ABSTRAKCIONIZMAS – (lot. abstracio – nutolimas) XX a. modernistinės dailės kryptis – nedaiktiškoji dailė. Nevaizduojami realūs daiktai, o suabsoliutinama meninės formos elementai – linija, spalva, faktūra.

AKADEMIZMAS – (pranc. academizme) dailės kryptis, susiformavusi XV–XIX a. pagrįsta antikos ir renesanso meno išorinių formų kanonais (taisyklėmis).

ALLA PRIMA – (fapresto – it. iš karto, greitai) tapybos technika, kuomet tapoma greitai, dažniausiai net be piešinio.

AMPYRAS – (pranc. empire – imperija) vėlyvojo klasicizmo, XIX a. pr. Napaleono I laikmečio dailės stilius. Būdinga simetriškos monumentalios formos, puošnus dekoras, vaizduojami valdžios simboliai – laurų vainikai, ereliai, karo trofėjai.

ANIMALISTINIS ŽANRAS – (lot. animal – gyvulys) dailės žanras, apimantis gyvulius ir žvėris vaizduojančius kūrinius.

ANTIKINIS MENAS – (lot. antiquus – senovinis) senosios Graikijos ir Romos tobulos formos menas.

APLIKACIJA – (lot. applicatto – pridėjimas) meninių vaizdų kūrimo būdas iš įvairiaspalvių medžiagų skiaučių, priklijuotų ar prisiūtų prie kitos medžiagos pagrindo.

ARABESKA – (it. arabesco – arabiškas) stilizuotų augalinių ir geometrinių motyvų ornamentas.

AŽŪRAS – (pranc. ajoure – kiaurinis) dekoratyvinis raštas, išryškintas peršviečiamomis kiaurymėmis.

BARELJEFAS – (pranc. bas–relief – žemas reljefas) skulptūrinis plokščias reljefas, kurio plastinis vaizdas iškilęs iš sienos mažiau kaip per pusę vaizduojamojo objekto apimties.

BAROKAS – (it. barocco – keistas, įmantrus) XVII–XVII a. Europos menas. Būdingas formų kreivalinijinis dinamiškumas, gausu efektyvių puošybinių elementų.

BATALINIS ŽANRAS – (pranc. bataille – mūšis) dailės žanras, vaizduojantis karo žygius, mūšius, karių didvyriškumą.

BIZANTIJOS DAILĖ – VI–XV a. Bizantijos menas, glaudžiai susijęs su stačiatikių kultu. Architektūrai būdinga centrinio plano pastatai su kupolais. Dailėje vyrauja mozaikos, freskos, ikonos.

DADAIZMAS – (pranc. dada – žaislinis arkliukas); dadaistai neigė estetikos normas ir savo veiklą grindė anarchizmu, ironija. Dailei būdinga koliažas iš įvairių atliekų, pramoninių gaminių.

DEKORATYVINĖ DAILĖ – (pranc. decorative) dailės rūšis, padedanti meniškai formuoti žmogaus sukurtą daiktiškąją aplinką – pastato interjerą, eksterjerą, medžio, metalo ir kitų medžiagų dirbinius.

DIPTIKAS – (gr. diptychos – dvigubas) vieno sumanymo jungiami du paveikslai, papildantys vienas kitą.

DIZAINAS – (angl. design – projektuoti, projektas) daiktinės aplinkos projektavimas. Ypatingas dėmesys pramonės gaminių meniniam apipavidalinimui.

EKLEKTIKA – formalus mechaniškas įvairių stilių elementų junginys.

EKSPRESIONIZMAS – (pranc. expressionizme – išreiškimas) XX a. pradžios meno srovė. Ekspresionistai teigė, kad menas – tai kūrėjo emocijų išraiška, kuri žadina įvairias pasąmonės būsenas.

EKSTERJERAS – (lot. exterior – išorinis) pastato išorė.

ENKAUSTIKA – Antikos tapyba vaškiniais dažais.

ESTAMPAS – (pranc. estampe – atspaudas) lakštinės grafikos kūrinys. Rankomis raižyto medžio, metalo, linoleumo, akmens atspaudas.

EXLIBRIS – (lot. ex libris – iš knygų) grafikos žanras. Meniškas popieriaus lapelis su knygos savininko asmenvardžiu.

FOVIZMAS – (pranc. fauvisme – laukinis) modernistinės tapybos kryptis, kuriai būdinga dekoratyvumas, ryškios, kontrastinės spalvos, plokštuminė kompozicija, linijų ritmingumas.

FRESKA – (it. al fresco – ant šviežio, neišdžiūvusio) sienų tapybos technika. Tapoma ant drėgno tinko kalkiniu vandeniu praskiestais dažais.

FUNKCIONALIZMAS – XX a. pradžios moderniosios architektūros kryptis, pagrįsta funkcinio tikslingumo estetika. Statinio ar daikto meninė forma yra tik jo praktinės funkcijos išraiška.

FUTURIZMAS – (lot. futurum – ateitis) XX a. pradžios dailės srovė, kurios vienas iš būdingiausių bruožų buvo siekis vaizdu perteikti kūno judesį, technikos dinamiškumą.

GOTIKA – Europos XII – XVI a. architektūros ir dailės stilius. Plastinei išraiškai būdinga ištęsta vertikali konstrukcija (smailios arkos). Gausus skulptūrinis dekoras.

GRAFIKA – (gr. graphikos – nupieštas) vaizduojamosios dailės šaka, kurios meninio vaizdo pagrindą sudaro piešinys. Svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, toniniai deriniai, štrichas ir medžiaga.

GRIZAILĖ – (pranc. grisaille – pilkas) dekoratyvinė tapyba vienos spalvos tonais, dažnai imituojanti reljefą.

GROTESKAS – (pranc. grotesque – keistas, juokingas) meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas fantastika, komizmu, gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir neįtikėtino deriniais.

HIPERREALIZMAS – (gr. hyper – priešdėlis, rodantis normos viršijimą) XX a. II p. modernistinės dailės kryptis. Dailininkai tikrovę parodo nepaprastai tiksliai ir siekia kuo didesnio natūtalistinio įspūdžio. Kūrinių vaizdai tiesiog fotografiški.

HORELJEFAS – (pranc. haut reljef – aukštas reljefas). Reljefas, kurio plastinis vaizdas iš plokštumos iškilęs daugiau kaip per pusę vaizduojamojo objekto apimties.

IMPRESIONIZMAS – (pranc. impression – įspūdis) XIX a. pabaigos meno kryptis. Kūrybai būdinga trumpalaikių įspūdžių perteikimas spalva, nesilaikant aiškių, klasikinių vaizdo kontūrų, racionalios struktūros.

INTARSIJA (it. intarsio) – medinių dirbinių dekoratyvinė inkrustacija kitos spalvos medžio ar kitos medžiagos intarpais.

INTERJERAS – meniškai suformuota ir apipavidalinta pastato vidaus erdvė bei jos įranga.

KANONAS – (gr. kanon – norma) meno taisyklių sistema, sąlygojanti kūrinio kompoziciją, koloritą, vaizduojamojo objekto proporcijos visumą.

KERAMIKA – (gr. keramikė, keraros – molis) taikomosios, dekoratyvinės dailės šaka. Pagrindinė kūrinių žaliava – molis. Keramikos dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami ant rato, išdegami ir puošiami.

KINETINĖ DAILĖ – XX a. modernistinės dailės kūriniai, kurie mechaniškai judinant keičia savo struktūrą erdvėje. Tai dažniausiai abstrakčios skulptūros, kurios dar vadinamos “mobilais”.

KLASICIZMAS – (lot. clasicus – pavyzdinis) XVII – XIX a. meno kryptis, kuriai būdingas antikinio meno sekimas, tobulos formos ieškojimas, tikslus piešinys istorine tematika. Architektūroje orderinė sistema – svarbiausias kompozicijos elementas.

KOLIAŽAS – (pranc. coliage – pripildymas) tapybos ir grafikos technika, kai paveikslas kuriamas piešiant, spalvinant ir lipdant prie pagrindo popieriaus, audinio ar kitų medžiagų skiautes.

KOLORITAS – (lot. color – spalva) dailės kūrinio spalvų visuma. Būna monochrominis – toninis ir polichrominis – daugiaspalvis.

KONCEPTUALIOJI DAILĖ – (lot. conceptio – suvokimas) XX a. 7–tojo dešimtmečio modernistinės dailės kryptis. Idėjų menas, neigiantis vaizdingumą, daiktiškumą. Kūrinio svarbiausia mintis dažniausiai išreiškiama fotografijomis, schemomis, brėžiniais.

KUBIZMAS – (lot. cubus – kubas) XX a. dailės kryptis. Tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis. Neigiama perspektyvos, šviesos bei šešėlių reikšmė.

LITOGRAFIJA – (gr. lithos – akmuo) akmens spauda. Piešinys išgraviruojamas, išėsdinamas akmenyje ir nuo jo perkeliamas ant popieriaus (atspaudžiamas).

MAJOLIKA – (it. majolica) keramikos rūšis. Spalvotoji dekoracinė ir siužetinė keramika.

MARINA – (lot. marinus – jūrinis) dailės kūrinys, vaizduojantis jūrą, jos stichiją, laivus ir su jūra susijusius žmones.

MINIATIŪRA – (it. miniatura) viduramžių knygų iliustracija, mažo formato tapybos paveikslėlis.

MODERNAS – (pranc. moderne – naujas) XX a. architektūros ir dailės stilius. Tai siekimas sukurti naują stilių. Akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrinė kompozicija. Kai kuriose šalyse dar buvo vadinamas “Jugend” stiliumi, secesija ir kt.

MOLBERTAS – (vok. malbret – lenta dažymui) stovas, ant kurio tapytojas pastato tapomą paveikslą. Molbertinis paveikslas – kilnojamas paveikslas drobėje.

MOZAIKA – (lot. mosaicum – kas skirta mūzoms) taikomosios dekoratyvinės dailės technika, kai iš mažų spalvotų akmenukų, stikliukų arba kitų medžiagų gabaliukų sudaromas paveikslas.

NATIURMORTAS – (pranc. nature morte – negyva gamta) negyvų daiktų derinio – vazų, muzikos instrumentų, vaisių, gėlių ar kitų daiktų vaizdavimas.

OPDAILĖ (OPARTAS)– (angl. opticalart) optinė dailė. XX a. modernistinės dailės kryptis, kai abstrakčiais geometriniais elementais sukuriama judėjimo, pulsavimo optinė iliuzija.

ORDERIS – (lot. ordo – tvarka) viena iš architektūrinės kompozicijos, susidedančios iš atramų, kolonų ir perdengimo, rūšių. Yra kelių rūšių orderiai: dorėninis, jonėninis, korintinis, toskaninis ir kompozicinis. Visi jie vadinami klasikiniais.

POPDAILĖ – (popmenas) XX a. II pusės modernistinės dailės kryptis. Masinės gamybos buitiniai daiktai traktuojami kaip meninės kūrybos objektai.

PRIMITYVIZMAS – (lot. primitivus – pirmutinis) XX a. pradžios modernistinė profesionalioji dailė, kuriai būdingas sąmoningai supaprastintas vaizdavimas su pirmykščio liaudies meno ir vaikų kūrybos elementais.

REALIZMAS – (lot. realis – tikroviškas). Realistinei dailei būdingas tikrovės vaizdavimo konkretumas. Išlaikomas panašumas į realų vaizdą, daiktų proporcijos.

RENESANSAS – (pranc. renaissance – atgimimas) XV – XVI a. architektūros ir dailės stilius. Architektūroje būdingi antikiniai orderiai, simetrija, paprastas planas. Dailei būdinga dėmesys žmogui, žemiškoms realijoms, orientacija į antikos dailę. Ištobulinta aliejinė tapyba.

ROKOKAS – (pranc. rocaill – kriauklė). Tai architektūros ir dailės XVII – XVIII a. stilius. Būdinga puošnus dekoratyvumas, gausi smulki ornamentika, kriauklės motyvas. Rokoko dailės kūriniams būdinga kameriškumas, dažnai melancholiška, poetinė nuotaika, asimetrinė kompozicija, pastelinės spalvos. Dominuoja pastoralinis, mitologinis, portretinis siužetas.

ROMANINIS STILIUS – paplitęs X – XII a. Pastatams charakteringa formų masyvumas, rūstus geometrizmas. Tapyboje – plokštuminės figūros paryškintos linijų kontūrais. Temos tik religinės. Paplito miniatiūros, vėliau – tapyba ant lentų.

ROMANTIZMAS – XVIII a. dailės kryptis. Dominuoja ekspresyvinė kūrybos funkcija.

SCENOGRAFIJA – (gr. skenographia – teatro dailė) dailės šaka – vizualiniai spektaklio vaizdai. Svarbiausi elementai: scenos erdvė, dekoracijos, kulisai, kostiumai, grimas, apšvietimas, butaforija.

SGRAFITAS – (it. sgraffito – raižytos) sienų ir keraminių dirbinių dekoravimas. Ant gruntuoto paviršiaus dedami keli skirtingų spalvų sluoksniai. Išraižant viršutinį sluoksnį, gaunamas spalvotas reljefinis piešinys.

SIMBOLIZMAS – (gr. symbolou – daiktinis, garsinis, vaizdinis ženklas) XIX a. pradžios modernistinės dailės kryptis. Svarbiausios meninės išraiškos priemonės yra simboliai, asociacijos, užuominos.

SIURREALIZMAS – (pranc. sur – virš) XX a. III–V–to dešimtmečio modernistinio meno kryptis. Dailės kūriniuose tikrovės detalės dažnai tapomos natūraliai, meistriškai, tačiau iškraipomos daiktų savybės, pabrėžiamas sugretinimo absurdiškumas. Būdinga tematika – sapnai, haliucinacijos, erotika.

SKULPTŪRA – (lot. sculpo – drožinėju) dailės šaka. Tūrinis dailės kūrinys, dažniausiai vaizduojantis žmogų, gyvūną, daiktą. Kuriama (lipdoma, kalama, drožiama, liejama) iš įvairių medžiagų. Svarbiausios formos: statula, grupė, biustas, medalis, moneta.

TAIKOMOJI DAILĖ – taikomosios dekoratyvinės dailės rūšis. Apima meniškus, praktiškus, susijusius su žmonių būtimi, keramikos, tekstilės, medžio, odos ir kt. dirbinius. Dirbinio paskirtis lemia jo formą, medžiagą, dekorą.

TEMPERA – (lot. tempero – sumaišai) dažai iš pigmento ir emulsinės rišamosios medžiagos, atskiesti vandeniu, terpentinu.

TERAKOTA – (it. terracota – degta, apdeginta žemė) poringa žemos degimo temperatūros molio spalvos keramika.

TRIPTIKAS – (gr. triptychos – trigubai sudėtas). Trijų dalių tapybos, grafikos dailės kūrinys. Dalys tarpusavyje susijusios bendra tematika.

VAIZDUOJAMOJI DAILĖ – dailės rūšis, apimanti vaizduojamuosius tapybos, grafikos, skulptūros kūrinius. Meniniais vaizdais perteikiamos apibendrintos, sąlygiškos ar iliuzinės tikrovės formos.

VITRAŽAS – (lot. vitrum – stiklas) dekoratyvinės dailės rūšis. Dailės kūrinys iš spalvoto stiklo, įstatomas į langus, duris ir pan.