Tilžės lietuvių giedotojų draugija
Tilžės lietuvių giedotojų draugija veikė ~1900 - 1933 metais. Tai buvo veiklesnių ir dainavimui-vaidybai gabesnių M. Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) draugija. Draugiją įkūrė ir jai vadovavo Vydūnas.
Tilžės giedotojų draugijos tikslas buvo puoselėti lietuvybę. Pirmiausia, patys draugijos nariai galėdavo pabūti kartu lietuviškoje aplinkoje. Antra, draugijos choras atlikdavo lietuviškas dainas ir giesmes, vaidintojai vaidino lietuviškus veikalus. Per visą draugijos laiką buvo surengta ne taip mažai viešų pasirodymų, ir aišku, tas negalėjo neturėti reikšmės Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenei ir net vokiečiams. Trečia, draugijos vadovas nuolat stengėsi savo vadovaujamam chorui ir vaidintojams parinkti tokius kūrinius, kurie liudytų lietuviškumo garbingumą ir lietuvių kultūros aukštumą. Net ir mūsų dienomis tokia veiklos pakraipa yra reta, juolab mėgėjų sambūriuose.
Vaidinti ir giedoti draugijai reikėjo lietuviškų kūrinių. Matydamas, jog jų trūksta, pats Vydūnas rašė naujas ir perkurdavo žmonių (liaudies) dainas. Su giedotojų draugija jis pastatė ir daug savo draminių kūrinių. Taip pats draugijos buvimas skatino Vydūną kurti.
Draugija nustojo veikusi 1933 metais, priversta tuometinės Vokietijos įstatymų.
Šiek tiek apie draugijos įsikūrimą
Į lietuviškas draugijas (kaip sakydavo, draugystes) Mažosios Lietuvos lietuviai būrėsi jau nuo XIX amžiaus pabaigos. Draugijos buvo dviejų krypčių. Vienos - įvairūs religiniai protestantų susivienijimai, nekėlę sau jokių tautinių uždavinių. Kitos - bendrijos, gynusios lietuvių teises ir lietuvybę. Iš jų žinomiausia ir, turbūt, veikliausia XIX a. pabaigoje buvo Tilžės 'Birutės draugija'.
'Birutės draugija' bene pirmoji ėmėsi rengti lietuviškus vaidinimus, būrė chorą. Tiesa, giedojimo chorai bažnyčiose buvo nuo seno. Antai, tokį chorą turėjo ir Tilžės lietuvių bažnyčia. Su šiuo choru susijusi ir Tilžės giedotojų draugijos pradžia.
1895 metais Tilžės bažnyčios chorui ieškota vadovo. Juo tapo tuomet jaunas užsienio kalbų mokytojas Vilhelmas Storostas. Vadovauti chorui Vydūnui sekėsi. Netrukus jis jau talkininkavo ir Birutės draugijos chorui.
Nėra visiškai aišku, kodėl būsimieji giedotojai turėjo trauktis iš Tilžės bažnyčios. Neabejotina tik, jog vėliau Vydūnas stengėsi, kad choras giedotų kuo daugiau lietuviškų dainų ir giesmių. Žinoma ir tai, kad tokia nuostata labai nepatiko vienai daliai veiklesnių tikinčiųjų. Tad veikiausiai jau ir tuomet pasitraukti teko būtent dėl to.
Vyresnioji Birutės vadovų karta palaikė jauną ir gabų chorvedį. Tad nors ir abejodami jo kūrinių verte (kaip ir daug kas dabar abejoja), leido 1898 m. su Birutės draugija suvaidinti veikalą "Pasiilgimas". Žiūrovai ir vaidintojai vėliau dar ilgai su geru jausmu prisiminė tą dramą. Atrodė, kad pasitraukę iš bažnyčios, giedotojai įsikurs Birutės draugijoje.
Tačiau taip neatsitiko. Perėję iš bažnyčios į pasaulietinę bendriją giedotojai patyrė kitą kraštutinumą. Ypač nesutarimai sustiprėjo, kai 'Birutei' ėmė vadovauti jaunesnės kartos žmonės, daugmaž Vydūno bendraamžiai. Jie norėjo su draugija rengti įvairiopų pasilinksminimų lietuvių kalba, o Vydūno aiškinamiems kultūriniams uždaviniams pasiliko šalti ir jų nesuprato.
Iš šitokio nesupratimo tarp paprastų 'Birutės' narių kilo ir pašaipų dėl Vydūno gyvenimo būdo, pažiūrų ir t.t. Visas tas pašaipas teko kęsti Vydūno vadovaujamo choro giedotojams. Likti vienoje draugijoje buvo nebeįmanoma.
Taip gimė lietuvių giedotojų draugija. Vydūnas, atrodo, nemanė iš pradžių kurti atskiros draugijos, net sakoma, iš pradžių nenorėjęs vadovauti Tilžės lietuvių bažnyčios chorui. Draugija atrsirado tarsi savaime iš žmonių, kurie nenorėjo gilinti skirtumo tarp "bažnytinių" ir "pasaulietinių"draugijų.
Vienas kraštutinumas buvo toks. "Tikintieji" taip stengėsi parodyti savo išskirtinumą, jog net kalbėjimą lietuviškai laikė nedvasingumo ženklu. Peikiamas juolab buvo ir dainavimas, ir vaidinimas. Tuo tarpu "pasauliečiai", visaip pajuokdami tokią nuostatą, dažnai persistengdavo. Kartu su "tikinčiųjų" kraštutinumais atmesdami tai, kas jų pažiūrose ir gyvenime buvo sveika, "pasauliečiai" dažnai virsdavo gyvu įrodymu, jog lietuvių elgesį toli gražu ne visada galima laikyti kultūringu ir sektinu. - Suprantama, kad protingas žmogus stengsis į šiuos kraštutinumus nekrypti.
Tačiau ir "tikinčiųjų" ir 'Birutės' vadovai tuomet nenorėjo trauktis iš jau pradėtos, kad ir kenksmingos, vagos. Prie savo kraštutinumų liko "tikinčiųjų" bendruomenės, prie savo (greit suirusi) Birutės draugija. Vydūnas liko su nemažu skaičiumi žmonių. Taip savaime atsirado Tilžės giedotojų draugija.
.
Vydūno bičiulių draugija
Vydūno bičiulių draugija atsirado po karo pabėgėlių stovyklose. Tiesa, tai nebuvo griežtai apibrėžta draugija su įstatais, narių sąrašais ir pan., bet greičiau bendraminčių susivienijimas. Draugijos nariais tapo ten buvę Vydūno draugai ir bendraminčiai, dalyvavo draugijoje ir lietuviai skautai. Jie padėjo sunkiom sąlygom pačiam mąstytojui, be to padėjo leisti jo kūrinius, pavyzdžiui, surinko lėšų dar prieš karą filosofo parengtam “Bhagavad-Gytos” vertimui išleisti.
Po Vydūno mirties 1953 metais draugija, atrodo, nebeveikė.
Vydūno fondas Čikagoje
Fondas buvo įsteigtas Akademinio Skautų Sąjūdžio pastangomis 1952 03 23 Čikagoje. Jo svarbiausias tikslas buvo teikti paskolas lietuvių studentams. Jos buvo teikiamos Vokietijoje, Lietuvoje, Airijoje, Argentinoje, Havajuose, Meksikoje, Turkijoje, Šveicarijoje, Kanadoje. Iš viso buvo išduota daugiau nei 200 paskolų ir lituanistinių stipendijų . Paskolos yra duodamos studijoms, kurias baigus pinigus reikia grąžinti. Lituanistinių stipendijų gavėjai grąžinti neprivalo. Fondas yra išmokėjęs 560 000 USD, kurių dalis buvo skirta ir knygų leidimui, jaunimo organizacijoms remti, lituanistiniam švietimui. Fondas – tai pelno nesiekianti organizacija, užregistruota Illinois valstijoje. Fondą administruoja valdyba. Ji atsiskaito 16 asmenų tarybai, kurios trečdalis narių kiekvienais metais perrenkami. Šiuo metu tarybai vadovauja L. Maskaliūnas, valdybai - V. Mikūnas (jis valdybai vadovauja apie 30 metų). Fondas yra išleidęs knygų lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis. Knygų leidimas dabar gerokai sumažėjo, tačiau fondo veikla nerodo pavargimo žymių, nes išmokėjimai ir apyvarta vis didėja. Vydūno fondas yra vienintelis tarp veikiančių fondų, kurio apyvarta neturi lygių: paskolomis pasinaudoja ir studijas baigę studentai jas grąžina fondui, o šis jas vėl panaudoja naujoms paskoloms teikti. Taip kiekvienas doleris išmokamas kelis kartus. Visuomenės suaukoti pinigai nedingsta. Pagrindinės fondo pajamos gaunamos iš kalėdinių atvirukų leidimo. Jų jau išleista milijonas egzempliorių, jie platinami JAV, Kanadoje, Australijoje, paskutiniais metais ir Lietuvoje. Yra ir atskirų aukotojų, kurie paaukojo stambesnes sumas. Pažymėtini Mykolas Žilinskas, gyvenęs Berlyne, Viktoras Sutkus, gyvenęs Vokietijoje, Ona Motiekienė, gyvenusi Kalifornijoje, Akademinis Skautų Sąjūdis ir kiti aukotojai.
Vydūno vardu fondas pasivadino mąstytojui su tuo sutikus. Šį vardą fondo nariai garbingai pateisina, nemaža dėmesio skirdami Vydūnui įamžinti, jo idėjoms skleisti, bei raštams leisti. Kol kūrėjo palaikai ilsėjosi Detmolde, fondas apmokėdavo kapo priežiūrą, vėliau finansiškai prisidėjo prie palaikų pervežimo į Lietuvą. Fondo rūpesčiu ir lėšomis išleisti šie Vydūno veikalai: antrasis „Probočių šešėlių" leidimas (1954), „Vydūno laiškai skautams" (1978), antrasis vokiškojo veikalo „Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius" leidimas (1982), „Mano tėvynė" (l993).Vydūnui daug dėmesio skiriama ir fondo leidžiamame žurnale „Mūsų Vytis". Fondas rengia Vydūno minėjimus, organizuoja jam skirtas parodas, o Lietuvių kultūros centre Čikagoje įrengė nuolatinę mąstytojui skirtą ekspoziciją. Tarp kasmetinių fondo premijų laureatų - du iš Lietuvos. Penkioliktąja premija 1991 m. pagerbtas buvęs LR AT Pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, 1992 m. šešioliktąja - Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius.
Fondas palaiko glaudžius ryšiu su Lietuvoje veikiančia Vydūno draugija, kartas nuo karto ją paremia finansiškai. Abi organizacijos pasirašė bendradarbiavimo ketinimų protokolą. Už tuos ryšius draugija ypač dėkinga fondo valdybos pirmininkui savo garbės nariui Vytautui Mikūnui.