SØRENAS KIERKEGAARDAS

IR EGZISTENCINIO MĄSTYMO TRADICIJA

 

Doc. dr. Laimutė Jakavonytė

 

 

 

SØRENAS KIERKEGAARDAS:

“iš visų žmonių pats vienišiausias”…

Kierkegaardo gyvenimas, jį supę žmonės, jo laikmetis…

atsispindėję mąstytojo kūrybos veidrodyje

 

S.Kierkegaard’o kūrybinė autobiografija

(ištraukos anglų kalba)

 

Kierkegaardas: mūsų laikmečiui trūksta aistros

(anglų kalba)

 

 

S.Kierkegaard’o savojo laikmečio diagnozė

 

XIXa. Pirmosios pusės Danijos politinė ir ekonominė padėtis buvo gana prasta, tačiau kultūrinėje plotmėje Danija išgyveno kultūrinį pakilimą, kuris siejosi su tokiais garsiais vardais kaip B.Thorwaldsen, H.Christian Andersen, H.Lassen Martensen, S.Kierkegaard. Didžiausią poveikį Danijos dvasinei minčiai turėjo idėjos, sklindančios iš Vokietijos, nors danų filosofija išlaikė tam tikrą savą poziciją, visų pirma pabrėžiančią individo kaip aukščiausios vertybės idėją.

Hėgelizmas buvo vyraujanti XIXa. Filosofinė sistema Danijoje. Pagrindinė idėja Hėgelio filosofijoje kalba apie Absoliutinės Dvasios saviatpažinimo, savižinos procesą, dialektiškai besivystantį istorijoje. Kiekvienas reikšmingas visaapimantis įvykis pasaulinėje istorijoje nurodo tam tikrą Dvasios raidos fazę, taigi, tokiu būdu pasaulinė istorija tampa begalinio, amžino ir objektyvaus proto realizacija. Kadangi Hėgelis pabrėžia sociumo, kolektyvo, valstybės svarbą Absoliutinės Dvasios vystymuisi, atskiras individas tarsi nušalinamas nuo dalyvavimo šiame pasaulinės istorijos procese. Tai viena iš priežasčių, kodėl Kierkegaard’as negalėjo priimti šios idealistinės koncepcijos. Kita galėtų būti, jog Hėgelis paverčia religiją tam tikra “intelektualine mankšta”, spekuliatyviąja disciplina ir tarsi pamiršta tokį religijai svarbų betarpiško religinio jausmo, tikėjimo išgyvenimo komponentą.

Pirmasis Daniją su Hėgelio filosofija supažindino Kopenhagos profesorius ir dramaturgas Liudvig Heiberg, tačiau tik Martenseno aktyvaus entuziazmo dėka ši idealistinė sistema išplito po visą šalį. Žinoma, Kierkegaard’as iš pat pradžių buvo susidomėjęs Hėgelio filosofija, netgi žavėjosi ja, tačiau ilgainiui ėmė įžvelgti joje vis daugiau ir daugiau trūkumų bei idėjų, susikertančių su jo asmeninės patirties ir išgyvenimų padiktuotomis nuostatomis. Vienas iš priekaištų Hėgeliui buvo, jog tas gerokai pervertino pasaulinės istorijos filosofinės kontempliacijos reikšmę. Tokia kontempliacija, pasak paties Kierkegaard’o, peršoka individualaus mąstytojo ribas ir tampa žymia amžiaus charakteristika. Tokiu būdu individo sąvoka susiaurinama iki pasyvaus stebėtojo, o pati intelektualinė kontempliacija tampa etiniu atsakymu į klausimą “ką aš etiškai privalau daryti”. Kierkegaard’as teigia, jog Hėgelis negali atsakyti, ką reiškia gyventi, kadangi jo visaapimanti “istorinė sąmonė” užkerta kelią etinei egzistencijai, kuri yra būtina dvasinio tobulėjimo sąlyga.

Taigi, Kierkegaard’as kaip vieną iš savojo amžiaus ligos požymių nurodo gyvenimo ir mąstymo atsiskyrimą. Senovės graikų filosofija nuolat pabrėžė tam tikrą imanentinį ryšį su etika, taip pat ir Ankstyvojoje krikščionybėje tikintysis nuoširdžiai siekė suvokti save gyvame tikėjimo akte. Tačiau šiais laikais, nurodo Kierkegaard’as, filosofija tampa rafinuota, dirbtine bei pasiduodančia mechaniškam išmokimui ir atkartojimui. Objektyvi amžiaus tendencija bei racionalaus žinojimo sureikšminimas priverčia žmogų pamiršti, ką reiškia iš tikrųjų egzistuoti, paprasčiausiai būti.

Hėgelizmo įtaką krikščionybei danų mąstytojas įvardijo nei daugiau nei mažiau – kaip žalingą, sukėlusią “dvasinio bankroto” grėsmę. Ankstesnieji filosofai buvo pakankamai sąžiningi, kad leistų išlikti krikščionybei tokiai, kokia ji yra ir nori būti. Tuo tarpu Hėgelis pasirodo pakankamai akiplėšišku ėmęsis spręsti krikščionybės ir spekuliatyvines problemas keičiant, transformuojant pačia krikščionybės sampratą. XVIII-XIXa. mąstytojai ima savintis krikščionybės sąvokų aparatą (tokių kaip tikėjimas, tradicija, įsikūnijimas, įkvėpimas ir pan.) ir operuoti jomis suteikiant naują prasmę. Taigi, šiame laikmetyje imama drąsiai spekuliuoti apie objektyvų tikėjimą arba doktrininių teiginių visumą. Jei viduramžių krikščionybę būtų galima įvardyti kaip vienuoliškąjį-asketiškąjį tipą, tai mūsų šimtmečio krikščionybei tinka “etiketė” – profesoriškas-scientisitinis tipas. Jei viduramžiais tikru krikščioniu buvo laikomas vienuolis, tai šiais laikais tokį garbingą vardą gauna profesorius. “Profesoriaus” figūra simbolizuoja ir išreiškia objektyvaus mokymo ir aiškios doktrinos tendenciją, siekimą viską išversti objektyvaus žinojimo terminais. Kierkegaard’as nurodo, jog Hėgelis savo “pasaulinės istorinės sąmonės” konceptu pavertė krikščionybę objektyvia siaura doktrinine sistema, mechaniniu deklamavimu, nebepaliekančiu jokio pėdsako žmogaus gyvenime, t.y. krikščionybė praranda moralės sergėtojos statusą, ji tampa nebepaveikia. Kiekvienas imamas laikyti krikščioniu, jei tik mąsto apie ją – taigi religinio egzistencijos būdo nebelieka.

Suglaudus, Kierkegaard’o savojo laikmečio diagnozė būtų tokia: gyvenimo ir mąstymo sferų atsiskyrimas; žmogus praranda savąjį žmogišką būties būdą paskęsdamas spekuliatyvioje pasaulinės istorijos kontempliacijoje; stebėtojo pozicija (grynai objektyvi žiūra į pasaulį) pakeičia individo pasirinkimo  ir sprendimo galimybę bei laisvę.

 

 

 

 

Atgal