Vydūno (1868 - 1953) gyvenimas

VYDŪNAS (VILHELMAS STOROSTA), 1868.03.22 Jonaičiuose (Šilutės r.) - 1953.02.20 Detmolde (Vokietija), filosofas, rašytojas, Rytų Prūsijos lietuvių kultūros veikėjas. 1888 baigęs Ragainės mo-kytojų seminariją, nuo 1898 iki 1912 mokytojavo Kintuose (Šilutės r.) ir Tilžėje. Vasaromis laisvo klausytojo teisėmis 1896-98 Greifsvaldo, 1899 Halės, 1900-02 Leipcigo, po 1912 Berlyno un-tuose studijavo filosofijos istoriją, gamtos, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, įvairių tautų (daugiausia Rytų) mitologijas ir religijas, literatūros ir meno istoriją, mokėsi sanskrito, anglų, prancūzų kalbų. Nuo 1912, gaudamas pensiją, atsidėjo kūrybinei ir visuomeninei veiklai. Studijuodamas Leipcige, įstojo į Vokietijos teosofų draugiją, 1902 Tilžėje pats įsteigė jos skyrių ir jam vadovavo; skyrius veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Aktyviai įsitraukė į Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje veiklą, ,,Kultūros" bendrovės kvietimu skaitė paskaitas Lietuvoje. Bendradarbiavo ,,Naujoje lietuviškoje ceitungoje", ,,Kaimyne", ,,Naujajame Tilžės keleivyje", ,,Vilniaus žiniose", ,,Lietuvos žiniose", ,,Lietuvos aide", ,,Klaipėdos žiniose", ,,Naujojoje romuvoje", ,,Naujojoje vaidilutėje", ,,Tautos mokykloje", ,,Dienovidyje" ir kt. Po Antrojo pasaulinio karo palaikė ryšius su lietuvių emigracijos spauda. Kūrybinės veiklos pradžioje pasirašinėjo tikrąja - V. Storostos pavarde, pseudonimu Manas ir kriptonimais Mn., L. A., R. m., R. r., nuo 1907 - Vydūnas. Dvylika iš šešiasdešimties Vydūno knygų yra filosofinio pobūdžio, filosofinei problematikai skirti žurnalai ,,Šaltinis" (1905-06, ėjo kas du mėnesiai), ,,Jaunimas" (1911-14, mėnesinis), ,,Naujovė" (1915, ėjo kas keturi mėnesiai), ,,Darbymetis" (1921-25, ėjo nereguliariai, pasirodė devyni numeriai), gausybė filosofinių straipsnių periodikoje. Jis išvertė filosofinę senovės indų poemą ,,Bagavadgita". 1941 buvo išspausdintas, bet neišplatintas filosofinis traktatas ,,Žmonijos sąmoningumas tikybiniuose jos padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose"; visas šio traktato tiražas ir vokiečių kalba rašyto traktato ,,Sąmonės paslaptis" (,,Das Bewusstseins Geheimnis") rankraštis žuvo karo metais. Keletas nedidelių po karo vokiečių kalba rašytų filosofinių traktatų nebuvo paskelbta. Jie saugomi Kauno literatūros muziejuje. Didžioji Vydūno grožinės kūrybos dalis taip pat yra filosofinio turinio. Filosofiniu požiūriu reikšmingi ir vokiečių kalba rašyti Vydūno istorijos veikalai ,,Lietuvos praeitis ir dabartis" (,,Litauen in Vergangenheit und Gegenwart", 1916) ir ,,Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" (,,Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen"," 1932), memuarų -knyga ,,Kalėjimas - laisvėjimas" (1947).

Pagal leidinį "Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. V., 1991". Šiame leidinyje esančio straipsnio autorius - dr. V. Bagdonavičius.

Vydūnas

patsai apie savo amžių ir darbą.

[Vydūno gyvenimas. Užrašyta jo paties apie 1920 - 1921 metus.]

Gimęs esu 1868 m. kovo mėn. 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrity, netoli Žemaitijos ribos, augęs Pilkalnės apskrity. Tėvas buvo Berlyne mokslą gavęs pagonių misijai, bet, jo plaučiams pradėjus kraujuoti, neiškeliavęs. Išgijęs, jis kurį laiką kunigavo Žemaitijoj, bet Rusams lietuvius tuomet labai spaudžiant, grįžo Prūsų Lietuvon, kur dirbo misijos naudai lietuviuose ir mokytojavo. Tėvas man ir teikė pirmąjį mokslą. Anksti prasidėjo net graikų ir latynų kalbomis. Tolimesnįjį mokslą ėjau liaudies mokyklų mokytojams priruošti preparandijoj ir seminarijoj, ir kelis metus esu mokytojavęs ir sau studijavęs universituose: Greifswalde, Hallej, Leipzige ir, pagaliau, Berlyne. Iš pradžios čia vyriausieji dalykai buvo man fransų ir anglų kalbos, kurios man reikėjo mokytojaujant. Bet vyriausiai studijavau filosofijos istoriją ir tikybos, kultūros, istorijos, meno, gamtos mokslų ir teisių filosofiją, literatūros ir meno istoriją. Be to, dar studijavau sociologiją ir sanskrito kalbą ir sekiau dar tūlas kitas man reikalingas mokslo šakas. Tuo tarpu buvau ir išlaikęs Karaliaučiuje kvotimus, kad galėjau vidurinėse mokyklose mokytojaut ir rektoriu būti tokioms mokykloms, kuriose mokinomi dvi svetimi kalbi. Gyvenu Tilžėj, kur ir beveik 20 metų vidur. bernukų 9 klasių mokykloj mokinau. Iš viso dabar Tilžėj esu kone 30 metų. Vaikas būdamas ir pastebėjęs, kaip doriškai silpninami yra lietuviai vokiečių, kaip jiems apreiškiama panieka, pasiryžau savo amžių tam skirt, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis. Iš pradžios nežinojau, kaip tai pradėjus. Ir tiktai, progai pasitaikius, prisipažinau lietuvis esąs. Bet rašinėjau, kaip iš mažų dienų jau darydavau, poemėles ir apysakėles vokiečių kalba. Nemačiau kelio, kaip sudarkytą prigimtą kalbą gerint galėčiau. Ir tik iš lengvo, Tilžėj susiėjęs su kitais lietuviais, pradrįsau ir lietuviškai rašyti. Buvo tai mažmožiai. Pirmasis didesnis veikalas, nors ir mažas gana, buvo ,,Pasiilgimas Veldėtojo", vaidinimui skirtas dalykas. Parašiau jį 1898 m. ir dažnai jį vaidinome. Čia rodoma, kaip tauta pasiilgsta didžiojo poeto ir kaip jis, dainų ir pasakų vadinamas, parvyksta tėvynei. Lig šol tas veikalėlis dar nėra išspausdintas. 1899 m. parašiau komedijėlę ,,Numanė", 1900 m. ,,Jonuką" (kurs kiek taisytas 1920 m. antrą kartą iš spaudos išėjo), tais pačiais metais parašiau ,,Probočių šešėlius", kurie kiek taisyti išėjo į žmones 1908 m. 1902 m. parašiau ,,Ruomuvą", tai antroji dalis ,,Amžinos ugnies", kuriai pirmą ir trečią tik pabrėžiau. Trečiąją dalį parašiau 1908, pirmąją 1909 m. Visas veikalas su tyčia dar parašyta mystiško turinio pradžia ir pabaiga išspausdintas 1912 m. Tuo tarpu buvau dar tūlus mažus veikalėlius surašęs, būtent, ,,Tėviškę" (1902 m.) ,,Birutininkus" (1904 m.)i ,,Kur prots" (1907 m.) ir tt. Tūli jų spaudoj dar nepasirodę. Toliau parašiau dar kelis veikalus, būtent, 1910 m. ,,Mūsų laimėjimą", ir ,,Lietuvos pasakėlę", 1912 m. ,,Sigutę". 1913 m. ,,Raganą", 1914 m. ,,Jūrų varpus", kurie kiek taisyti yra išspausdinti 1920 m. 1919 m. sumaniau veikalą ,,Vergai ir dykiai". Jis ir tais metais yra išspausdintas. 1920 m. išėjo ,,Žvaigždžių takais" 3 v. dramos veikalas. Be to, rašiau ir visokius raštus filosofijos turinio, kiek paimtas teosofų manymo ir senovės bei rytų tautų filosofavimo. Iš jų gal minėtini: ,,Visatos saranga", ,,Slaptinga žmogaus didybė", ,,Mirtis ir kas toliau", ,,Žmonijos kelias", ,,Mūsų uždavinys", ,,Likimo kilmė", ,,Gimdymo slepiniai", ,,Tautos gyvata" ir ,,Sąmonė". Nuo 1911 - 1914 m. leidau ,,Jaunimą", mėnesinį laikraštį, ir 1915 m. 3 seginius vardu ,,Naujovė". Čia spausdinau visokius filosofinius rašinius ir tūlas apysakėles bei savo nuomones apie lietuvių ir kitų žmonių gyvenimą. Dažnai sakiau lietuviams ir kalbas. Pirma aiškindavau visokius.tautinius, toliau tad beveik vien doros ir tikybos klausimus. Pirm tūlų metų atsisakęs nuo mokytojavimo, priėmiau 1917 m. siūlomąją man docento vietą Berlyno universito oriento kalbų seminarijoj išguldyt lietuvių kalbai ir tautybei. Apleidau tą vietą 1919 m. ir nebegrįžau. Susikaupė tam visokios priežastys. Nebuvau tekęs savo knygos ,,Vadovas lietuvių kalbai pramokti". Reikėjo taisyti kitą aniems tikslams daugiau tinkamą, kuri tada ir išėjo 1919 m. pabaigoj antgalviu: ,,Einführung in die litauische Sprache". Be to, gyvenimas ir darbas Berlyne mane ir labai gaišino mano rašytojo planuose. O čia kaip tik matau savo amžiaus tikslą. Savo raštuose vartuoju rašybą, kuri nori būti grynai lietuviška, vengdama lenkų ir kitų slavų ypatybių. Seku idėjas dr. Jono Basanavičiaus ir prof. kun. K. Jauniaus. Pagaliau, mane labai dar prašė miniau pasilikti prie savo rašybos docentas R. Bytautas. Jo patarimams paklusdamas, 1912 m, ir vėliau kiek dar taisiau savo rašybą. Be abejojimo, ji nėra dar tobula, bet neturi lenkų ir kitų tautų rašybos žymių, kaip dažniau vartojamoji. O, tur būt, netruks per ilgai, kad lietuvių dauguma ir išmanys, jog dar svarbiau, negu politikinė, yra dvasios gyvenimo nepriklausomybė. Be to, ta, iš kitų nelietuvių skolintoji, rašyba labai apsunkina skaitymą bei rašymą ir jų išmokymą. O, kaip žinoma, mano raštai visur ir nemokslo lietuvių skaitomi. Padėtoji čia fotografija rodo mane turint 50 metų be vienos dienos.

[Paimta iš knygos "Lietuvos albumas", išleistos prieš karą Kaune. Vydūno minima fotografija yra iš 1918 metų, ją galima matyti šiame puslapyje aukščiau.]

Vydūno rašyba

XIX a. pabaigoje Lietuviai rašė lenkiška rašyba. Tačiau atgimstanti tauta norėjo ko nors naujo. Tuo metu Varpo leidėjai sumanę sukūrė naujovišką lietuvišką rašybą, kuri vėliau buvo tobulinama. Visiems rašiusiems tada būtinai reikėjo naujos rašybos, o spaudos draudimo sąlygos neleido įvairiems sumanymams plačiai paplisti. Prie šito darbo prisidėjo ir Vydūnas. Jo pasiūlytoji rašyba buvo pagrįsta jo paties lietuvių kalbos ritmo tyrinėjimu. Be to, Vydūnas iš senoviškų ženklų sukūrė dvi naujas raides žymėti garsams š ir ž ( panašiu būdu lotynišką abėcėlę yra papildę islandai). Šitas raides sukūręs todėl, jog norėjęs, kad mūsų rašyba nebūtų panaši į slavų ar vokiečių rašybas. Ir Vydūno rašyba buvo tobulinama.
Pagrindinės taisyklės yra tokios: Balsių raidės yra dviejų rūšių. Jų ilgumas žymimas laužtiniu stogeliu. Vėliau, kad rašyba būtų panašesnė į Lietuvoje vartojamą, buvo rašoma ir balsė Y y, ten kur ją vartojame įprastinėje rašyboje. Balsės y ir o paprastai ilgos, bet tas nežymima. Plati ilga balsė e (kaip žodyje "kelias") rašoma atskiru nauju ženklu arba lotynišku dviraidžiu ae. - Ilgosios balsės rašomos visur ten, kur jos ilgai ir tariamos. - Raidės š ir ž turi atskirus ženklus. - Stengiamasi žodžių šaknis rašant išlaikyti nesikeičiančias. Todėl rašoma "pati - patios - patiai". Kitais atvejais č rašoma dviem raidėmis (tš).

Pavyzdys:

[Įžanga iš dainų rinkinio "Lietuvos Varpeliai"]