ZOMBIAI

Aš sėdžiu ir galvoju, kai staiga mano mintys pradeda plaukti...
Tamsiais koridoriais ir aš jų niekaip negaliu sustabdyti...
O jos skrieja ir skrieja taip greitai, kad net nesuspėju jų pamatyti...
Man jų taip baisiai reikia, kad aš net pradedu verkti, verkti, verkti...
Jos mane pamatę pagalvoja, bet jų mintis aš galiu skaityti...
Ištvirkėlės... kaip jos taip gali galvoti ir likti nenubaustos, ne!...
Iš jų išblyškusių veidų, kurie į mane taip bjauriai spokso...
Gali pasakyti, kad jos buvo užpultos ZOMBIŲ, nes tik jie palieka tokius randus!...
Jos pradeda lėtėti, lėtėti, kol pagaliau sustoja ir gali jas pamatyti...
Gerai įsižiūrėjęs pamatai, kad jų veidai į veidus nepanašūs...
Ir kyla klausimas: -kodėl, pas jas tokie veidai, gal jas kas nors su...
Ne... tai tik mano galvoje taip žiauriai skamba tos nesąmoningos...
Mintys... kurių aš tikrai nesuprantu ir kodėl, jos irgi nežino... kodėl?
Man jų taip gaila, bet ne... Aš jų smerkti negaliu, nes juk...
Aš jas pats sukūriau ir kas jas sunaikins tai tik aš, net nežinau...
Nežinau, kodėl man jų taip reikia, nežinau... Gal... bet juk ne!!!
Net neįsivaizduoju, kam man jų reikia??? Kam? Nežinau, tikrai nežinau...
Staiga aš pakylu, nužingsniuoju išėjimo link, atidarau duris ir tamsa, ji...
Ji tokia tyli, ir taip smarkiai rėžia akį, kad net pamiršti visą praeity...
Stoviu ilgai galvodamas apie nežinią, kuri mane jau ilgai kankino...
Ir pagaliau aš žingsniuoju tikslo link, kuris toks kilnus, kad net...
Vis artėju ir artėju tikslo link, pagaliau blankioje tamsoje aš pamatau...
Pamatau tai... ko visą gyvenimą siekiau, aš artėju, vis arčiau ir arčiau...
Kol pagaliau aš pradedu kažką matyti, o tai tikrai neangelai, tuolabiau neduobkasiai...
Jie taip įsijautę kąsa duobę, lyg būtų ten ką nors palikę, o jie tikrai palikę...
Prieinu arčiau, tik ne per daug, nes jau galiu matyti kas tie baisūs padarai...
Ir po velnių... negaliu patikėti savo akimis, juk tai... Ne... negali būti... tai tikrai ne jie...
Vienas mane pastebėjo, aš pasileidu bėgti, taip greitai, kad net nežinojau kad taip galiu!..
Po velnių, aš bėgu neatsigręždamas, nes tikrai labai baisu...
Jaučiu jų žingsnius... Jie vis artėja, artėja, artėja...
"Taip baisu nebuvo nuo to laiko, kai paskutinį kartą mačiau savo šunį...
Jis man buvo ištikimas iki pat savo trumpo gyvenimo galo... Kai man buvo šešeri metai, vieną lynotą vakarą išgirdau kažkur lauke savo 'Izoldo' inkštimą. Pravėriau duris ir pamačiau jį gulintį ant kilimėlio purviną ir sudraskytą..."
Aš tikrai greitai lėkiau, kai staiga... kažkoks padaras pradėjo mane nešti, atsigręžęs aš pamačiau...
Taip, tai buvo tikrai jie..., ZOMBIAI. Kai jie pamatė, kad mane neša aukštyn link debesų, jie pradėjo vemti, iš burnų jiems išlėkdavo ugniniai kamuoliai, kaskart vis didesni ir didesni, kurie numušė mano 'gelbėtoją', kuris mane gelbėjo nuo 'blogio'. Mes jau buvome aukštai ir jis mane paleido, aš pradėjau kristi, vis greičiau ir greičiau, kol pagaliau šleptelėjau ant žemės kaip išmatų gabalas. Deja... tai buvo mano pirma ir paskutinė kelionė po dangų, bet deja, deja, nesėkminga... Tai buvo mano pradžia... ir mano pabaiga...
Aš prasidėjau iš pragaro, nes mane užaugino pragaro sergėtojai, kurie man neleido žūti blogą akimirką... Jie suteikė man dar vieną šansą...
 
Tarp kitko... aš nevietinis... iš pragaro!!!KUDAS