Vydūnas

Sveikata. Jaunumas. Grožė

Pastabos

/.../

Parodau šiuo veikalu tai, kaip aš pats stengiaus iš mažų dienų silpną savo sveikatą stiprinti-tvirtinti. Tam tad studijavau įvairiausius mokslus apie sveikatos palaikymą.

/... .../

ŽMOGAUS ASMENYBĖ IR SVEIKATA

Tūleriopas žmogaus gyvenimas

Norėdami pilną sveikatos supratimą įgyti, turime žinoti, kas yra žmogus. Kurs nedaug mąsto, tiki jį esant tatai, kas matoma, būtent pavidalą. Bet save tikrai mėgindamas, žmogus supranta, kad taip negali būti. Jis aiškiai jaučia gyvenąs tūleriopu būdu. Jau žodžiai: kūnas, asmuo, asmenybė, esybė, esmė tai pareiškia. O mums kiek pamąstant dar daugiau aiškės.

Žmogaus kūnas toli gražu negal būt ir patsai žmogus.

Kūnas pažymi tiktai žmogaus esimą.

Todėl, į kūną žiūrėdami, ir kalbame apie žmogaus asmenį. O kūnas ir yra labai pastebėtinas dalykas; jo viršaus oda, kurioje randasi raumenys, kraujo ir šiaip sulčių indų, toliau dirgsnių, smegenų, liaukų, vidurių ir kaulų sąstatai arba sistemos. Jos visaip viena su kita supintos.

Ir tuose sąstatuose vyksta ypatinga byla. Sakoma, kūnas gyvas. Iš mažos pradžios pasidaro savo įtaisymais nuostabus organizmas ir suaugęs rodosi patvarus Jis kvėpuoja - alsuoja, jis be oro traukia į save dar gėralą ir maistą ir jį vartoja savo buvimui tvirtinti.

Tūlos jo dalys, kaip širdis, plaučiai, skilvis, viduriai nuolatai juda ir varo arba nešioja drėgmes ir skystumus per įvairias kūno dalis. O tokį darbą vadiname kūno gyvenimu. Juo reiškiasi kūno gyvybė.

Bet tuo toli dar nesirodo žmogus ir jojo gyvybė. Žmogaus asmuo yra dar kitokio gyvumo, kurs griežtai skirias nuo minėtojo. Be tų judesių, apie kuriuos ką tiktai kalbėjome, yra dar ir kitų. Jų priežastys yra tokios, kad negali būt randamos kūno gyvenimo byloje. Pastebime, kad veidas raukiasi, jo oda išbalsta arba rausta, rankos juda įvairiu būdu. Ir tuojau sakome žmogus liūstąs, nusigąstąs, džiaugiasi, geidžiąs ko nors ir t.t.

Visų tų apraiškų priežastys randasi tarsi anapus kūno. Sunku pasakyti kur. Geriausiai gal pataikysime dalyką, sakydami: kitoje esties srityje arba ir būtyje. Kiekvienas žmogus ją pažįsta. Tik reikia atsiminti savo jusmų - jausmų - ūpų - palinkimų - nūsmų - geidulių - aistrų gyvenimą.

Kūne jų nerasime, kad kaži kiek ieškotume visose jo dalyse ir nariuose. Tačiau kūnas jų lyg prisunkiamas, maždaug taip, kaip stiklo gabalas prisunkiamas šviesos. Sudaužyki jį, šviesos jame nerasi! Ji priklauso kitai būčiai negu stiklas. Ir štai, išeina, kad

visos minėtos būsenos yra kitos, sakysime, antros žmogaus gyvenimo srities apraiškos. Vadysime tą sritį jausmų - linkimų gyvata.

Kaip žmogus nusimano gyvenąs kūnu, taip jis gyvena ir jausmų gyvata. Bet šis gyvenimas yra kitos rūšies negu kūno gyvenimas. Skirtumas pačiam žmogui vyriausiai taip įsirodo, kad jausmų - ūpų - geidulių gyvenimas yra jam tarsi aiškesnis, artimesnis už kūno gyvenimą. Jis ir daug geriau parodo žmogaus ypatingumą negu paskiau minėtasis.

Bet ir šiuo ūpų gyvenimu toli dar nesireiškia visas žmogaus gyvenimas. Visi jusmai, jausmai, linkimai ir ūpai žadina giliau žmogaus asmenybėje tarsi atgarsį to, kas juos sukėlė, būtent aplinkos įspūdžių, kurie žmogauspi eina jusnių keliu. Tikrojoje savo gyvenimo srityje patsai žmogus, verčiamas jusmų - jausmų, kuria, į juos atsiliepdamas, vaizdelius, prie kurių jis riša pasaulio turinį.

Šitie vaizdeliai darosi paties žmogaus gyvenimo srityje. Jie vadinami mintimis. Ta sritis, kurioje jos yra, kurią jos sudaro, yra minčių gyvata, o josios gyvumas - protavimas.

Juoju žmogus visų aiškiausiai apsireiškia. Kūno nariai, tiksliai judėdami, nešioja mintis į žinomąjį jusnių pasaulį. Jeigu nebūtų taip, nieks nieko nežinotų apie minčių gyvatą. Ji nėra matoma. Tačiau kiekvienas žmogus apie savąją žino, kad ji yra tikroji jo gyvenimo dirva. Ji prasiveržia pro ūpus, pro jausmus-geidulius ir pro kūną.

Minčių gyvatos gyvumas yra toks žymus, kad prieš jį kūnas su savo gyvumu dažnai liekasi visai nežiūrimas.

Daug aiškiau kaip su kūnu ir dar žymiai aiškiau kaip su ūpais žmogus nusimano gyvas esąs savo minčių gyvatoje. Mintis ir protavimas daug ryškiau parodo žmogaus ypatingumą negu jausmai - ūpai ir toli geriau negu kūnas. Ūpų irr minčių gyvati-dvi sudaro žmogaus asmenybę.

Tik prisideda čia dar kita kas. Minčių ir ūpų gyvatose yra kas tokio,

kurs žino apie juos, kurs numano save esant tų gyvatų savininku gal ir valdytoju, ir kurs save patį žino.

Yra tai žmogaus esmė, žmoniškoji esybė, dvasia - siela. Iš jos spindi visokios galios, kurios visiškai kitokios negu protavimas, geidimas ir kūno jėgos. Kalbama apie išmintį, meilę, teisingumą, kantrumą, tvirtumą, sąžinę.

Žmogaus esmė gali būti aiškesnė, bet ir tamsesnė, gali šviesti iš žmogaus asmenybės, kaip saulė ant giedro dangaus, bet gali būti ir visai apsiniaukus.

Kur minėtiejie ypatingumai pastebimi čia mes kalbame apie žmogų. Čia žmogiškumas tiek skiriasi nuo kūno, kiek saulės šviesa nuo žemės. Bet jisai skiriasi ir nuo protavimo ir nuo jausmų - geidulių gyvenimo. Visas tojo gyvumas stačiai susmunka prieš žmogų. Ir turėtų būt vadinamas pažmoniškas. Mat, kas yra žmogus.

Jis yra dvasinės esmės ir nesučiuopiamas.

Gyvuliai žiūri į jį kaip į dievaitį. Bet jo apraiškos pasaulyje parodo kad jis nėra vieningas, bet sudėtinis.

Žmogui suprasti yra šiame rašte teikiamu du vaizdu. Abu rodo tą patį, Bet antrame asmenybės gyvatos parodytos atskiros. Ir taip gal aiškės, kad žmogus gyvena tūleriopu būdu, tai kūnu, tai jausmų, tai minčių gyvata.

Bet ir vienaip, ir kitaip gyvendamas, jis nesiranda kitur, o tiktai kitoje būsenoje.

Žmogaus esmė yra priežastis ir augyvė bei auklėtoja visų tų savo asmenybės gyvatų, ne antraip.

Iš jos vidaus pareina ta galia,

kuria gali gaivinties visos jų jėgos, iš jos vidaus ir tvirtinamas žmogaus buvimas pasaulyje.

Žmogaus gyvatų saviškumas

Minėtųjų žmogaus gyvatų kiekviena turi atskirą savo gyvurną. K ū n a s nuolatai traukia oro į save, geria drėgmes ir ryja valgius, kuriuos suvirškina ir paverčia tikrais tirštalais ir skystalais, padaro juos kūno dalykas ir išmeta, kas nėra jam arba nebėra reikalinga. Kraujas tame darbe visų daugiausiai reiškia.

Taip gyvendamas kūnas nuolatai ir kinta. Jis stengiasi jaunėti. Ir

kiek gyvai eina jo gyvenimo byla, tiek jis jaunas.

Kaip ji tik pradeda vangėti - tingėti, kūnui artėja senatvė. O jeigu ta byla, kūno pakitimas, sustoja, kad ir trumpą laiką, žmogus miršta.

Nuolatai kinta kraujas, kūno oda, raumenys dirgsnys, smegenys, netgi kaulai. Mokovai sako,kad septyneriems metams praėjus, visas kūnas yra naujas lig mažiausios daleles.

Tačiau kūno pavidalas pasilieka beveik visai tas pats.

Neregima ir paprastai nesuprantama galia laiko suplaukiantį materialą lyg tikrame modelyje.

Jis yra tarsi indas viso kūno gyvumo ir gyvenimo. Iš jo ir pareina tai, kad priimamas tik toksai materialas, kurs taikinasi prie esančiojo. Prie kurio valgio žmogus pripratęs, tas jam rodosi tinkamesnis. Bet reikėtų suprasti, kad

gyvas kūnas reikalauja veikiausiai gyvo materialo.

Kūną kuriančiosios jėgos jame randa giminingumą ir veisimo galias.

O kaip kūnas skirsto maistą, yra stačiai nuostabu. Joks mokslininkas dar nepasakė, kas parenka lą maisto dalį, kuri gali virsti plauku plaukuose, oda odoje, smegenimi smegenyse ir t.t., taipojau nuostabu, kaip įvyksta, kad vienos liaukos dirba sultis, kurios šelpia kūno augimą, kitos, kurios jį sulaiko. Rodos lyg pačios sultys žinotų, kur nutekėt ir ką čia veikti turėtų. Ir tarnauja tikslingai visam kūnui.

Aišku, kad jis yra sau gyvas, tik jis nebylys kaip žolelė, kaip medelis. Jeigu tart galėtų, turbūt sakytų: esmi, noriu šio ar kito, darysiu šį ar tą. Kūnas yra lyg ir koks asmuo, bet jis apie save nieko nežino. Ir tik žmogus kartais prasimano sakyti: aš noriu valgyti, aš noriu judėti, ilsėties ir t.t. O taip lik sukeičia save su kūnu ir jo gyvenimu ir jam suteikia žodį aš.

Kūnas yra gyvumo kaupas, bet gyvumo, kurs yra jusnių pasaulio dalis, tik reikėtų aiškiai skirti kaupiančiąją jėga nuo kaupiamo materialo. Jinai yra kuriąs kūno gyvybės pradas, kurs priklauso gyvajai gamtai.

Visai panašus į kūno gyvenimą yra j a u s m ų g y v a t o s g y v e n i m a s. Ir čia gyvumas reiškiasi nuolatiniu pakitimu. Bei kad materialas, kuis į kūna įeina, virsta iš neorganizuoto organizuotas, kiti tiki, kad jis tampąs gyvas iš negyvo, taip šičia jis pasidaro atsiliepiąs iš neatsiliepiančio, judrus iš nejudraus. Pačiam žmogui rodosi, lyg jausmų gyvatoje suptųsi bangelės arba kartais ii didžios bangos. (Žiūrėti reikia vaizdą!)

Kuo gyvesnis yra šių bangų judesys, tuo gyvesnis jaučiasi žmogus.

Kuo slankiau pasikeičia jausmai, geiduliai, aistros, tuo mažiau žmogus tikisi gyvas esąs. Ir jam gyventi yra nuobodu, sunku.

Be jausmų - ūpų supimo žmogui dažnai nėra kitų gyvenimo vertybių.

Ir jis savo gyvybės pajutime lyg nyksta. Todėl ir šiai gyvatai stačiai suteikia savo esmės žymę. Kalba apie ją, kaip apie save, kurį vadina žodžiu aš ir sako: esmi, susituokęs su ūpu gyvata.

Bet žmogui nėra svarbu vien turėti daug jausmų, linkimų, geidulių. Visos šios būsenos supasi tarp dviejų prieštaringumų, kurių vieni žmogų kelia, kiti - slegia. Todėl kalbama apie pasimėgimą ir pasibaisėjimą, apie prilinkimą ir pasipriešinimą, apie viltį ir apsivylimą ir t.t. Ir todėl žmogus pasirenka, kas jam labiau tinka. Vėl nėra žmogui malonios ir tik ypatingos rūšies būsenos, bet vienos pačios lig tikro gyvumo laipsnio. Jeigu peržengia šį laipsnį, jos tampa nemalonios.

Toliau pastebėtina, kad laikui bėgant nebe tie patys, bet kiti jausmai, ūpai, nūsmai, geiduliai žmogui yra malonūs. Kad ir turi būti tarp jų, taip sakant, dar kiek giminingumo. Naujiejie turi kaip nors gretinties prie gyvenamųjų. Jie nėra priimtini - patiriami, jeigu jie daug švelnesni arba daug žiauresni.

Taip šios gyvatos turinys laikomas krūvon ypatingos jegos. Bet ta gyvata nebėra tokia nebylė kaip kūnas.

Jos gyvumas aiškiau kaip kūnas tvirtina: esmi! Ir reikalauja iš žmogaus jam suteikt žodį aš.

Tiktai tas aš nuolat kinta. Šiandien žmogus liūdnas, kurs vakar juokės, o rytoj jis vėl bus linksmas. Kuo jis džiaugėsi metus atgal, be ko gyventi tarės nebegalėsiąs, tatai jam šiandien visai be vertybės.

Panašus į jausmų yra ir m i n č i ų g y v a t o s g y v u m a s. Tik jis skiriasi nuo kūno ir jausmų gyvumo pirm viso tuo, kad

žmogus jį geriausiai pažįsta ir kad jis turi savos rūšies kuriamos galios,

kurios jausmų gyvatoje visai nėra, o kūne - tik siaurose ribose. Šita kuriama galia stiprėja, mintims ilgiau būvant žmogaus manymo šviesoje, būtent jo dvasioje, jo sąmonėje.

Nežiūrint to, ir šioj gyvatoje gyvumas tuo rodosi, kad mintys pasidaro žmogui žinomos ir tad vėl iš jo žinojimo išnyksta, kad viena rišasi prie kitos, ir kad tik buvusioms panašios mintys tegali tapti žmogaus mintimis. Jeigu naujosios visai kitokios rūšies arba žymiai šviesesnės negu seniau patirtos, tada jos liekasi nepriimtos.

Šviesesnės mintys net slegia žmogų. Ir tik iš lengvo jis jas priauga.

Tačiau nežiūrint viso to pakitimo, žmogus minčių gyvatoje jaučiasi tarsi savo esmėje. Minčių gyvata paprastai žmogui rodosi sąmoningiausia jojo gyvenimo sritimi. Ir jo aš jam čia yra labai stiprus.

Iš minčių srities - kultūros žmogus paprastai savo gyvenimą nustato ir savo aplinką taiso.

Ir šitą jo aš galima vadinti protavimo aš. Kurs jį yra išauginęs, tas jau laikomas asmenybe. Jis ne taip lengvai pasilpsta kaip jausmų aš. Stipraus protavimo žmogus gyvenime dažniausiai pasirodo rimtas, drąsus ir veiklus.

Bet ir šis aš yra žmogaus esmės sukurtas.

Jos gyvumas nebepakinta kaip minčių ir ūpų gyvatos gyvumas. Jis nuolat yra tas pats. Bet jis dirbdamas mintimis ir vaidydamas jausmus - ūpus, gali jusnių pasaulyj šviesti ir gyvėti. Iš žmogaus esmės ir sukyla žinojimas apie kūną, ūpus, mintis, apie žmogaus asmenybę. Ir jis skiriasi nuo jos, ir taip

tad aiškėja didysis esmingasis žmogaus Aš.

Šis Aš stovi kaip koks žiūrėtojas už minčių, jausmų ir kūno gyvatų. Minčių gyvatos galia visiškai pareina iš žmogaus esmės šviesos. Kokia ji yra, tokios gyvos, šviesios ir galingos yra ir mintys. Bet esmingasis Aš daug reiškia ir jausmų gyvatai ir kūnui. Tik jiedvi žmogaus esmei paprastai liekasi lyg svetimos. Apie tai reikės dar kiek pamąstyti.

Šių skirtingų gyvatų santykiavimas

Pažintosios dabar kūno, jausmų ir minčių gyvatos nesilaiko tiktai katra sau skyrium. Jos ir santykiuoja viena su kila. Yra tai naujas dalykas, į kurį būtinai reikia kreipti savo akį. Viena tų gyvatų papildo kitąją, sukelia arba nuguldo jos jėgas, skatina arba tildo jos gyvenimą.

Kūnas daug reiškia jausmų ir minčių gyvenimui, o antraip vėl minčių ir jausmų gyvenimas kūnui. Vėl ir mintys paveikia ūpus, jausmus, geidulius ir antraip.

Paprastai nėra pastebimas skirtumas tarp minimų gyvatų, arba ben neaiškiai. Ir todėl nenumanoma, kiek jos reiškia visam žmogaus gyvenimui. Jis dažniau pagrinduojamas kūnu, tarsi šis būtų patsai ir visas žmogus, ir kūno būklė ir būtis visa reikštų žmogaus sveikatai, jaunumui ir grožei.

Bet jeigu yra numanu, kad žmogus gyvena įvairiais būdais, būtent kūnu, jausmu - nūsmu ir protu, tada atskirųjų gyvatų santykiavimas vis dar nepastebimas. Ir jo reikšmė sveikatai, jaunumui ir čia svarbiausias dalykas.

Sakoma berods kartais, kūnas paveikiąs nuotaiką. Yra tai be abejonės tiesa, Bet kūnas to nepadaro visumet. Kad kūno gyvenimo srovė teka nekliudoma, tada ir jausmų gyvata yra rami be jokių pastebimų judesių. Tiktai užgavus, suerzinus kūno gyvenimą, ir ūpai į tai atsiliepia. Bet irgi ne visumet. Reikia kūną jau kiek tvirčiau paveikti, jį gadinti. O tai yra ypatingo apmąstymo dalykas. Daug aiškiau matyt kaip ūpas paveikia kūną.

Pasakykime ramiam žmogui, kad kiti jį vadina niekšu, jo nūsmų - jausmų gyvenimas netrukus bus kaip sukilusios jūros ir tuojau užgaus ir kūną. Visiems yra žinoma, kaip supykęs žmogus išverčia akis, kumštį pakelia, burną atveria piktiems žodžiams ir t.t.

O kaip supykimas, taip veikia ir išgąstis, pavydas, bi koks geidulys, įsikarščiavimas, aisitros. Visos šios būsenos daugiau ar mažiau sukelia tikrą perversmą kūne. Kiekvienam žmogui reikia žinoti, kad geiduliui sukylant, atitinkamos liaukos pradeda gyviau veikti. Burnoj subėga seilės, skanumynus tik prisiminus. Žmogui labai supykus, tulžis gausiau lieja savo turinį į kraują, į viens kitą įsigeidusiems skirtingų lyčių žmogum gimties liaukos gyvėja. Taip matyt, kaip

kūnas ne vien juda ir gyvena savo reikalams, bet ir ūpams bei geiduliams apreikšti.

Ūpų berods priežastys yra dažnai įspūdžiai, kurie paveikia kūno dirgsnis. Jos tada atitinkamą judesį neša tolyn lig smegenų, nuo kurių jis persikelia į jausmų gyvatą, jeigu žmogus kreipia į tai savo dėmesį!

Kad koks materialas įeina į kūną, kaip va: oras, drėgmė, maistas, kūnui tenka mažiau arba daugiau pakisti. Bet kas pro ji eina jusnių keliu, tatai palieka jį dažniau beveik visai neužgautą, kad ir kiek sujudina.

Kūnas tuo atveju tėra tiktai tarpininkas.

Ir tik tada, kad per daug iš jo reikalaujama, jis aiskirame savo gyvenime trukdomas, kurs paprastai ir maža ką reiškia jausmų gyvenimui. Toliau dar kalbėsime apie tai.

Iš viso to matyti, kad kūno gyvenimas daug daugiau paveikiamas nūsmų - aistrų, negu antraip. O dar daug daugiau padaro minčių gyvenimas. Jį besiaiškinant visai atvirai matome, kaip vidaus jėgos ir vidaus gyvenimas yra tikras kūno gyvenimo ramstis.

Minčių gyvenimui tarnauja kūnas visai panašiai kaip ir ūpų gyvatai. Kūno judesys priima aplinkos įspūdžius. Žmogus visą ką mato, girdi, ragauja, užuodžia, paliečia. Ypatingas judesys eina tuojau visu kūniu. Bet prisiminkime tai dar kart, kūnas to nepaiso. Jis tam tera tik tarpininkas.

Minimi įspūdžiai arba judesiai sukelia jausmų gyvumą ir ragina kuriančias žmogaus jėgas apsireikšt, jeigu tik žmogus savo dėmesį į tai kreipia.

Ir jis tada kuria minčių gyvatoje mintis. Žmogaus dvasios prisisunkusios mintys paveikia jausmų gyvatą ir ten sukelia jausmą, palinkimą, nūsmą, geidulį arba net trokšmą ir aistrą, arba priešingumą, pasibaisėjimą ir traukia kūną į savo tarnybą.

Jausmų gyvatoje niekas tiek nesukelia bangų kaip mintys.

Jos čia kartais sukuria tikras riaušes, tikrą perversmą. Kokios yra mintys, toks yra ir jausmų - nuotaikos gyvenimas. Taip ir kūnas tada paveikiamas. Pirmiau paduoti paveikslai tai aiškiai parodo.

Bet gana dažnai mintys tik tiek tesukelia ūpų jėgas, kad judintų kūną. Įvyksta tai tuomet, kad mintys nori virsti jusnių pasaulio dalyku, būtent veiksmu arba daiktu.

Tūli to berods nemato. Jų mintys mezgasi viena su kita, o nuotaika ir liekasi ta pati. Tarsi mintys jai nieko nereikštų. Tada ir kūnas nėra pagaunamas. Ir tikima, kad įspūdžiai visus pakitimus padarą. Bet nėra taip.

Joks įspūdis žmogui nesukelia jausmų - ūpų jėgų, jeigu jis nėra dvasios - sielos pastebėtas ir mintis kurta bei su įspūdžiu sutuokta.

Tuomet tiktai įspūdis pradeda veikti kūną ir grįžta į pasaulį. Bet pirmiau reikalinga, kad mintys pagautų jausmą ir tada kūną ir toliau - aplinką.

Labai svarbu yra pastebėti, kad

kūnas iš lengvo viso to prisunkiamas, kas minčių ir jausmų gyvatoje gyvena.

Kūnas tuo būdu pasidaro tikru atvaizdu žmogaus minčių ir jausmų - ūpų - geidulių - aistrų gyvenimo. Kokios yra žmogaus mintys, tokie yra jausmai bei geiduliai, toks ir kūno gyvenimas. O tokia yra pagaliau ir žmogaus būtis ir visas jo gyvenimas. Todėl, paveikslui, dainininko - dainininkės balse ir yra numanyti visaas jų išgyventas amžius.

Ir dar kart pasisakysime, kad kūnas daug reiškia jausmų ir minčių gyvenime, bet vyriausiai kaipo tarpininkas patirtims įgyti, mažiau kaipo sandėlys ir retai kaipo patirties versmė. Taip kad visai aišku, kad

žmogaus gyvenimo sritys viena kitai daug duoda arba ima. Viena gali kitosios gyvumą kelti, gaivinti, stiprinti, bet ir smelkti, silpninti, žavinti.

Bet štai kas dar pastebėtina. Kaip kūnas santykiuoja su savo aplinka ir josios turiniu, taip savo keliu daro ir jausmų bei minčių gyvati - dvi, Vadinasi,

kas visame pasauyje įvyksta jausmų srityje, tas kaip noris liečia ir atitinkamąją žmogaus gyvatą o tada veikia ir kūno gyvenimą.

Tarkime, pasaulyje sukyla ypatinga ūpų banga, gal tautoje randasi didis pasiryžimas arba nusiminimas, ir tuojau kiekvienas tos tautos žmogus šios bangos pagaunamas be kūno tarpininkavimo. Ir tat atsiliepia į kūną stiprinančiu arba silpninančiu būdu.

Toks jau dalykas įvyksta ir minčių gyvatos srityje. Tik čia nebėra bangų.

Mintys, kurias žmonės kuria, nuolatai veikia ir pasiekia kitus žmones.

Tik apie tai paprastai maža dar tėra žinoma. Mat, žmonės be radijo aparato ir nieko nežino apie radijo stočių skleidžiamas žinias. Ir dėl tūlų priežasčių apie tai šičia daugiau nieko nesakoma.

Toliau yra svarbu dar ir tai, kurie ūpai - geiduliai, kurios aistros ir mintys buvo tautos jos amžiuje auginamos.

Tautos minčių bei nuotaikos srities istorė veikia atskiro žmogaus gyvenime.

O kūnas yra lyg kokia dirva, į kurią iš minčių ir jausmų gyvatų byra sėkla. O tai visa ką padaro jo sveikatai, jaunumui ir grožei.

/... .../

Žmogaus sveikata

Po visų buvusių aiškinimų galėsime pilnai suprasti, kas yra sveikata. Mokslininkai apie ją visaip kalba. Ir nėra lengva ją tinkamai aiškinties. Be abejo, ji yra ypatinga žmogaus būsena. Bet tajai svarbus ne vien kūno, bet ir jausmų - palinkimų - geidulių ir minčių gyvenimas ir pagaliau vyriausiai žmoniškumo pradas, žmogaus esmė.

Sveikatai dėtas patsai pagrindas, kad kiekvienas šių atskirų veiksnių žmogaus buvime gali netrukdomas reikšties savo dėsniais. Toliau ir jų santykiavimas turi atsižvelgti į tikrus dėsnius. O visa tai gal prižiūrėti ir tvarkyti tiktai dvasia - siela, žmoniškoji esybė.

Iš to išeina, kad sveikata yra dėsnių palaikomas įvairių žmogaus buvimo gyvatų gyvenimas ir darnus jųjų santykiavimas.

Trumpiau pasakius, sveikata yra lygnešos būsena.

Šita lygnešos būsena palaikoma kiekvienoje gyvatoje jos prado, bet kartais jo ir ardoma, desties, kaip tai, likimas leidžia, kurio jis yra statytas į savo būtį. Tik apie tai nėra galima plačiau kalbėti. Santykiavimo lygneša tarp minimų gyvatų yra palaikoma žmoniškumo prado.

Kuomet jisai dar menkas - silpnas, lygneša yra arba jos nėra, atitinkanti aplinką. Šitaip sukeliant gyvesnių ūpų bangavimą, kūnas daugiau paveikiamas. O jeigu to ūpo - geidulių sukilimo žmogus raginamas kurti mintis, jos veikia nuotaiką ir kūną. Tada visas tūleriopas žmogaus gyvenimas priklauso nuo aplinkos. Atitinkant ir lygneša tame gyvenime, tai esti sveikata.

Bet kad žmoniškumo pradas yra stiprus - galingas, jis nuolatai taiso ir tvirtina minimo santykiavimo lygnešą, ir taip tada sveikata pareina iš jojo.

Įrodo tai jau ir šis vyksnys, kad žmogus,

kurs savo esmėje yra gyvesnis negu kiti, ne taip greitai suserga.

Jau tasai, kurs geriau ir tvirčiau protauja, gyvena sveikesnis. Jis ligų ne taip lengvai slegiamas kaip prastas, menkos kultūros žmogus. Tai reikia su atsidėjimu mėginti ir patikrinti.

Tada pagaliau ir nujėgsime, kaip sveikata tvirtinama ir palaikoma. Užtenkamai išminties turėdamas, kiekvienas žmogus gali tai vykdyti, nuolatai gyventi ir numanyti štai ką:

Mano esmė yra dvasinės rūšies. Iš jos pareina ir iš jos nustatomas ir palaikomas mano asmenybės ir asmens gyvenimas. Toji esmė glūdo visagalingojo visumos Kūrėjo valioje. Ji yra paskutinysis mano gyvenimo pagrindas ir mano dvasios Šviesa. Ji mane statė į šį gyvenimą ir mane tvirtina. Ji visas kliūtis šalina ir visas mano jėgas stiprina. Nuolatai stengiuos tai numanyti ir tuo pasitikėti. Taip tesie visados!