Vištyčio malūnas

Vilkaviškio rajonas negali pasigirti vėjo malūnais, kurie savo sparnais dar tebemaišo Pakruojo ir kitų Lietuvos vietovių padangę. Daugelis tikriausiai manome, kad jų ir neturėjome - nebent  vieną kitą (prie Virbalio, Vištytyje). Lietuvos energetikos instituto profesorius Vladislovas Katinas ir daktaras Antanas Markevičius žurnale "Mokslas ir  gyvenimas" rašo, kad XIX a. II  pusėje Lietuvoje veikė 200 vėjo malūnų. 1921 metais - apie 1000. Ir daugiausia jų buvo pastatyta Panevėžio, Šiaulių, Naumiesčio, Vilkaviškio apskrityse. Šiuo metu Vilkaviškio rajone išlikęs tik Vištyčio vėjo malūnas, dažnai vadinamas Kanapkio malūnu. Apie jo statybą ir patį savininką prisimena nedaugelis. Čia pateikiami malūnininko Jono Kanapkio marčios Janinos Kanapkienės prisiminimai.
Jonas Kanapkis gimė apie 1890 metus. Augo neturtingoje šeimoje. Tėvai turėjo tik 1,5 hektaro žemės. Jonukas ir du jo broliai anksti liko našlaičiai. Motina mirė, kai Jonukui buvo 3 metai. Netrukus tėvas apsivedė, ir vaikai, kiek paūgėję, išėjo tarnauti pas svetimus žmones. Jonas keletą metų tarnavo Lenkijoje. Nuo mažų  dienų jis domėjosi malūnais. Net ir tarnaudamas Lenkijoje jis sugebėjo susirasti darbą prie vandens malūnų. Apsigyvenęs Vištytyje vedė Marijoną Glaveckaitę, kuri būdama 12 metų su tėvais sugrįžo į Vištytį iš Anglijos. Tėvai jaunavedžiams pasogos davė karvę. Miestelyje Jonas atidarė mažą parduotuvėlę ir prekiavo visokiais mažmožiais: degtukais, siūleliais, saldainiais. Po kiek laiko,  prisitaupęs pinigų, atidarė didesnę parduotuvę. Tuomet dalis vištyčiokų  vertėsi kontrabanda. Kanapkis taip pat praturtėjo pradėjęs šį verslą. Eidavo per "rubežių", į Lietuvą gabendavo įvairius gėrimus, eterį, vynspiritį ir čia pardavinėdavo. Susikrovęs šiokį tokį kapitalą, nusprendė statyti malūną. Išėjęs iš Vištyčio su savo šeimyna, samdė kambarį "ant senos rinkos". Nusipirko hektarą žemės ir pradėjo malūno statybą. Medieną pirko iš vietinių gyventojų, o vėliau įsigijo ir savo miško. Statyba daug kainavo. Kad užtektų sumokėti uždarbą meistrams, reikėjo labai taupyti, prasčiau  maitintis ir rengtis. Tačiau, einant darbams į pabaigą, pinigų vis tiek pritrūko ir teko skolintis. Kadangi Jonas Kanapkis visiems buvo žinomas  kaip doras ir sąžiningas žmogus, tai skolinti pinigų jam niekas nebijojo. Pinigus skolino Vištyčio žydai ir kiti turtingesni Vištyčio gyventojai. Pasibaigus statybai, reikėjo sumontuoti įrengimus. Valcus, motorus parsi vežė iš Vokietijos.
Malūnas buvo baigtas statyti 1925 metais, o netrukus šalia malūno pasistatė ir trobas. Klientų tikrai netrūko. Atvažiuodavo daug žmonių. Kartais savo eilės reikėdavo laukti net kelias paras. Tada jau žmones tekdavo suguldyti virtuvėje, o  išalkusiems šeimininkė pasiūlydavo ir už valgyti.
Kanapkis augino tris sūnus:
Bronių, Kazimierą ir Algirdą.  Malūno savininkai tapo garbingiausiais ir turtingiausiais vištytiečiais, jiems visi lenkė kepures. J. Kanapkis buvo aistringas medžiotojas ir geras bitininkas. Turėjo 15-17 avilių bičių, kurias pats prižiūrėdavo, o medų parduodavo. Ne vienas vištyčiokas pavydėjo malūno savininkui puikių arklių. Kai  sukinkydavo į "špacieroges"  savo "obuoliuotuosius", tai dažnam seilė nutįsdavo. Gražesnių už Kanapkio palvą ir sartį arklius bei širmą kumelę nebuvo niekas aplinkui matęs. Užėjus sovietams, viskas pasikeitė. Malūnas buvo sudaužytas ir atimtas iš savininko, Kanapkiai išsikėlė gyventi į Grabalką. Nusigriovė kluoną, išėmė trobos langus ir išsivežė. Įsikūrę Grabalkoje, apsižiūrėjo netoliese Strazdinėje esantį malūną ir jį išsinuomojo iš savininko vokiečio. Vištytyje Kanapkių sodyboje apsigyveno sūnus Algirdas su žmona. Susidėjo langus, įsistatė naujas duris, nes senąsias rusai išvežė į Vokietiją. Taip jau likimas lėmė, kad jauniausias sūnus Algirdas su šeima liko gyventi šalia malūno visam laikui. Praėjus kiek laiko, į savo namus Vištytyje sugrįžo ir senasis Kanapkis su žmona. Pasiremontavę malūną, vėl pradėjo jame malti.
Susikūrusio promkombinato valžia malūne dirbti leido sūnui
Algirdui ir Mykolui Černiauskui. O kai susikūrė kolūkis ir malūną perėmė iš promkombinato, tai dirbti savo malūne buvo paskirtas senasis J .Kanapkis. Tačiau malūnas jau tapo visai kitoks, negu buvo anksčiau. Sparnai ta po nereikalingi, su didele širdgėla malūno savininkas juos pats nulupo ir supjaustė malkoms. Išėmė  bruštikius, vintrozę ir taip pat sukūreno. Nuo to laiko tai nebebuvo vėjo malūnas. Sparnų ir vėjo darbą atliko traktoriaus motoras, pastatytas malūno viduryje. Liko tik vieni valcai. Šalia svetimų žmonių savo malūne buvo leista dirbti ir pačiam snvininkui, nes vienas žmogus nespėdavo: reikėjo išrašinėti kvitus ir nuo malimo rinkti duoklę, vadinamąją "biralinę". Surinktą "biralinę" kiekvieną mėnesį veždavo atiduoti į Kybartus.  J.Kanapkis savo malūne dirbo kol leido sveikata, vėliau jį pakeitė sūnus Algirdas. Jo žmona išrašunėjo kvitus.
Po  kiek laiko malūno paskirtis vėl pasikeitė. Jame buvo įrengtas etnografinis muziejus (
>>) (>>) (>>). Padedant vietiniams gyventojams, buvo sukaupta labai vertingų eksponatų: kultuvių, karštuvų vilnoms karšti, spragilų, ly gintuvų ir kt. Buvo padaryta įvairių stendų, maketų, prie vaiko lovelės sėd dėjo moteris ir verpė. Muziejuje netrūko lankytojų. Įkūrus Vilkaviškio krašto muziejų, visi eksponatai buvo išvežti  į jį, o apie buvusį muziejų Kanapkio malūne primena tik išlikusi lentelė: "Etnografinis muziejus".  Malūnininkas Jonas Kanapkis mirė 1970 metais. Paskutinis jo noras prieš mirtį buvo, kad jį palaidotų su trejomis Šv. Mišiomis. Artimieji išpildė jo valią. Žmona Marijona mirė 1977 metais. Abu palaidoti Vištyčio kapinėse. Nebėra tarp gyvų ir trijų J. Kanapkio sūnų: Broniaus, Kazimiero ir Algirdo. Dabar malūnas priklauso likusiems gyviems giminaičiams. J. Kanapkio marti Janina, likusi gyventi viena uošvijoje, malūnininko name, maloniai su kiekvienu pasidalina savo prisiminimais, leidžia apžiūrėti kasmet vis labiau griūvantį, kadaise viso Vištyčio puošmena buvusį vėjo malūną. Janina Kanapkienė prisimena daug nutikimų. Pateikiame kelis jos pasakojimus.
Vieną kartą pamatėme, kad ateina didelis debesis, o stiprus vėjas niekaip nepagauna viršuje esančios vintrozės. Reikia skubiai lipti ant paties malūno viršaus. Elektros tada nebuvo, tai užsižibinę Iikterną išbėgome prie malūno. Mano uošvis ir vyras malūną "vaktavo" kaip savo akį. O aš labai bijojau lipti į viršų, tai jis mane vis prilaiko, ir abu užlipome. Abu sukibom laikyti, vėjas pagavo vintrozę, ėmė ūžti ir sukti malūno sparnai nepagautų vintrozės, tai pradėtų sukti  į priešingą pusę. Jeigu sparnai pradėtų suktis atbulai, tai sudegintų malūną. Dėl to reikėdavo labai "vaktuoti". Vieną sykį abu vyrai buvo kalvėje, kai išgirdau, kad atūžia vėjas ir atgena didelį debesį. Pamačiau, kad sparnai pradėjo suktis atbulai. Užbėgusi ant kalno pradėjau " šaukti, kiek gerklė leidžia". Gerai, kad vyrai išgirdę suspėjo laiku sugrįžti. Vieną sykį, kai dar malūnas buvo su sparnais, mudu su vyru sėdėjom kambary ir kalbėjomės. Ėjo turbūt 1956 metai. Staiga išgirdom, kad stipriai nugriaudėjo perkūnas ir žaibas trenkė tiesiai į malūno sparną. Vyras, pažiūrėjęs pro langą, pamatė, kad  malūne dega šviesa. Pagalvojom, kad vagys. Prikėlėm uošvius ir nubėgom prie malūno. Atrakinę malūną pamatėm, kad jau liepsna eina iki paviršiaus. Tąsyk suspėjom užgesinti. Pasirodo, perkūnas trenkė tiesiai į malūną.
Daug kraupių istorijų mena senasis Vištyčio malūnas. Jam teko būti  pačių žiauriausių to krašto žudynių liudytoju. Malūno savininkas Jonas Kanapkis iš savo malūno matė, kaip ant Ilgojo kalno sušaudė žmones (
>>) (>>).
Parko darbuotojai įvertinti malūno būklę buvo pakvietę specialistus iš Kultūros paveldo centro ir iš Rumšiškių liaudies buities muziejaus. Specialistų nuomone, ir malūnas ir malūnininko namas turi istorinę, techninę, technologinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę, todėl siūlomi įrašyti į LR Nekilnojamų kultūros vertybių registrą (
>>). Prieš keletą mėnesių gavome raštą, kad įrašymo procedūra jau pradėta. Į šį registrą taip pat siūloma įtraukti ir Vištyčio aliejinę, esančią Vištyčio miestelyje, Taikos g. 21.
Pagal Janinos Kanapkienės pasakojimą parengė vyr. kultūrologė   Rima Gagienė

P.S. 2003 m. gruodžio 31 d. Vištyčio malūnas ir aliejinė buvo įrašyti į LR Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Malūno registracijos numeris yra 451(>>>), o aliejinės - 895 (>>>).

Skaitykite legendą apie Vištyčio vėjo malūną...>>>
Jonas Kanapkis - malūno savininkas
Hosted by www.Geocities.ws

1