[izanga] [komentai]Nors jo kalbos maniera yra linkusi traumuoti siauro akiračio, kulturingą ir socialiai sukaustytos dvasios asmenybę, jo kūrybos psichologinis poveikis yra neišvengiamas. Tie minties protrūkiai, tiesiog sprogimu išsiveržiantys iš romantinės/neo-klasikinės aplinkos rėmų, sutraiško ir anihiliuoja per amžius stovėjusį kultūros paveldo šarvą, teškia ekskrementais stilistikos standartizuotiems klasikų veidams ir drąsiai, bet kartu paprastai angažuoja vertybinę prasmę.
Paprastam, normalaus, pilko ir nejudraus mąstymo skaitytojui, tai gali (ir turėtų) atrodyti menkavertiška, beprasmiška, netgi kvaila. Tai anaiptol yra tik skaitytojo silpnos mąstysenos ir patirties stokos sąveikos padarinys. Kaip ir dievobaiminga močiutė, neišeinanti (net mintimis) iš už moralęs ribų, perkreipta veido mimika ir tirtančiom iš baimės ir neapykantos rankutėm, šnairuoja į naujai savo televizoriuje pasirodžiusią "South Park" seriją, taip ir palūžęs skaitytojas griebiasi Kestulio rašliavos vertinimo, vildamasis nusimesti nuo pečių tą nepakeliamą egzistencijos nebuvimo jausmą, kuris netikėtai užgriuvo, arba jau ilgainiui užsistovėjęs slėgė jo konservuotą sąmonę.
Antra vertus, fiziologine prasme, Kestulis žengia dar ryžtingiau. Fizinis smūgis supratingo skaitytojo kūnui ir nervinei sistemai yra toks stiprus, kad jį priverčia nevalingai, nepaisant aplinkinių ramybės susitarimo, nusižvengti, savo kūną pasmerkiant trumpalaikėms konvulsijoms ir guviais pilvo spazmais. Tai, iš tikrųjų, rodo tik Kestulio neprarastąsias savybes, kuriomis jis naudojosi kaip įrankiu savo hiperrealistinį pasaulį perpindamas su irracionalumo menamosiomis peripetijomis.
Tokiais genėtinai kreivais kūrybos bruožais ir knislia maniera, Kestulis priliečia pačias opiausias nūdienos problemas; netgi tas, kurių nėra paminėta nė vienoje pasaulio ir lietuvių, arba kosmopolitiškai išsireiškiant, pabaltijo regioniniės zonos, istorijos rašliavoje. Tokie, jau klasika post-forsijos bendruomenėje tapę posakiai, kaip "jis net nepajudėjo, o jo akys buvo su rutuliukais", rodo Kestulio sugebėjimą atskleisti mintį pačiais netikėčiausiais ir kartu paprasčiausiais būdais. Minimalizmas lingvistinio maksimalizmo kevale. Tai paradoksaliai egzistuojanti kūrybinė utopia, kurios esmę tegalime spėlioti, šnairomis badydami akimis į tokius, rodos giliai užslėptos prasmės žodžius, kaip:
<..> Neverk kaip "Selestė" ir būk budrus, nes bet kurią akimirką gali įvykti sprogimas, kuris ir vėl tave nusvies kur nors, ant kito šaligatvio <..>
Gramatika, elementarioji sintaksė ir rašysena čia yra sudaužoma į šipulius. Mažiau mąstantis ir daugiau mechaniškai gyvenantis žmogus ("kaimietis", kaip tai Kestulis pavadintų) pasakytų: "tai neišprususio degrado sapalionės". O saugokis, menkaproti besmegeni tu, minčių! Vėlei įmerk savo aptręštą galvą į fizinį darbą ir daugiau nebegaudyk minčių, nes jos - tai tiesiausias kelias tau į koncentracijos stovyklą.
Taigi tu, naivus skaitytojau, beski man pirštu į bent vieną žmogelį, kuriam į galvą ateitų tokie žodžių, sakinių, pastraipų struktūros, antraščių ir post scriptum elementų, lyrinio herojaus ir apskritai viso turinio ideologinės prasmės iškraipymai, kokius be didesnio vargo sukuria Kestulis. Jo rašysena išjuokia, išsišaipo ir išsityčioja iš bet kokio keliaklupsčiavimo prieš kalbos taisykles. "Jis tiesiog kirviu tašo man širdį ir tuo mėgaujasi", - susigraudinusi kartą lemeno Salomėja Nėris. Ir ko gero, jei Jonas Mačiulis dar šiandien būtų gyvas, užsirakintų jis Trakų pilyje ir jokios iš jo poezijos daugiau nesulauktume. Būtent todėl Kestulis ir neminimas Lietuvių kalbos ir literaturos vadovėliuose. Nes jis - aktyvi grėsmė visam literatūrinių stabų legionui, amžiniems autoritetams, istorijos dievukams.
Ir visdėl to ne! "Sudarkytas" Kestulio rašysenos tekstas išlieka toks pat lengvai skaitomas, kaip ir bet kuris rinkiminis kandidato į prezidentus šūkis. Tuo Kestulis įrodo, jog gramatika, kaip po stilistinės etikos taisyklių sistema, yra visiškai nereikalinga. Tai gana gąsdinanti, nepalanki klasikams, ir netgi, maištinga Kestulio mintis, kurią jis sugeba iškelti atsispirdamas dialektikos liūnui ir kartu išlaikydamas savitą anti-menininko dvasią.
Ypač gerbtinas rašytojo stilistikos bruožas yra drąsa ir pačios stilistikos, kaip kūrybinio būdvardžio, nebuvimas. Pačiose netikėčiausiose vietose "išdygstantys" necenzūruoti perliukai, kaip antai pseudo-fantazmagorinio apsakymo "ZOMBIAI" pabaigoje ar siaubo-moralinės novelės "VAMPYRAI" tarpsniuose, naudojami kaip alegorijos, hiperbolės, palyginimai, jaustukai, talkinantys intelektiniam absurdo chaosui. Humoras, ironija, sarkazmas, cinizmas, nihilizmas ar groteskas čia nesitipizuoja. Jų, kaip stereotipizuojančių kūrybos bruožų čia nėra, ir tuo pačiu elementai figūruoja visur. Tai - gryniausias causa sui.
Reziume, kurio kiekvienas skaitytojas tikriausiai taip nekantriai laukia, čia nebus. Tik dar kartą priminsiu, kad lengvabūdiško vertinimo, kurio imasi neprityręs skaitytojas, "gaidys", kaip tai pasakytų Kestulis, šaknys glūdi skaitytojo nesupratingume ir tik pabrėžia potencinę Kestulio kūrybingumo jėgą, kuri tiesiog čiukšle trykšta kiekvienam skaitančiajam į veidą, nelyginant penio ekskrementai. Šioje vietoje ypač reikėtų pabrėžti dalį "nelyginant penio eksrementai", nes (lai kiekvienas supranta pagal savo lygmenį)
prasmės Kestulio kūryboje yra tiek pat, kiek šiame traktate.
- Daugirdas Perlubinskas
