|
Prie Sudervėlės upelio prisišliejęs gražus Pilaitės
piliakalnis. Lenkų istorikas Mykolas
Balinskis spėja jog čia stovėjo dažnai kryžiuočių
kronikoje minima Visvaldės pilis
(Wissenwalde - Stumbrų giria). Nuo seniausių laikų tai buvo
Lietuvos kunigaikščių pilis, saugojusi kelią į Vilnių. Kelis
kartus čia vyko kautynės su kryžiuočiais. Gal būt, todėl į
vakarus nuo Pilaitės esantis kitas piliakalnis vietos žmonių
buvo vadinamas Kryžiuočių kapais. |
|
Nustojusi karinės reikšmės, XVI amžiuje Pilaitė atiteko Viršilų
giminei, kuri jai ir vardą buvo davusi - Viršilų Sudervė. Šioje vietoje buvo
įkurtas mūrinis dvaras ir gyvenvietė. Jau nuo XVI amžiaus čia pradėjo klestėti stiprus
ūkis. Apie 1550 m. ant kalno
stovėjo mūriniai dviaukščiai ginybinio tipo rūmai su bokštais
kampuose ir rūsiais. |
 |
Atsirado penki technikos objektai, tarp kurių
buvo lentpiūvė, kalvė bei didelis vandens malūnas, sukamas
užtvenkto Sudervėlės upelio vandens (1997 m. malūnas pradėtas atstatinėti
[2001 m. nuotr]). Tvenkinyje buvo gausu žuvies. Be
didžiojo tvenkinio šalimais tyvuliavo dar penki mažesni
tvenkinukai. Dvarą juosė puikus parkas. Laikui bėgant ši
vietovė atiteko Hlebavičių šeimai,
o vėliau jezuitams. 1828 m. dvaro
plane dar aiškiai matyti rūmų planas su dviem bokštais. |
|
1782 Pilaitėje
pastatyta medinė Šv. Rapolo bažnyčia, o po poros metų įkurta
parapija. Tačiau 1820 m. vyskupo
vizitacijos aktai Pilaitės jau nemini. Atrodo, kad ji buvo
sunaikinta 1794 m. sukilimo ar prancūzų žygio į Rusiją 1912 m.
metu. Panaikinus jezuitų ordiną, Pilaitė atiteko T.Kukievičiui, o
1827-tais metais dvarą iš jo
už 30000 rub. nupirko Vilniaus Universitetas. Vilniaus
Universiteto žemės ūkio katedros vedėjo profesoriaus Mykolo Očapovskio (1788-1854) rūpesčiu
čia buvo įsteigtas pavyzdinis ūkis, ir pirmoji Lietuvoje
agronomijos mokykla. Direktoriumi buvo paskirtas žymus tuo
metu agronomas Universiteto profesorius Mykolas Fričinskis (1792-1859). Mokyklai
peraugti į agronomijos institutą sutrukdė Universiteto
uždarymas. Vykstant 1831 m. sukilimui Pilaitėje pas
M.Fričinskį rinkdavosi revoliucingai nusiteikę Vilniaus
Universiteto profesoriai. Po 1832 metų M.
Fričinskis liko Pilaitės ūkio valdytoju o vėliau ir nuomininku
(ūkis jam atiteko amžinam činšui). 1846 metais jis čia pastatė
didelį drobės balinimo fabriką. Tačiau 1852 metais fabrikas
sudegė. Yra žinoma, kad valdant Fričinskiui, apie 1865 m. dvarui
priklausė 57 gyventojai (1 provoslavas, 48 katalikai ir 8
žydai). Aplink dvarą buvo išsibarstę keliolika kaimų
-Dworzyszcze, Gielaže, Gudele, Popiszki, Rajsze, Rowy,
Saldziene, Smolnica, Wierszuliszki, Woiwodziszki, Zujuny - bei
kelios sodybos - Gielaže, Raiszele, Saldzienie, Warna. Iš viso
šiuose kaimuose gyveno 301 iš baudžiavos paleistas valstietis.
Nuo 1880
m. iki pirmojo pasaulinio karo buvusį dvarą valdė Vilniaus
turtuolis Pimenovas. Nepavyko išsiaiškinti, kas Pilaitėje
šeimininkavo lenkų laikais. Po antro pasaulinio karo čia buvo
įsteigtas žemės ūkio technikumo mokomasis ūkis.
Pilaitės piliakalnis yra
išlikęs ir iki mūsų dienų. Kalno viršūnėje tarp krūmų galite
atrasti senų pamatų liekanas. Kažkuriuo laiku Pilaitės dvare
gyveno sąmoju ir keistenybėmis garsėjusi grafienė Olimpija Mostovska
(1762-1833), kilusi iš Radvilų giminės. Ji yra parašiusi
kelias apysakas, iš kurių žymesnė - "Pilaitės
vaiduoklis". Žmonės pasakoja, kad senovėje šiose
apylinkėse siautėjusi plėšikų gauja, kuriai vadovavusi
moteris. Plėšikai netikėtai užpuldavę į Vilnių važiuojančius
keleivius, žemėje esą paslėpta daug
brangenybių. |
