išleido poezijos rinkinius “Atviros marios” (1955), “Saulė kryžiuose” (1960), “Naktigonė” (1963), “Po Dievo antspaudais” (1969) ir kt. Kelios poeto kūrybos rinktinės išėjo anglų kalba. Lietuvoje 1991 m. išleista eilėraščių rinktinė “Pasilikau tik dangų mėlyną”.

Bronė Liniauskienė su literatais

Bronė Liniauskienė (g.1923)

Poetė B.Liniauskienė kurti pradėjo dar gimnazijos suole. Literatūriniuose moksleivių vakaruose ji skaitė savo eiles kartu su V.Mačerniu, P.Aukštikalnyte – Jokimaitiene, G.Jokimaičiu, P.Dreviniu, E.Matuzevičiumi. Baigusi universitetą, mokytojavo. Išleido poezijos rinkinius ”Palei žydintį lauką” (1978), “Tylūs pasikalbėjimai” (1983), “Pašauksiu medį” (1987), “Taip dūžta laikas” (1993), “Septynios dainelės vaikams” (1998).

Rimvydas Šilbajoris (g.1926)

Literatūros tyrinėtojas, kritikas R.Šilbajoris. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. Gyvena JAV, profesoriauja Ohio universitete. Knygų apie rusų ir lietuvių literatūra išleido anglų ir lietuvių kalbomis. “Perfection of Exile” (1970), “Žodžiai ir prasmė” (1982), “Netekties ženklai” (1992), yra vienas iš “Lietuvių egzodo literatūros 1945 – 1990"  redaktorių ir autorių (1992). Drauge su Violeta Kelertiene redaguoja išeivijos kultūrinį žurnalą “Metmenys”.

Meilė Kudarauskaitė

Meilė Kudarauskaitė (g.1932)

Poetė M.Kudarauskaitė kūrybinį kelią pradėjo dar mokyklos suole. Baigė Vilniaus universitetą, lankė dramos studiją, vaidino Vilniaus ir Kauno teatruose, dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, Lietuvos konservatorijoje. Išleido eilėraščių rinkinius “Rymojimai” (1979), “Tako šviesa” (1984), “Žodžio valanda” (1989), “Kęstaičių žemaičiai” (1993). Poetė išleido ir knygelių vaikams – “Vorų žemėlapiai” (1977), “Po dangaus kepure” (1992).

Vytautas Kusas (g.1949)

Poetas ir dailininkas V.Kusas baigė Vilniaus dailės institutą, mokytojavo Palangoje, vėliau atsidėjo tik meninei kūrybai, surengė daug tapybos darbų parodų. Išleido eilėraščių rinkinius “Dilgėlių vainikas” (1991), “Išėjęs kaimas” (1994).

Literatūros tyrinėtoja, vertėja N.Vaičiulėnaitė – Kašelionienė baigė Vilniaus universitetą. Dirba Vilniaus pedagoginio universiteto Visuotinės literatūros katedros vedėja. 1990 m. išleido knygą “Viktoro Hugo kelias į Lietuvą”. Jos straipsniai ir vertimai spausdinami įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Algis Kuklys

Algis Kuklys (g.1950)

Prozininkas A.Kuklys yra baigęs Telšių dailės technikumą ir Vilniaus universitetą. Šiuo metu dirba apskrities laikraščio “Klaipėda” korespondentu. Išleido novelių rinkinį “Keleiviai” (1989), romaną “Žiūrėjimas į tamsą” (1993), paskelbė publicistikos darbų, novelių ir straipsnių rusų kalba. Jo kūryba spausdinama “Baltijos” almanache, “Literatūroje ir mene”, “Nemune”.

Jonas Liniauskas (g.1955)

Poetas J. Liniauskas baigė Kretingos vidurinę mokyklą , studijavo Vilniaus universitete. Dirba Rašytojų sąjungoje. Išleido poezijos rinkinių “Lietaus kelionė” (1982), “Alyvos prieš vėją” (1986), “Mieste” (1991), “Vienkiemis” (1998), vaikams –“Vandenų abėcėlė” (1993), “Vyrai ir klavyrai” (1998).

Elena Karnauskaitė 

Elena Karnauskaitė (g.1964)

Poetė E.Karnauskaitė baigė Kretingos I-ąją vidurinę mokyklą ir Vilniaus universitetą. Šiuo metu mokytojauja Palangoje. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1980 metais. Eilėraščiai skelbti “Poezijos pavasaryje”, “Proskynoje”, “Baltijos” almanache ir kt. 1990 m. išleido eilėraščių rinkinį “Briedė jūroje”. Yra paruošusi poezijos knygą “Tiltas iš pelenų”.

Aušrinė Zulumskytė

Aušrinė Zulumskytė (g.1970)

Poetė A.Zulumskytė baigė Šiaulių pedagoginį institutą, mokytojavo. Šiuo metu dirba dėstytoja Klaipėdos universitete. Išleido eilėraščių rinkinius “Didelis vilties pasaulis” (1995), “Ilgesio vėjas” (1998).