Kalbos pasirinkimas

Mūsų draugai

Afganų paieškos Centras

Ariananet Žinių tarnyba

BBC Dari Skyrius

Laisvės Radijas

e-Žurnalas Fanūs Kanada

e-Žurnalas Farda Švedija

e-Paštas Dari kalboje

View Page Stats

Pradžia

Literatūra

Rašytojas DR. Akram Osman Švedija 2004

Menkiausias

Keletą miesto garbingų žmonių su džiaugsmu ir pagarbos buvo susirinkę, kad pagerbtų populiariausią ir garbingiausią miesto gyventoją, su vertingu šventu.

Buvo numatyta, kad miesto meras, už keletą minučių atidengs pono Kasimo statulos, kuri buvo pastatyta ant aukštos pakylos prieš žiūrovių akys.

Jo arklys buvo taip atvaizduota, kad skrenda į dangų, ir žmogus ant arklio su šalmų atrodė kaip Nopeleonas Bonapartas ar Petro didžiojo statulas.

Miesto aukščiausias simfonijos orkestras grojo šalies himną ir meras po savo iškilminga kalba apie pilietį po mažu traukė virvutė ir už užuolaidos po mažu pasirodė Kasimo veidas. Žmonės su plojimais šimtų gėlių puokščių metė ir taip pagerbė savo garbingą miestietį.

 Pokelis taip pasibaigė ir dalyviai po mažu palieka aikštelė, bet Kasimas nepasotina savo statulos žavėjimo ir nusistabe priblokštas žiūri savo paminklo vaizdą. Jis po ilgų metų save matė ant laimės sparnu, ir širdies liepa jam skristi į žvaigždyną. Ir staigiai šioje vietoje audringas lietus ima lyti. Kasimas su nerimu prieina ir stengiasi išgelbėti savo garbės paminklą nuo audros, bet priešingai nei jis laukė, kadangi statula buvo paruošta nuo nekokybiškų medžiagų pradeda nugruti, visu pirma statulos balta spalva nyksta kaip nebūta ir po to galva, rankos ir visa kita krenta žemyn ir pagaliau iš tos statulos lieka truputi juodos dulkės.

Kasimas nuo nevilties rėkė ir nuo baimės atsibudo iš miego. Jo veide šaltos prakaitos žymis rodo, kad jo širdys plyšta nuo baimės. Kaip pamišelis ranka palietė ausys, nosį ir petys, kad sužinotu ar jie savo vietoj ar audra nunešė juos. Vėliau su nerimo ėmė svarstyti ar tai buvo paprastas sapnas, ar tai parodė jo tikroje vidinė savybė.

Jis stengiasi analizuoti savo sapną, bet nepavyksta. Atvaizduoti žmogų sumenkėjusį, viduje pilna keršto, be aiškaus tikslo, praradusį tikėjimą, pabėgęs nuo savų ir namų, prašantį išpuikėjus nepažįstamais, badaujantį, tikinti nuoširdumo iš žmonių su akmenynėmis širdimis, kokia šio sapno prasmė? nebent tai, kad jis suprastu, jog kas jis yra iš tikrųjų ir kuo verta jo esybė, ir ko jį laukia ateityj. Nei tokia garbė, kad tarp žmonių pasirodytu aukštyn galva. Nei tokia drąsą, kad žmonėms žiūrėtu į akys. Nei sveiko kūno, kad nors ką nors gero darytu. Nei vardo ar kilmės, kad kiti paminėtu jį garbingai. Ir po visų tų savo esybės analizių nusprendžia, kad jį gali išgydyti tik psichologas ir jei šis pasakys, kad jam gresia išprotėjimo tada geriau nusižudyti ir palengvinti gyvenimo naštą.

 Jis buvo nelaimingas pabėgėlis, kuris nuo priverstinio išsiuntimo baimę jau keletą metų gyveno slaptai ir dirbo nelegaliai.

Kad jį nepasiektu policija, kuri su žiebtuvų ir žibintų ieškojo jį visa para, pabėgdavo iš vieno miesto į kita ir iš viena vieta į kita ir sumokėdavo musulmonams, krikščioniams, ir žydams, kad šie įdarbintu jį arba apgybendintu jį pas save ir neišduotu jį.

Kadangi neturėjo identifikacijos kortelė, jokia ligoninė nepriimdavo jį, tad nuėjo pas privatu gydytoją, kurį nelabai paisydavo įstatymus ir dažnai priimdavo slaptus pabėgėlius gydyti, pasipasakoti savo problemos.

Psichologas po ilga galvos apžiūra ir nušvietimų trumpai jam ištarė:

Ne, niekada nesakyk, kad išprotėjai, bet tave neramina išprotėjimo baimė.

Kasimas nustebęs ir netikėdama gydytojo prognozė dvejodama sako: gydytojau‼ jog išprotėjimas neturi požymius, kad užaugtu ragai ar uodega, aš pats šimtų įrodymų patvirtinsiu jums, kad aš išprotėjau, tarp manęs ir išprotėjusiųjų yra tik tiek skirtumas, kad jie nežino, kad išprotėjo, o aš žinau, jog esu nenormalus žmogus, ir visas žemė ir dangus spaudžia man kaip grandinė aplink kaklą.

 Gydytojas klausia: tuomet atvirai pasakyk kas tave skriaudžia?

Kasimas atsako: gydytojau geriau paklausk kas manęs neskriaudžia.

Toks atsakymas pribloškė gydytoją ir jis padedama savo akiniais, kuriai buvo ant stalo, pradeda gerai pažiūrėti savo keistą egzotišką pacientą.

Kasimas toliau sako: manyje sutvirtėja tokia pastovi baimė, bijau nuo žmonės, medžiais akmenys, tamsa, šviesa, vienatvė, ir viso ko. Ir taip nuo jų bijau, kad vos sutikdama juos širdys kaip plona žolytė pradeda drebėt. Turbūt girdėjot apie žmogų, kurį vos sutikdavo višta imdavo ieškot skylės, kad nesuvalgytu jį.

Gydytojas sako: minėjai įdomu istorija. Tas žmogus bijojo todėl, kad jis jausdavo esąs kukurūzas arba kvietys ....ir nuo baimės pabėgdavo. Kasimas pasijuoke iš gydytojo kvailumo, ir kad tokia menka dalyką svarsto.

Gydytojas klausė: netiki?

Kasimas labai gudriai atsako: tikiu šimtų procentų. Nuo šiol tai ne Kasimas, kuris su jumis kalba, bet tai tas pats kukurūzo...., kuris atveria savo širdį jum. Mūsų pasaulyje dauguma baimių nėra pasirinktinai. Jie atsiranda nuo žmogaus minties kampais. Norom nenorom tos baimės kaip vėžys manyje gyvena ir norėčiau, kad jus gydytojau sunaikintume jos ir neleistume kad jos pribaigtų manęs.

Gydytojas sako: tu esi sveikas ir protingas. Tavo problema yra savęs menkinimas ir netikėjimas savimi. Reikia taip daryt, kad po mažų pasitikėtum savimi ir pajustume save išdidžiai ir, kad pamirštume kviečų ir kukurūzų.

Kasimas sako: bet mano priešai neleis įgyvendinti jūsų patarimais. Jie vis dar gyvį ir vos aš pakeliu galva jie duoda man iš visos puses ir menkina. Su manim priešintis buvo pradėta nuo mano šeimos, tėtis, dėdė, ir šeimos vyresnieji nesvarbu vyrai ar moterys kiekvienas prisidėjo mane pažeminti ir paniekinti.

Nuo kunigu iki mokyklos mokytojai ir namo valdytojas visi buvo mano šeimininkai, ir jei gyvenimas yra ko nors daugiau nei kvėpavimas jie su savo paniekinimais ir pažeminimais net neleisdavo man pajusti ir kvėpavimo malonumą.

Aš troškiau natūralios mirties, norėjau paragauti tikrą mirtį savo noru, bet šitaip gyventi mane kas sekundė pamoko mirties skausmą.

Mano asmenybė susikūrė po jų kojos ir kumščiais. Pirma karta paragavau nešeimos nario (dėdės) kumščių skonį. Ir po to visokiai nepažįstamai mane sumenkinę visokių būdų. Ir aš kas kart iš po jų rankų ir kojos savo kūno dalies kaip smėlį surinkau ir sudėjau, kad vėl koks nors pažįstamas ar nepažįstamas tai pakartotu.

Ir toks gyvenimas lygi šiol kartojasi. Aš prašau jus kad sustabdytume šiuos pasikartojimus ir išgelbėtume manęs.

Gydytojas nuo gailesčio savo delnas spaudžia, ir sako: aš visiškai jaučiu tavęs. Galbūt mūsų gydymais, kurie yra labai šiolaikiškį  padės tau, čia ((Lietuvoje)), kaip jaučiatės save?

Kasimas atsako: kaip asilas nuskendą į purvų ir gyvena šlamštose. Skirtumas tarp čia ir mano tėvyne yra tai, kad ten aš jausdavau, kad po mano kojos tvirta žemė o čia jaučiu kad po kojos minkšta ir atrodo kaip pasalas negaliu ramiai vaikščiot.

Gydytojas klausė: kai gyvenimas tau rodo labai sunkiai kur ir kam kreipeisi? Gal turi savo širdyje kokią nors prieglaudą.

Kasimas atsako: apie tai daugiau nei reikia galvoju, ir nuo ryto iki vakaro kelis kartus keičiu savo kibla (vieta link kur meldžiasi musulmonai).

Gydytojas sako: labai blogai, labai blogai, aš susijaudinąs jūsų sveikata.

Kasimas klausė: kas man yra kad susijaudinate?

Gydytojas sako: tavęs gresia nusižudymas. Turiu surasti tau kokių nors vaistų, kad tavyje atsirastu noras gyventi.

Kasimas sako: man labai patinka narkotiniai vaistai, kurie išvedę žmogų iš proto ir tada jautiesi, kad esi pilnas ir tikras žmogus. Kodėl dievas nesudėjo mano kūną su alkoholiu, va tada galėčiau visa pasaulį pajusti po savo kojom. Parašykite man tokių vaistų.

Gydytojas sako: mūsų šalyje alkoholio gaminimas ir platinimas valstybės kontrolėje, ir padauginant girtumu gresia bausmė, mes girtuoklius laikome karantinuose kad pasitaisytu ir grįžtu į normalų gyvenimą.

Kasimas susijaudinę, dėkodama gydytojui vaistų sąrašą įdeda į savo kišene. Lauke neraminantis šaltis praeiviams degina veidus. Kasimas keletą gylių kvėpavimų atsikratė gydytojo kabineto kvapą iš savo nosį, ir linksmai sako: puikus oras, kaip tik nusižudymui ‼ gydytojo išrašus su nepatenkinimo ir neapykanta perplėšė ir metė į šiukšlyną. Įdėmiai žiūrė į aplink kelio nuogais medžiais, kuriuos šaltas vėjas susierzindavo ir neduodavo ramiai stovėti, ir juose ieško tinkama šaka, kuriame galėtu pakabinti virvė ir pasikorti.

Atsimina psichologo bereikšmės žodžiais, kuriuos gydytojas švaistydavo net nežinodama kasimo padėtis. Su savim kalba: jie nuo pat šaknių skiriasi nuo mūsų. Mūsų lygos turį apsauga nuo jų vaistų. Mūsų lygos juokiasi iš jų gydytojų. Mes jiems kaip nepažįstami ateiviai iš kitų planetų. Todėl ir mūsų lygos atpažinime jie nieko negali padaryt ir  kimba nežinojime. Jie į mus žiuri kaip į nelaimingai patekusi į duobė ir išgelbėjimą rodo tik sunaikinti duobės, bet nežino, kad ta duobė mūsų gyvenimo šaltinis. Tad kaip sako raštingieji „mes dvi skirtingos bet vienas kitam papildančios rūšys “ tai kas jiems skanus mums kaip nuodas o tai kas mums kaip nuodai jiems yra medus. Iš tikrųjų mes jiems kaip šeštasis pirštas, kurio pjauti skaudu ir palikti būtu gėda.

Sėdi autobuse, prieš perkant bilietą kaip įprastą sveikina su vairuotoju, bet vairuotojas vengia atsakyt. Susiranda tuščia suola, kur tikisi dar vienas sėdės ir bent padės jį pamiršti vienatvės keletą minučių, bet keleiviai renkasi geriau stovėti nei sėdėti šalia jo ir praeina tolį nuo jo suolo. Atsimena savo vargšą telefoną, kurį jau senokai nustojo skambėti, ne todėl, kad neveikia, o todėl, kad niekas neskambino šiuo numeriu, kad galėto jį paglostyti ir paklausti kaip jis gyvena. Savęs jaučia menkiau nei visada, ir gailėsi praradus psichologo išrašą. Atsimena, kad jis sakė: tu nesi beprotis, tavęs niekina pažeminimai ir vienatvė, reikia tau padėt kad pajustum save vertingesni.

Jo lūpos šypsosi, ir kalba su savim: vargšas gydytojas. Norėjo pripusti manę kaip kamulį, kad pajusčiau didesnė nei esu. Bet tas kvailys iškrėsdavo man kitą lygą, save matyti didesni nei kiti, šioje miestėlyje kur šiam mažajam augalukui nėra vietos pajusti save didesnio skaudžiau būtu nei dabar.

Kaip tik autobusas sustoja, tiesiai eina į policijos komisariatą, ir kaip nepaklusnus vaikas, kuris neranda kelia namo, prašo, kad jį padėtu nueiti namo. Policijos pareigūnas mano, kad koks nors beprotis ir klausia: ar pamenate savo namu adresą? Kur jus palydėt?

 Kasimas atsako: Kabulas, Alimardan Sodas, už Didžiųjų švenčių Mečete, 26 tas namas.

Pabaiga.