Rašytojas
VYDŪNAS
(tikr. Vilhelmas
Storostas) *1868
III 22 Jonaičiuose (Šilutės r.), †1953
II 20 Detmolde (Vokietija), 1991 perlaidotas Bitėnuose (Šilutės
r.); filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas. 1888 baigė
Ragainės mokytojų. seminariją. 1888 - 92 mokytojavo
Kintuose (Šilutės r.), 1892-1912 - Tilžėje. 1896 - 98
Greifswaldo, 1899 Halės, 1900 - 02 Leipcigo, 1913 -19 Berlyno
universitetuose studijavo filosofiją, sociologiją, religijų,
literatūros bei meno istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas.
Studijų metu suartėjo su Vokietijos teosofų draugija, 1902 Tilžėje
įsteigė šios draugijos skyrių, veikusį
iki 1935, visą laiką jam vadovavo. 1918 dėstė lietuvių kalbos ir
kultūros pagrindus Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919
Tilžės realinėje gimnazijoje - lietuvių kalbą suaugusiems, 1920-23
Telšių gimnazijoje - literatūrą, 1926 - 27 Klaipėdos
muzikos
mokykloje - kultūros istoriją.
1895
įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją ir jai 40 m. vadovavo
(1935 hitlerininkai
draugiją su kitomis Rytų Prūsijos lietuvių draugijomis uždarė).
Tilžėje bei daugelyje
kitų Rytų Prūsijos vietų rengė lietuviškus vaidinimus,
koncertus ir dainų šventes. Buvo veiklus kitų Rytų Prūsijos
lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų
narys, 1931 įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas.
Nuo 1907 dalyvavo lietuvių mokslo draugijos veikloje. Leido paties
ištisai prirašomus žurnalus Šaltinis
(1905 - 09), Jaunimas (1911 - 14), Naujovė
(1915), Darbymetis (1921 - 25). Bendradarbiavo
kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje.
Nuo 1925 PEN klubo, nuo 1935 Lietuvių rašytojų draugijos
garbės narys. Hitlerio laikais kalintas. 1944 su Tilžės
gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Nuo 1946 gyveno
Detmolde. Įsijungė
į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių
veiklą, bendradarbiavo
jų spaudoje.
Literatūrinį
Vydūno palikimą sudaro daugiau kaip 60 knygų - įvairaus žanro
pjesės,
libretai, apysakos, filosofijos bei istoriosofijos traktatai,
dainų rinkiniai, lietuvių kalbos
vadovėliai, lietuvių - vokiečių kalbų žodynas, studija apie
K.Donelaitį, atsiminimai. Didelę įvairiopos kūrybos dalį sudaro
publikacijos periodikoje. Darbų iš filosofijos žuvo
per II pasaulinį karą, nežinomas 11 nespausdintų pjesių rankraščių
likimas. Pirmuosius
eilėraščius, publicistinius rašinius Vydūnas
paskelbė 1894 Naujoje
lietuviškoje ceitungoje.
Pirmasis stambesnis kūrinys - draminė pasaka Pasiilgimas
veldėtojo
(pastatytas 1899
Tilžėje, išleistas 1938), pirmoji paskelbta knyga -
populiari Lietuvos istorija Senutė (1904). Daugumą savo
dramų pastatė pats su Tilžės lietuvių giedotojų draugija, statyta
jų profesionaliuose Lietuvos teatruose (Mūsų laimėjimas, 1919;
Žvaigždžių
takai
, 1923; 1997; Vaidilutė,
1928; Vėtra,
1938; Pasaulio gaisras, 1979; Pasveikimas, 1986;
Sigutė,
1990. Visa
Vydūno kūryba filosofinio pobūdžio. Jos filosofijos pagrindą
sudaro idealistinis panteizmas, daugiausia perimtas iš
senosios indų filosofijos, į kurią gilintis postūmį davė pažintis
su teosofija. Naujesnių laikų filosofines koncepcijas derindamas
prie pagrindinių senovės indų filosofijos postulatų, Vydūnas kūrė
savo sistemą. Pirmieji Vydūno traktatai Visatos sąranga
(1907), Mirtis ir kas toliau (1907), Apsišvietimas
(1909), Gimdymo
slėpiniai (1909)
daugiausia skirti teosofinei
būties sampratai
aiškinti. Vėlesniuose filosofijos veikaluose Mūsų
uždavinys (1911),
Tautos gyvata (1920), Sveikata,
jaunumas, grožė
(1928), Sąmonė
(1936), nors ir išlieka esminiai su indiškosios
filosofijos ontologiniais postulatais sutampą teosofijos momentai,
pagrindinis
dėmesys skiriamas aktualioms istorijos, socialinio gyvenimo,
tautos, kultūros, etikos, estetikos problemoms. Vienintelė tikroji
realybė yra dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu yra ir
imanentinis, ir transcendentinis. Grynoji dvasia sudaro
nepasireiškusią, pasaulis - pasireiškusią absoliuto
dalį. Kaip grynosios dvasios (žmoniškumo esmės, dieviškumo)
apraiškas žmoguje Vydūnas traktuoja savimonę, intuiciją,
išmintį, dorumą, sąžinę, meilę, gėrio ir grožio jausmus.
Meno kūriniuose materializuojasi juos kūrusiųjų menininkų dvasinė
esmė, todėl ir tų kūrinių meninė vertė priklausanti nuo to, kiek
toji esmė yra įveikusi nesąmoningumą. Į absoliutą žmogų vedąs ne
tik jo individualus tobulinimasis,
bet ir visuomenės gyvenimo raida. Tauta esanti savotiškas
individas žmonijoje,
o ši - vienas iš svarbiausiųjų visumos komponentų,
per kurį einama į absoliutą. Kultūros
vertės matu Vydūnas laikė žmoniškumo
esmės pasireiškimo intensyvumą visuomenės
gyvenime. Civilizacijos pasiekimai sudarą tiktai materialų
kultūros produktą, bet neišreiškią jos esmės. Jų
absoliutinimas vaidinąs destruktyvų vaidmenį: žmonijos pasidavimas
daiktiškumui silpninąs jos dvasinį potencialą, ir dėl to
įsigalinčios griaunančios kosminės galios. Tuo esą galima
paaiškinti pasaulinius karus, kurių sukeltos nelaimės
ragina žmoniją rinktis ne civilizacijos plėtojimo, o dvasinės
kultūros ugdymo kelią, kuriuo
reikią eiti ir lietuvių tautai. Grožinėje Vydūno kūryboje protesto
prieš vokiškąją asimiliacijos politiką, lietuvių
tautinės bei žmogiškosios savigarbos žadinimo motyvai
pinasi su pagrindiniu
filosofiniu motyvu - visumos priešybių - dvasingumo ir
materialumo
- susidūrimo žmonijoje, tautoje ar atskirame žmoguje motyvu. Tą
susidūrimą stengiamasi
parodyti ne tik kaip stipriausią
būties vyksmą, bet ir kaip realų žemiško gyvenimo
reiškinį, svarbiausią to gyvenimo kolizijų priežastį. Šie
motyvai susieti su dramatiškų
Lietuvos momentų apmąstymu, su Rytų Prūsijos lietuvių buities
vaizdais. Draminiuose
kūriniuose išryškėja trys žmogaus santykio su
dvasine būtimi aspektai, pagal kuriuos šio žanro veikalai
susiskirsto į tris grupes. Pirmosios grupės dramose stengiamasi
parodyti žmogų paskutiniajame jo tobulėjimo etape, kai jis įžengia
į susiliejimą su absoliutu. Šios filosofiškiausių
kūrinių grupės šerdis yra trilogija
Amžina ugnis
(1913). Į ją įeina misterijos
Ragana (1918), Jūrų
varpai (1920), draminė pasaka Žvaigždžių takai
(1920), libretas Jūraitė
(1934). Antros grupės dramose žmogaus ir dvasinės būties santykis
atskleidžiamas
per individo atsibudimą tautoje, atsidavimą jai, pasiryžimą jai
tarnauti. Tos grupės kūriniai - trilogija Probočių šešėliai
(1908) ir drama Tėviškė
(1908), “vaidiniai” Lietuvos
pasakėlė (1913),
Tikroji
motinėlė (1934),
Senovės
balsas (1935), Nakvišos
gėralas (1937),
Pasiilgimas (1938). Grupei priskirtinos ir komedijos Kur
prots! (1907), Birutininkai (1910),
Numanė (1911),
Smarkusis Kruša (1913), Vyrai (1923),
Avelė
(1929), kuriose Rytų Prūsijos lietuvių nutautėjimas atskleidžiamas
kaip dvasinis jų nuopuolis,
iškrypimas iš natūralios dvasinio tobulėjimo eigos.
Trečios grupės draminiuose veikaluose kalbama apie dorovinio
žmogaus taurumo ir tvirtumo reikšmę įveikiant prievartą,
apie dvasios galią kovojant su blogiu, su tautine bei socialine
priespauda. Būdingiausias
kūrinys -
tragedija Pasaulio gaisras (1928), kur ne tik išryškinama
lietuvaitės moralinė stiprybė, bet ir demaskuojamas vokiškasis
šovinizmas ir militarizmas, akcentuojamas
antikarinis autoriaus nusiteikimas. Šiai grupei priklausytų
tragedijos Vergai ir
dykiai (1919),
Laimės atošvaita
(1934), misterija Mūsų
laimėjimas (1913),
drama Varpstis
(1923), draminės pasakos Sigutė
(1914), Vargšas ir besotis (1914), Likimo bangos
(1922),
Karalaitė (1925),
“vaidiniai“ Pasveikimas (1934), Vyrai
viską padarys
(1937), komedijos Jonuks
mergų bijąs,
Piktoji
gudrybė (abi 1908),
beveik visi Jaunime ir
Naujovėje spausdinti prozos kūrinėliai. Filosofinis Vydūno
dramų turinys lėmė jų literatūrinės
raiškos savitumą. Jų autorius kūrė modernų ritualinį
teatrą, kuriam būdinga ne psichologinis dramatizmas, o veiksmo
sakralumas, sceninis sąlygiškumas,
dvasingumo prisodrinta atmosfera. Vizionieriška Vydūno
dramaturgija tarsi tęsė Dantės ir J.W. Goethes
vizijomis grįstos kūrybos tradiciją. Joje taip pat galima įžvelgti
paralelių su ekspresionizmo
pirmtakų A. Strindbergo bei H. Ibseno kūryba. Ypač jai būdinga
strindbergiškoji
dramų struktūra, realybės transformavimo priemonės, ir ibseniškoji
folkloro transformacija, leidusi išvengti pasakos
stilizacijos ir įgalinusi remtis į giluminę mitinę jos struktūros
prasmę. Vydūno dramaturgijoje buvo savitai aktualizuota ir
modernia XX a. dramos kalba perteikta archaiška lietuvių
pasaulėjauta, mitologijos įvaizdžiais išreikštos
modernaus žmogaus bei tautos istorinės raidos kolizijos. Savo
sukurta nauja
dramos struktūra Vydūnas tarsi tikslingai siekė tęsti liaudies
kūrybos tradiciją,
kuria norėjo
suteikti pasikartojančio archetipo ir mito prasmę istorijos
įvykiams bei žmogaus likimui. Pagrindiniai jo dramų struktūriniai
elementai yra
simboliai - archetipiniai
ženklai,
nusakantys apibendrintas būties reiškinių prasmes
(skritulys, vanduo, ugnis, mėlyna spalva - visatos tvarkos ir
harmonijos simboliai; krantas, kelias, uždara erdvė - laikinumo
simboliai ir
pan.). Kai kurie draminės kūrybos principai (pvz., veiksmas kaip
sapno ar vizijų būsena) būdingi ir Vydūno prozos kūriniams, tačiau
daugumoje jų yra itin ryškus
atviras didaktiškumas. Vydūnas išvertė į lietuvių
kalbą A. Tenisono, Goethės,
I. Kanto, F. Nietzschės, R. Tagorės kūrinių, filosofinę poemą iš
indų epo Mahabharatą
(Bhagavadgytą, 1947).
Jo veikalų yra versta į lenkų ( dramos Probočių šešėliai,1920;
Žvaigždžių
takai, 1922; Jūrų
varpai, 1922;
filosofinis traktatas Mūsų
uždavinys,
1921), rusų, prancūzų kalbas.
Pokario
metais Lietuvoje išleista:
Amžina ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio
gaisras, 1968 (II
leidimas 2001) ; Raštai,1 - 4, 1990 - 94.
Apie
Vydūną rašytoją: V. Mykolaitis-Putinas. Raštai,
10, 1969, p. 306-470;
V. Bagdonavičius. Filosofiniai
Vydūno humanizmo pagrindai,
1987; J. Lankutis. Lietuvių
dramaturgijos tyrinėjimai,
1988, p. 122 -150; R. Šilbajoris. Netekties
ženklai, 1992, p.
74-91; R. Tamošaitis. Kelionė
į laiko pradžią: Indų idealizmas, Vydūnas ir Krėvė,
1998; A. Martišiūtė.
Vydūno dramaturgija,
2000; V. Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno,
2001.
pagal
Lietuvių
literatūros enciklopediją (
V. 2001. P.539 – 541)
|
Filosofas
Filosofinio turinio veikaluose,
parašytuose Vydūno, nagrinėjama tai, kas galėjo rūpėti
Lietuviams ir pačiam autoriui jo gyvenimo laiku, bet ir galbūt
svarbu ir mūsų laikais. – Mąstytojas vengė krypti į
smulkmenas ir daugiausia aptarė esminius dalykus. – Vienas
pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas.
Trumpai teužsimindamas apie galimas lietuvių tautos gyvenimo
klaidas, filosofas daugiausia mini tai, kas būtų tinkamiausia
lietuvių tautai. – Be atskirų tautinių klausimų daugeliu
atvejų visa tai nagrinėjama atskiro žmogaus ir visos žmonijos
plotmėje. Tačiau Vydūno mąstysena šiuo atveju išlieka
labai vieninga. Kylama žmoniško vienetiškumo –
tautiškumo – Žmoniškumo laiptais Kūrėjopi. Bet
nepakinta nuo to pasaulio vaizdas. Nėra čia ir prieštaravimo
tarp lietuviškumo ir žmoniškumo.
Savo apmąstymams paryškinti,
Vydūnas rinkosi pavyzdžius iš lietuvių tautos gyvenimo,
krikščioniško Šventojo Rašto ir kitų
krikščioniškų veikalų ir iš teosofijos, kuria
nuo pat jaunumės domėjosi ir kurią itin vertino. Vis dėlto jo
veikaluose matyti savarankiško kūrėjo ranka ir dvasia,
nepaisant, kad ankstyvieji jo kūriniai dabar laikomi labai
,,teosofiškais”. (Lietuviams gal tektų
sakyti, jog būtent pasaulinės teosofijos veikalai atrodą
,,vydūniški”, nes dauguma mūsų žmonių ir pažino
teosofiją būtent iš Vydūno. Piktos valios ,,krikščionims”,
tokiems, kaip vienuolis, pavaizduotas Amžinojoje Ugnyje,
čia yra galimybė pasireikšti apgaule. Žinoma, kad Vydūnas
išsiskiria tarp mūsų rašytojų. Tačiau kiek tai
ištikrųjų atitinka pasaulinę teosofiją, retasis tepamąsto.
Užtat ta padėtis labai tinka žmonėms gąsdinti.).
Taip pat dažnai kildavo klausimas,
į ką panašus Vydūnas pasaulio filosofijos plotmėje.
Nagrinėdami Vydūno kūrinius, pažiūras ir jo veiklą, mūsų
mokslinikai sugretino Vydūną su XIX – XX amžiaus Indijos
mąstytojais, induizmo religijos reformatoriais (kaip R. Tagorė, M.
K. Gandhis ir kt.). Toks gretinimas gal kiek ir liūdina. Vis dėlto
Vydūnas, tuomet, nėra toks savitas mąstytojas, koks, pavyzdžiui,
savitas dailininkas buvo M.K. Čiurlionis. Bet yra ir teigiama
pusė. Tuo bent jau įtikinami tie mūsiškiai, kuriems būtinai
reikia, kad Vydūnas būtų į ką nors panašus (kitaip išvis
nesąs filosofas).
|
