• Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (Naujieji Metai) – sausio 1 d.
• Kristaus Apsireiškimas (Trys Karaliai) – sausio 6 d.
• Velykos.*
• Kristaus Žengimas į dangų (Šeštinės).*
• Sekminės.*
• Švč. Trejybės šventė.*
• Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės).*
• Šv. apaštalai Petras ir Paulius (Petrinės) – birželio 29 d.
• Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė) – rugpjūčio 15 d.
• Visi Šventieji – lapkričio 1 d.
• Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis prasidėjimas – gruodžio 8 d.
• Kristaus Gimimas (Kalėdos) – gruodžio 25 d.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

2. Netark Dievo vardo be reikalo.

3. Švęsk sekmadienį.

4. Gerbk savo tėvą ir motiną.

5. Nežudyk.

6. Nepaleistuvauk.

7. Nevok.

8. Nekalbėk netiesos.

9. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.

10. Negeisk svetimo turto.

Didysis įsakymas: mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.

1. Švęsk šventes.

2. Sekmadieniais ir šventėmis dalyvauk šventosiose Mišiose.

3. Laikyk pasninkus ir nesilinksmink draudžiamu laiku.

4. Bent apie Velykas atlik išpažintį ir priimk Švenčiausiąjį Sakramentą.

5. Padėk išlaikyti savo Bažnyčią.

Puikystė, godumas, paleistuvavimas, pavydas, rūstumas, persivalgymas ar persigėrimas, tingėjimas.

• Nemokantį pamokyti
• Abejojančiam patarti
• Nuliūdusį paguosti
• Pikta darantį sudrausti
• Įžeidimus atleisti
• Nuoskaudas nukęsti
• Melstis už gyvus ir mirusius

• Išalkusį pavalgydinti
• Ištroškusį pagirdyti
• Vargšą aprengti
• Keleivį priglausti
• Kalinį sušelpti
• Ligonį aplankyti
• Mirusį palaidoti

• Protingumas
• Teisingumas
• Tvirtumas
• Susivaldymas

• Tikėjimas
• Viltis
• Meilė

Adventistai – protestantų sektos, skelbiančios greitą antrąjį Kristaus atėjimą. Tikėjimo pagrindai – buvusio baptistų pamokslininko V.Miulerio (1782–1849, JAV) idėjos. V.Miuleris skelbė, kad Kristus ateisiąs 1844. Dabar gausiausia yra septintosios dienos adventistų sekta. Jos nariai vietoje sekmadienio švenčia šeštadienį, gerus darbus laiko išganymo išraiška, kovoja su alkoholizmu ir narkomanija.

Anglikonybė – protestantizmo kryptis; susiformavo XVI a. Anglijoje.

Baptistai (gr. baptistes – krikštytojas) – viena labiausiai paplitusių protestantizmo atšakų. Atsirado Anglijoje tarp puritonų. Pirmąją baptistų bendruomenę 1612 įsteigė D.Smitas. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, krikštija tik suaugusius, t.y. galinčius suvokti krikšto reikšmę. Dvasininkijos nelaiko tarpininke tarp tikinčiųjų ir Dievo.

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios kilnios tiesos“: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas; 4) yra kelias kančiai įveikti. Budizmas rekomenduoja eiti „kilniuoju aštuongubiu keliu“, kurį sudaro: 1) teisingas žinojimas (keturių „kilniųjų tiesų“ žinojimas); 2) teisingas nusiteikimas (vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu); 3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo); 4) teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo ir nesantuokinių lytinių santykių); 5) teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms gyvoms būtybėms); 6) teisingos pastangos (tokia valios kontrolė, kuri priešinasi viskam, kas bloga, ir skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą); 7) teisinga dėmesio koncentarcija (laisvas nuo aistrų, aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas, veikla ir jutimas); 8) teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia jokie pašaliniai veiksniai). Dabar pasaulyje gyvena apie 300 mln. budistų.

Induizmas – sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose. Pirmasis induizmo raidos etapas siejamas su šventaisiais tekstais – Vedomis (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atarveda). Antrasis raidos etapas – brahmanizmas – prasideda I tūkstantmečio p.m.e. pirmojoje pusėje. Labiausiai garbinami trys dievai: pasaulio kūrėjas Brahma, žmogaus likimo viešpats Višnus ir pasaulio griovėjas Šyva. I tūkstantmečio p.m.e. viduryje galutinai susiformavo upanišados – religinio bei filosofinio turinio tekstų rinkinys. Jose plėtojama koncepcija, pagal kurią, gilindamasis į save, žmogus patiria, jog jo giliausia savastis (Atmanas) yra identiška aukščiausiai realybei, absoliutui (Brahmanui). Šiame raidos etape vienijantys induizmo principai buvo: 1)kritinė nuostata neortodoksinių religijų (budizmo ir džainizmo) atžvilgiu, 2)Vedų autoriteto pripažinimas, 3)varnų (kastų) sistema, 4)reinkarnacijos ir karmos dėsnio pripažinimas. Vėlyvasis induizmas susijęs su IX a. prasidėjusiu islamo skverbimusi į Indiją. Mūsų dienomis pasaulyje yra apie 660 mln. induistų.

Islamas [arab. atsidavimas (Dievui)] – musulmonybė, mahometybė, viena iš trijų pasaulinių (greta krikščionybės ir budizmo) religijų. Islamo pagrindus VII a. Arabijoje padėjo Mahometas, musulmonų laikomas pranašu, kuriam apreiškęs Alachas. Islamo teologinė ir teisinė doktrina remiasi judaizmo ir krikščionybės, sen. Rytų tautų religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis ir elementais, graikų, ypač aristotelizmo, neoplatonizmo, filosofija. Islamo principai išdėstyti svarbiausioje šv. knygoje Korane ir sunoje (Mahometui priskiriamų posakių ir liudijimų apie jo poelgius rinkiniuose). Vienas svarbiausių islamo principų – griežtas monoteizmas. Išganymo sąlyga – pareigų, kurias žmogui paskyręs Dievas, vykdymas. Iš jų ypatingą reikšmę turį 5 arkanai: tikybos išpažinimas, arba šahada, salatas, arba malda, kalbama kasdien 5 kartus, saumas, arba pasninkas, zakiatas, arba turto ir pajamų mokestis labdarybės reikalams (jį dar papildo išmaldos davimas, arba sadaka), ir chadžas, arba šv. miesto Mekos aplankymas bent kartą gyvenime. Musulmonų kasdienio gyvenimo normas reguliuoja ir jų teisė – šariatas, sudarytas Korano priesakų ir draudimų pagrindu. Islamą išpažįsta daugiau kaip 750 mln. žmonių.

Katalikybė (gr. katholikos – visuotinis) – labiausiai paplitusi krikščionybės kryptis. Pagrindinės Katalikybės tikėjimo tiesos: yra triasmenis Dievas; buvo pirmojo žmogaus nuopolis ir Dievo malonės praradimas; antrasis Dievo asmuo prisiėmė žmogaus prigimtį, kentėjo, mirė ir kėlėsi iš mirusiųjų, kad žmogui būtų grąžinta Dievo malonė, t.y. išganymas; Švč. Mergelė Marija – Dievo Motina – yra nekaltai pradėtoji ir į dangų priimtoji; Kristus įsteigė septynis sakramentus; išganymui reikalinga ne tik Dievo malonė, bet ir regimoji Bažnyčia; yra skaistykla ir amžinasis gyvenimas danguje arba pasmerkimas pragare; tikėjimas Romos popiežiaus primatu ir neklaidingumu; šv. Mišios – tikroji auka; šventieji ir jų paveikslai verti pagarbos; dešimt Dievo įsakymų – svarbiausia tikėjimo moralinė atrama.

Krikščionybė – (iš gr. Christos – pateptasis, mesijas) – viena iš trijų pasaulinių religijų (greta budizmo ir islamo). Krikščionybė paveldėjo judaizme susiformavusią idėją apie vieną Dievą, kuriam būdingas absoliutus gėris, absoliutus žinojimas ir absoliuti galia, kuris yra paties savęs priežastis ir kurio atžvilgiu visos būtybės ir daiktai yra jo kūriniai: viskas Dievo sukurta iš nieko. Asmenybinė absoliuto samprata, būdinga biblinei tradicijai, išreikšta dviem pagrindinėmis dogmomis – Trejybės ir Dievo įsikūnijimo. Krikščionybės atmainos: katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė. Katalikų yra apie 800 mln., protestantų – 350 mln., stačiatikių ir Rytų tikybų sekėjų – apie 120 mln.

Liuteronybė – pagrindinė, seniausia ir dabar labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis, kilusi iš XVI a. krikščioniškosios reformacijos Vokietijoje dėl M.Liuterio veiklos. Lietuvoje yra 25 liuteronų bendruomenės.

Pravoslavybė – viena iš trijų krikščionybės krypčių, kitaip stačiatikybė.

Protestantizmas – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Protestantizmo pavadinimas istoriškai susijęs su iškilmingu protestu, kurį 1529 m. Špėjėrio miesto seime pareiškė liuteronybės šalininkai prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti reformacijos plitimą. Vėliau protestantizmo termino reikšmė praplėsta. Protestantizmas nuo katalikybės skiriasi šiais principais: 1)vieninteliu Apreiškimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, 2)laikosi nuteisinimo tikėjimu principo, 3)akcentuoja rel. individualizmo ir subjektyvios rel. sąmonės reikšmę, 4)iš 7 katalikų sakramentų pripažįsta tik Krikštą ir Komuniją, 5)nepripažįsta individualios išpažinties ir dvasininkijos kaip tarpininko tarp Dievo ir tikinčiųjų, 6)nepripažįsta Marijos, šventųjų ir relikvijų kulto, atlaidų, skaistyklos, vienuolijos instituto, celibato, 7)„regimosios Bažnyčios“ sąvoką pakeitė „nematomosios Bažnyčios“ sąvoka ir dėl to nepripažįsta bažn. hierarchijos, 8)sumažino dvasininkų reikšmę rel. bendruomenėje ir leidžia ją valdyti ir pasauliečiams.

Tarptautinė Krišnos sąmonės sąjunga (krišnaistai) – viena šiuolaikinių netradicinių religijų, įkurta septintajame dešimtmetyje JAV. Indijoje jos išpažinėjai vadinami vaišnavais. Krišnaistų tikėjimo objektas – personifikuotas dievas Krišna, mokymas remiasi Prabhupados parengta Bagavadgitos interpretacija. Išpažinėjų tikslas – priartėti prie aukštosios sąmonės, kurios absoliutas – dievas Krišna. Krišnos sąmonės požiūriu, materialusis pasaulis, t.p. žmogaus kūnas yra tik iliuzija. Krišnos sąmonė pasiekiama laikantis keturių pagrindinių asketinių principų: susilaikymo nuo 1)azartinių žaidimų, 2)mėsos, žuvies, kiaušinių valgymo, 3)palaido lytinio gyvenimo, 4)intoksikacijų bei nuolat kartojant mantrą (maldą) „Hari Krišna“. Tk tokiu būdu esą galima išvengti nuolat pasikartojančių gimimų ir mirčių grandinės.

Abitas (lot. habitus – drabužis) – krikščionių vienuolių (vyrų ir moterų) drabužis. Vilkimas nuo III–IV a.

„Acta Apostolicae Sedis“ – oficialus periodinis Vatikano leidinys. Skelbia popiežių bules, konstitucijas, enciklikas, brėves, laiškus. Eina nuo 1909.

Adventas (lot. adventus – atėjimas) – katalikų liturginių metų laikotarpis – 4 savaitės prieš Kalėdas.

Alba (lot. alba – balta): 1) Ilgas baltas lininis darbužis, kuriuo vilkėdavo per krikštą ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių katechumenai; 2) Katalikų kunigo liturginis drabužis, perjuostas balta virvute (cinguliu).

Aleliuja (hebr. hallelujah – šlovinkite Jahvę) – liturginis kreipimasis į tikinčiuosius, raginantis šlovinti Dievą; džiaugsmo ir triumfo šūksnis.

Alkas – senovės baltų religinio kulto vieta. Joje buvo aukojamos aukos dievams, deginami mirusieji, atliekamos kitos religinės apeigos.

Alumnas (lot. alumnus – auklėtinis) – kunigų seminarijos auklėtinis, kitaip klierikas.

Ambona (gr. ambon – pakyla) – sakykla.

Amen (hebr. amen – tegul taip bus, iš tikrųjų) – Biblijoje vartojamas sakralinės reikšmės žodis, reiškiantis linkėjimą, Dievą šlovinančio teksto pabaigą. Juo baigiamos ir krikščionių maldos, priesaikos Dievo vardu.

Antifona (gr. antiphonos – atsiliepiantis) – giedojimo būdas, kai pakaitomis, tarsi atsiliepdami vienas kitam, gieda du chorai arba solistas ir choras.

Apaštalas (gr. apostolos – pasiuntinys) – Jėzaus Kristaus išrinktas mokinys. Pasak Naujojo Testamento, jų buvo 12.

Apaštalų laiškai – viena Naujojo Testamento dalių, kurią sudaro 14 Pauliaus, 1 Jokūbo, 2 Petro, 3 Jono ir 1 Judo ganytojiškas laiškas įvairioms bendruomenėms.

Arkivyskupija – krikščionių bažnyčios administracinis teritorinis vienetas, kurį dažniausiai sudaro kelios vyskupijos. Lietuvoje yra Kauno ir Vilniaus arkivyskupijos.

Arnotas (lot. ornatus – papuoštas) – viršutinis katalikų dvasininkų drabužis, vilkimas per Mišias.

Asketas (gr. asketos – besimankštinantis): 1) Kurios nors religijos tikintysis, praktikuojantis asketizmą; 2) Žmogus savo valia (ne religiniais motyvais) atsisakantis gyvenimo malonumų.

Atlaidai (Katalikų bažnyčioje): 1) Laikinas bausmės už nuodėmes panaikinimas arba sumažinimas; 2) Parapinė katalikų šventė, rengiama kurio nors šventojo garbei ir vadinama jo vardu.

Betliejus – miestas Jordanijoje, 8 km į pietus nuo Jeruzalės. Pasak Naujojo Testamento, Betliejus – Jėzaus Kristaus gimtinė.

Celė (lot. cella – kambarėlis): 1) Vienuolio arba vienuolės gyvenamasis kambarys; 2) Romėnų šventyklos uždara patalpa, kurioje laikoma dievo statula.

Celibatas (lot. caelibatus, caelebs – nevedęs) – dvasininkų, daugiausia vienuolių, privaloma viengungystė; lytinio asketizmo forma.

Choralas (lot. choralis – chorinis) – vokalinis liturginės muzikos kūrinys.

Dalmatika – puošnus liturginis katalikų diakono drabužis.

Dekalogas (gr. deka – dešimt + logos – žodis, sąvoka) – Dešimt Dievo įsakymų.

Depozicija – katalikų bažnytinė bausmė, atimanti iš dvasininko pareigybę, titulus ir teisę atlikti bažnytines funkcijas.

Devintinės – katalikų šventė Eucharistijos garbei. Prasideda devintąją savaitę po Velykų ketvirtadienį ir švenčiama aštuonias dienas.

Disidentas – asmuo, nepripažįstantis oficialiosios religijos; atskalūnas; kitatikis.

Dogma (gr. teiginys, sprendimas) – krikščionybės teologų teiginys, priimtas Bažnyčios Susirinkimo, patvirtintas popiežiaus ir tapęs neginčijama tiesa.

Egzekvijos (lot. exsequiae – laidotuvės) – katalikų gedulo pamaldos.

Egzorcizmas (gr. exorkizo – užkeikiu) – apeigos piktosioms dvasioms išvaryti.

Ekskomunija (lot. excommunico – pašalinu iš bendruomenės) – bažnytinė bausmė – atskyrimas nuo bažnyčios.

Eminencija (lot. eminentia – pranašumas, garbingumas) – kardinolų garbės titulas.

Enciklika (gr. enkyklios – apskritas) – popiežiaus aplinkraštis doktrinos, kulto ir organizaciniais klausimais. Paprastai rašoma lotynų kalba, vadinama pirmaisiais teksto žodžiais.

Eucharistija (gr. eucharistia – dėkojimas) – krikščionių kulto aktas – Mišios drauge su Komunijos sakramentu.

Evangelijos (gr. euangelion – gera žinia) – pirmosios keturios Naujojo Testamento knygos (Evangelija pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną), pasakojančios apie Jėzaus Kristaus veiklą bei mokymą.

Gavėnia – katalikų ir stačiatikių liturginių metų laikotarpis, skirtas priešvelykiniam pasninkui ir atgailavimui.

Indulgencija – bausmės už nuodėmes atleidimas, patvirtinamas bažnyčios išduodamu raštu.

Inkarnacija (lot. incarnatio – įsikūnijimas) – dievybės įsikūnijimas žmoguje. Krikščionybėje inkarnacija reiškia Kristaus įsikūnijimą žmoguje.

Kalėdos – viena svarbiausių krikščionių švenčių, daugumos bažnyčių švenčiama gruodžio 25 d. kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena.

Kamža – katalikų kunigo liturginis drabužis.

Kardinolas – katalikų dvasininkas, rangu žemesnis tik už popiežių. Iš kardinolų renkamas popiežius.

Katekizmas – glaustas krikščionių tikybos išdėstymas.

Klierikas (lot. clericus – kulto tarnas) – kunigų seminarijos mokinys arba studentas.

Komunija (lot. communio – dalyvavimas) – ostijos arba konsekruoto vyno priėmimo aktas, kartais – pati ostija; Mišių (Aukos liturgijos) dalis.

Konsekracija: 1) Svarbiausioji Mišių dalis – duonos ir vyno pašventinimas;
2) Vyskupo įšventinimo, t.y. aukščiausiojo šventimo suteikimo kunigui apeiga. 3) Iškilmingas bažnyčios, altoriaus, liturginių reikmenų pašventinimas.

Kripta (gr. kryptos – paslėptas) – kulto patalpa katakombose su šventojo karstu; požeminė bažnyčios patalpa, kurioje laikomos relikvijos.

Krizma (lot. chrisma) – katalikų liturginis reikmuo – aliejaus ir balzamo mišinys, kurį naudoja dvasininkas, suteikiantis Krikšto, Sutvirtinimo ir Ligonių patepimo sakramentus.

Krucifiksas (lot. crucifixus – nukryžiuotas) – tapytas, grafinis ar skulptūrinis prie kryžiaus prikalto Kristaus atvaizdas.

Kūčios – iškilminga religinio pobūdžio vakarienė Kalėdų išvakarėse. Kūčių kilmė aiškinama įvairiai: kaip pirmųjų amžių agapės tęsinys, kaip sukrikščionintas senovės pagonių mirusiųjų minėjimas, kaip pagonių derliaus apeigų liekana. Kūčių diena yra pasninko diena. Valgyti pradedama vakare žvaigždėms sužibus. Lietuvoje paprastai per Kūčias patiekiama 12 pasninko valgių.

Litanija (gr. litaneia – meldimas) – katalikų maldos tipas. Litanija giedama arba kalbama pakaitomis vadovo ir tikinčiųjų.

Liturgija (gr. liturgia – visuom. pareigos) – vieša religinio kulto forma.

Mesijas – Dievo pasiuntinys, turįs pradėti naują etapą žemėje.

Mišios (lot. missus – pasiuntinys) – svarbiausia katalikų ir stačiatikių kulto apeiga, kurios esminis momentas yra duonos ir vyno, simbolizuojančių Jėzaus Kristaus kūną ir kraują, aukojimas.

Ostija (lot. hostia – aukojamasis gyvulys) – mažas apvalus paplotėlis iš kvietinių miltų, katalikų naudojamas per Mišias konsekracijai ir komunijai.

Pasija (lot. passio – kančia) – Jėzaus Kristaus kančia arba jos aprašymas, pavaizdavimas.

Pasninkas – religinio asketizmo forma – ilgesnis ar trumpesnis susilaikymas nuo valgymo ar tam tikro maisto, pramogų, lytinių santykių ir pan.

Pieta – krikščionių dailės kūrinys, vaizduojantis kenčiančią Mariją su nuimtu nuo kryžiaus Jėzumi.

Piligrimas (vok. Piligrim, lot. pelegrinus – svetimšalis) – asmuo, religiniais tikslais keliaujantis į šventas vietas.

Rarotos (lot. rorate (coeli) – siųsk rasą (dangau)) – katalikų ankstyvosios rytmečio Mišios Marijos garbei, laikomos per adventą.

Regula (lot. regula – linija, taisyklė) – krikščionių vienuolių elgsenos normos, kurias nustato jų ordino steigėjas ir patvirtina bažnyčios vadovybė (popiežius, vyskupas).

Rekolekcijos (lot. recolectio – susikaupimas) – katalikų religinės pratybos, kuriomis siekiama sustiprinti jų dalyvių religingumą.

Requiem (lot. requies – atilsis): 1) Katalikų gedulo Mišios; 2) Vokalinis instrumentinis gedulo muzikos kūrinys, skirtas atlikti bažnyčioje.

Rezurekcija (lot. resurrectio – prisikėlimas): 1) Jėzaus Kristaus prisikėlimas; 2) Iškilmingos katalikų pamaldos vakare prieš Velykas (Didijį šeštadienį) arba pirmosios Velykų dienos rytą.

Sakralizacija (lot. sacralis – šventas) – daiktų, reiškinių, asmenų, nepriklausančių religijos sferai, sureliginimas, pašventinimas.

Sakramentai (lot. sacramentum – priesaika, įsipareigojimas) – ritualiniai veiksmai, turintys suteikti Dievo malonę. Katalikų Bažnyčia turi septynis sakramentus: krikšto, sutvirtinimo, komunijos, atgailos, ligonių patepimo, kunigystės ir santuokos.

Stabas – dievybės atvaizdas (drožinys, raižinys, statula, paveikslas) kaip religinio garbinimo objektas.

Stacijos (lot. statio – sustojimas) – kryžiaus kelio stotys.

Suma (lot. summa – aukščiausia) – svarbiausios ir iškilmingiausios parapinės katalikų Mišios, laikomos vidurdienį sekmadieniais ir per šventes. Jų metu klebonas sako pamokslą.

Šeštinės – krikščionių šventė, kuria minimas Kristaus žengimas į dangų. Švenčiamas 40–ąją dieną po Velykų (t.y. šeštąją savaitę).

Šventorius – uždara pašventinta teritorija aplink bažnyčią, jos kiemas.

Užgavėnės – krikščionių šventė, švenčiama septynios savaitės prieš Velykas, antradienį.

Velykos – krikščionių šventė, švenčiama Jėzaus Kristaus prisikėlimui iš mirusiųjų atminti.

Vėlinės – krikščionių mirusiųjų minėjimo diena. Vėlinės savo turiniu siejamos su Visų šventųjų švente lapkričio 1 d.

Verbų sekmadienis – krikščionių šventė, švenčiama sekmadienį prieš Velykas.

Vigilija (lot. vigilia – budėjimas) – krikščionių bažnyčioje kurios nors šventės išvakarėse visą naktį trunkančios pamaldos; švenčių išvakarės.

Žolinė – katalikų šventė, kuria minimas švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų.

Abraomas – seniausias biblinis žydų patriarchas, laikomas jų protėviu. Iš dievobaimingumo buvo pasiryžęs paaukoti Jahvei savo sūnų Izaoką.

Adomas (hebr. adam – žmogus) – Biblijos personažas – pirmasis žmogus. Dievas Jahvė sukūręs jį panašų į save ir apgyvendinęs rojuje. Vėliau iš Adomo šonkaulio sutverta Ieva. Už Dievo draudimo nepaisymą Adomas ir Ieva išvaryti iš rojaus. Islamas laiko Adomą pirmuoju, o Mahometą – paskutiniuoju pranašu.

Afroditė – senovės graikų meilės ir grožio deivė. Gimusi iš jūros putos, kurią palietęs Dzeuso žaibas. Hefaisto žmona, Eroto (iš ryšio su Hermiu) motina. Afroditę atitinka romėnų Venera.

Agapė (gr. agape – meilė) – pirmųjų krikščionių bendruomenių bendra vakarienė.

Agnis – vienas iš vyriausiųjų vedizmo dievų – ugnies dievas.

Aidas – senovės graikų mirusiųjų pasaulio dievas, kitaip Hadas.

Alachas (arab. al–ilach – dievas) – musulmonų dievas. Alachas – tas pats Dievas, kurį garbina judėjai ir krikščionys. Musulmonų religija skelbia, kad jis kartais siųsdavęs pranašus, turėjusius nukreipti žmones į tiesos kelią: Musą (Mozę), Isą (Jėzų) ir kitus. Mahometas esąs paskutinysis pranašas, jam Alachas perdavęs Koraną – paties Alacho žodžius.

Ambraziejus (Ambrosijus; apie 337 – 397) – krikščionių teologas, rašytojas. Šventasis. Milano vyskupas (nuo 374).

Ambrozija (gr. ambrosia – nemirtingumas) – senovės graikų mitologijoje – Olimpo dievų maistas ir kvapnus skystis kūnui įtrinti, darantis juos nemirtingus ir amžinai jaunus.

Amonas – senovės egiptiečių saulės, orų ir derlingumo dievas.

Amūras, Kupidonas – romėnų meilės dievas. Paprastai vaizduojamas berniuku su lanku ir strėlėmis.

Andajas – senovės lietuvių dievas, mirusiųjų valdovas.

Animizmas (lot. anima – siela, dvasia) – pirmykštis tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, daiktai turi sielą.

Antikristas – mitinis svarbiausias Kristaus priešininkas – jo netikras antrininkas, imituojantis jį apsišaukėlis.

Apokalipsė (gr. apokalypsis – apreiškimas) – apreiškimas Jonui, Naujojo Testamento knyga. Pranašaujama pasaulio pabaiga, greitas antrasis Kristaus atėjimas, jo pergalinga kova su Antikristu, paskutinis teismas, tūkstantmetė Dievo karalystė teisuoliams.

Arkanas – islamo teologijos terminas, kuriuo vadinamos penkios svarbiausios kiekvieno musulmono pareigos: šahada (tikybos išpažinimas), salatas (malda), saumas (pasninkas), zakiatas (išmaldos davimas) ir chadžas (piligrimystė).

Artemidė – senovės graikų miškų, medžioklės, vaisingumo deivė. Dzeuso ir Letonės duktė, Apolono sesuo dvynė. Skaistybės ir gimdyvių globėja.

Atėnė – senovės graikų karo ir išminties deivė. Dzeuso ir deivės Metidės (Išminties) duktė. Gimė suaugusi ir ginkluota iš prarijusio nėščią Metidę Dzeuso galvos.

Austėja – senovės lietuvių bičių deivė.

Babelio bokštas – bokštas, kurį, pasak Senojo Testamento, statę žmonės, įsigeidę pasiekti dangų. Jahvė nubaudęs statytojus už tokią puikybę „kalbų sumaišymu“, t.y. negalėjimu susikalbėti, dėl to Babelio bokštas likęs nebaigtas.

Bakchas (gr. Bakchos, lot. Bacchus) – senovės graikų vaisingumo, vyno ir linksmybių dievas, kitaip – Dionisas.

Bernardinai – katalikų vienuolių ordinas, įsteigtas XII a. pradžioje Prancūzijoje pagal Bernardo Kleviečio regulą. Lietuvoje bernardinai apsigyveno 1468 m., Vilniuje įsikūrė 1469 m., Kaune – 1471 m.

Buda (skr. Buddha) – budizmo pradininko Sidhartos Gautamo garbės vardas. Manoma, kad Buda gyvenęs 623 – 544 pr. Kr. ar 60 m. vėliau, kilęs iš šakjų genties, gyvenusios Indijoje netoli Nepalo. Turėdamas 29 m. paliko namus, šeimą ir po 7 m. klajonių, asketiško gyvenimo ir apmąstymų staiga praregėjo, suvokė tikrąją gyvenimo išmintį ir pasiekė dvasios tobulybę. Jo mokiniai pavadino jį Buda, t.y. atbudusiu, praregėjusiu šakjų išminčiumi.

Cerberis (Kerberos) – senovės graikų mitologijoje – trigalvis šuo, požemio karalystės Hado vartų sargas. Vėles įleisdavęs į Hadą, bet iš ten nebeišleisdavęs. Cerberį įveikęs tik Heraklis, įstengęs nusivesti jį į Žemę, ir Orfėjas, užbūręs jį dainavimu.

Cerkvė (rus. cerkov, gr. kyriakon – dievo namai) – Rytų apeigų krikščionių – stačiatikių ir unitų – šventykla, kulto namai.

Chamas – Senojo Testamento personažas, vienas iš trijų Nojaus sūnų. Už pasišaipymą iš girto tėvo buvęs prakeiktas.

Charizma (gr. charizma – dovana) – ypatinga Dievo dovana, teikiama žmogui.

Charizmatikai – bibliniai pranašai, krikščionių apaštalai, kai kurie šventieji.

Cherubinai (hebr. kerub – tarpininkaujanti dievybė) – dvasinės būtybės, angelai sargai, angelų hierarchijoje užimantys antrąją vietą po serafimų.

Chimera – senovės graikų mitų pabaisa, vaizduota su liūto galva, ožio liemeniu ir uodega, pasibaigiančia gyvatės galva.

Čadra – musulmonių darbužis, uždengiantis galvą arba visą kūną.

Dalailama – lamaistų bažnyčios, iki 1951 m. ir Tibeto vyriausybės, vadovas.

Darma (skr. dharma) – viena pagrindinių indų filosofijos ir religijos sąvokų; bendriausia reikšme – dėsnis, tvarka, sektinas pavyzdys; siauresne – individualus moralinis principas, pareiga, dorybė.

Dausos – senovės lietuvių mitologijoje – mirusiųjų buveinė.

Deizmas (lot. deus – dievas) – filosofijos koncepcija, pripažįstanti Dievą tik kaip beasmenį pasaulio pradininką, neturintį įtakos jo tolesnei raidai. Deizmo idėjas vystė Dž.Londonas, A.Kolinzas, Volteras, Ž.Ž.Ruso, G.E.Lesingas, B.Franklinas, M.Lomonosovas. Deizme kartais naudojamas Dievo buvimo įrodymas, juo grindžiamas kompromisas tarp mokslo ir religijos.

Demetra – senovės graikų žemdirbystės ir derlingumo deivė.

Demonas: 1) Senovės graikų religijoje iš pradžių – beasmenė antgamtinė jėga, vėliau – dievams pavaldi dvasia; 2) Įvairiose religijose – dvasinė būtybė, užimanti tarpinę padėtį tarp dievo ir žmogaus ir paprastai veikianti žmogaus nenaudai. Katalikybėje demonai – angelai, sukilę prieš Dievo valią ir virtę velniais.

Dervišas – musulmonų elgetaujantis vienuolis.

Diana – romėnų mėnulio ir medžioklės deivė, miškų, kalnų, gimdyvių globėja.

Dionisas (Dionysos) – senovės graikų vynuogių, vyndarystės, ekstazės dievas, Dzeuso ir Tebų karalaitės Semelės sūnus. Dionisą atitinka romėnų Bakchas.

Domininkonai – katalikų vienuolių ordinas. Įkurtas 1215 m. Tulūzoje ispanų pamokslininko Domininko Gusmano. Domininkonai duoda neturto, susilaikymo ir paklusnumo įžadą.

Dovydas (XI a. pr. Kr. pab. – apie 950 pr. Kr.), Izraelio ir Judėjos karalius, sujungęs abi šias valstybes. Saliamono tėvas. Judėjai garbino Dovydą kaip idealų valdovą, didvyrį, būsimo Mesijo protėvį.

Dzeusas (Zeus) – senovės graikų panteono vyriausias dievas.

Ekstazė (gr. ek – iš + stasis – ramybė) – itin stiprus (net liguistas) susijaudinimas, pakilumas, užsimiršimas.

Eridė – senovės graikų nesantaikos deivė. Atvykusi nekviesta į Pelėjo ir Tetidės vestuves, numetusi svečiams aukso obuolį su užrašu „gražiausiajai“ ir tuo sukiršinusi Herą, Atėnę ir Afroditę (iš čia „nesantaikos obuolys“).

Erinijos (Erinyes) – senovės garikų mitologijoje – keršto, bausmės ir prakeikimo deivės: Alekta (nenumaldomas pyktis), Tisifonė (kerštas) ir Megera (neapykanta). Erinijas atitinka romėnų furijos.

Erodas I Didysis – Judėjos karalius (40–44 pr. Kr.). Pasak Naujojo Testamento, išgirdęs apie Jėzaus Kristaus gimimą, liepęs išžudyti visus naujagimius, tarp kurių turėjęs būti galimas Erodo I Didžiojo konkurentas dėl sosto.

Erotas (Eros) – senovės graikų meilės dievas. Erotą atitinka romėnų Amūras.

Euridikė (Euridike) – senovės graikų miško deivė (nimfa). Dievai leidę jos vyrui poetui ir dainiui Orfėjui po mirties parsivesti Euridikę iš požemio karalystės atgal į žemę, bet liepę einant neatsigręžti. Orfėjas atsigręžęs ir netekęs Euridikės.

Fanatizmas (lot. fanaticus – įkvėptas, pašėlęs) – akla, nekritiška, bekompromisinė ištikimybė savo religijai ir tokio pat pobūdžio nepakantumas kitatikiams.

Fariziejai – žydų religinė ir polititinė grupuotė II a. pr. Kr. – I a. veikusi Judėjoje.

Fatalizmas (lot. fatalis – lemtingas) – įsitikinimas, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, yra iš anksto determinuota, nulemta priežasties, esančios už gamtos ribų ir nuo jos nepriklausomos.

Feniksas (gr. phoinix) – antikos tautų mitologijoje – šventas paukštis, periodiškai (pasak Herodoto, kas 500 m.) atgimstantis iš savo pelenų. Siejamas su saule.

Fetišas – pirminių žmonių garbinamas daiktas (akmenys, medžiai, sraigės ir kt.) tikint, kad jame įsikūnijusi antgamtinė būtybė.

Flora (lot. flos – gėlė) – romėnų žydinčios augalijos, pavasario deivė, Zefyro žmona.

Fortūna – romėnų likimo, atsitiktinumo ir sėkmės deivė.

Gabija – senovės lietuvių ugnies deivė. Namų šeimininkių globėja.

Golgota (hebr. gulgolet – kaukolė) – kalva netoli Jeruzalės, ant kurios būdavo vykdomos mirties bausmės ir kur, pasak Naujojo Testamento, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.

Gorgonos – senovės graikų mitinės pabaisos. Grėsmės ir baisumo simbolis. Pasak Heziodo, jų buvo trys seserys: nemirtingos Stena ir Eurialė bei mirtinga Medūza. Nuo jų žvilgsnių žmonės suakmenėdavo. Medūzą nugalėjęs Persėjas. Kai jis nukirtęs jai galvą, iš kaklo iššokęs sparnuotas žirgas Pegasas.

Gralis – legendinė taurė, iš kurios Jėzus Kristus gėręs per paskutinę vakarienę.

Hadas: 1) Senovės graikų dievas – mirusiųjų pasaulio valdovas; 2) Senovės graikų mitinis mirusiųjų pasaulis.

Hefaistas – senovės graikų ugnies ir kalvystės dievas, amatininkystės globėjas. Dzeuso ir Heros sūnus, bjaurus, šlubas. Jo žmona – meilės ir grožio deivė Afroditė.

Helijas – senovės graikų saulės dievas, šviesos ir gyvybės šaltinis.

Hera – senovės graikų santuokos ir santuokinės ištikimybės deivė. Pavydi ir kerštinga.

Heraklis – senovės graikų mitų herojus, Dzeuso ir Tebų karalienės Alkmenės sūnus pusdievis. Tarnaudamas Mikėnų karaliui Euristėjui atliko 12 žygdarbių. Dzeuso buvo priimtas į Olimpą, apdovanotas nemirtingumu.

Hermis – senovės graikų gyvulininkystės dievas, piemenų ir kaimenių globėjas. Vėliau buvo laikomas Olimpo dievų pasiuntiniu, sielų palydovu į mirusiųjų pasaulį, prekybos, keleivių ir pirklių globėju.

Horos – senovės graikų metų laikų, tvarkos gamtoje ir žmonių santykiuose deivės. Virto dienos valandų įasmeninimu.

Hugenotai – XVI–XVIII a. Prancūzijos kalvinistai. 1562 m. kilo pilietinis karas, kurio metu buvo surengtos hugenotų skerdynės („Baltramiejaus naktis“).

Hurijos – musulmonų rojaus mergelės, amžinai jaunos ir gražios.

Ilgės – senovės lietuvių mirusiųjų pagerbimo šventė. Įsigalėjus krikščionybei, Ilges pakeitė Vėlinės.

Imamas – musulmonų dvasininkas, vadovaujantis bendrai maldai mečetėje, bendruomenės vadovas.

Jehova – judaizmo dievo Jahvės vardo forma.

Jėzuitai (lot. Societas Jesu – Jėzaus draugija) – katalikų vienuolių ordinas. Turi apie 25000 narių. Ordiną 1534 m. Paryžiuje įsteigė ispanas I.Lojola kovai su reformacija. Į Lietuvą jėzuitai atvyko 1569 m. iš Lenkijos.

Joga (skr. susijungimas, susiliejimas) – viena ortodoksinių indų filosofinių sistemų, taip pat ja pagrįsta asketinė mistinė praktika dvasiniam tobulumui pasiekti.

Juodasis Akmuo – musulmonų šventenybė – akmuo, įmūrytas jų pagrindinės šventyklos Kaabos (Meka) sienoje.

Kalėdojimas – katalikų dvasininkų lankymasis savo parapijiečių namuose per kalėdinį laikotarpį.

Kama – indų meilės dievas. Vedų tekstai nusako Kamą kaip „savaime gimusį“, išėjusį iš Brahmos širdies.

Karma (skr. karma(n) – veiksmas, poelgis) – viena svarbiausių indų religinės filosofijos sąvokų, reiškianti žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visumą, nulemiančią jo artimiausią persikūnijimą.

Kontempliacija – didelis susikaupimas, susimąstymas, susitelkimas, meditacija.

Koranas – pagrindinė musulmonų šventoji knyga – vadinamasis Alacho apreiškimas Mahometui. Koraną sudaro 114 skyrių. Didesnioji Korano dalis yra rimuota proza.

Krikščionys Evangelikai – protestantų religinė bendruomenė, praktikuojanti suaugusiųjų krikštą.

Krišna – induistų piemenų dievas, populiariausias Višnos avatara (įsikūnijimas), tikriausiai istorinis asmuo, vėliau sudievintas.

Krivis – vyriausiasis baltų žynys.

Lamaizmas – tibetiškasis budaizmas, susiformavęs Tibete.

Leta – senovės graikų mituose – užmaršties upė požemio karalystėjė (Hade). Vėlės, atsigėrusios vandens iš Letos, užmiršdavusios žemiškąjį gyvenimą.

Levitai – biblinio judaizmo dvasininkai.

Macas – žydų Velykų valgis – paplotėlis iš neraugintos, nesūdytos kvietinių miltų tešlos.

Mahometas (570–632) – islamo kūrėjas ir arabų teokratinės valstybės organizatorius. Musulmonų pranašas.

Mamona – sirų turto, pelno, godumo dievybė.

Manija – senovės graikų deivė – beprotybės, kurią ji siųsdavusi įstatymus ir papročius pažeidusiems žmonėms, personifikacija.

Mantra (skr.) – vedizme ir brahmanizme – maldos maginė formulė.

Mara (skr. ir pali mara – naikinantis) – budizmo dievybė – blogio, gyvybės priešybės personifikacija. Svarbiausia Maros funkcija – trukdyti bodisatvoms tobulėti.

Masonai – tarptautinis etinio pobūdžio judėjimas, turintis antiklerikalizmo ir religinės mistikos elementų. Atsirado 1717 m. Londone.

Mečetė – musulmonų kulto pastatas.

Medina (arab. medinat – miestas) – miestas oazėje, į kurį 622 m. persikėlė Mahometas. Mahometo ir jo dukters Fatimos kapai Medinoje yra vienas musulmonų piligrimystės objektų.

Meditacija (lot. meditatio – mąstau) – susimąstymas, pasinėrimas į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena.

Merkurijus (Mercurius) – romėnų prekybos dievas, keliautojų globėjas. Tapatintas su graikų Hermiu.

Mikalda – pagal padavimą – Sabos (dabar Jemeno teritorija) karalienė, tryliktoji žydų pranašė, gyvenusi VI a. pr. Kr. Pokalbiuose su tuometiniu žydų karaliumi Saliamonu Mikalda pranašavo apie būsimojo Mesijo atėjimą į Žemę, bei ženklus, liudijančius besiartinančią visuotinio teismo dieną (pasaulio pabaigą) maždaug 2000 metais po Mesijo nukryžiavimo.

Minerva – romėnų deivė, menų ir amatų globėja. Tapatinta su graikų Atėne.

Mūzos (gr. musai) – senovės graikų deivės – meno ir mokslo globėjos: Erata (erotinės poezijos), Euterpė (lyrinės poezijos), Kaliopė (epo ir iškalbos), Klėja (istorijos), Melpomenė (tragedijos), Polihimnija (himnų ir muzikos), Talija (komedijos), Terpsichorė (šokių) ir Uranija (astronomijos).

Naujasis Testamentas – Biblijos dalis, kurią savo kanonu pripažįsta tik krikščionių bažnyčios. Susideda iš 27 knygų. Pagrindą sudaro keturios Evangelijos.

Nirvana (skr. gesimas, vėsimas, nykimas) – viena svarbiausių budizmo sąvokų, reiškianti aukščiausiąją realybę ir žmogaus gyvenimo galutinį tikslą.

Okultizmas (lot. occultus – slaptas) – tikėjimas, kad gamtoje ir žmoguje yra paslaptingų antgamtinių jėgų, bei su juo susiję maginio pobūdžio veiksmai.

Orfėjas – senovės graikų mitinis Trakijos dainininkas, muzikantas ir poetas.

Orgijos (gr. orgia) – senovės graikų slaptos religinės apeigos. Graikijoje ir Romoje orgijos įgijo neigiamą (slapto ištvirkavimo) reikšmę.

Pagonybė – nuo IV a. vidurio krikščioniškoje literatūroje vartojamas terminas pirmykščiams religiniams tikėjimams ir kultams apibūdinti. Pagonybės sąvoka kulto prasme artima stabmeldystės sąvokai.

Panteonas: 1) Kurios nors politeistinės religijos dievų visuma; 2) Visų dievų šventykla senovės Graikijoje ir Romoje.

Pelenų diena – katalikų šventė, pirmoji Gavėnios diena – trečiadienis po užgavėnių.

Persefonė – senovės graikų mirštančios ir atgimstančios gamtos, mirusiųjų pasaulio deivė.

Poseidonas – senovės graikų jūros dievas, jūrininkų ir žvejų globėjas.

Prometėjas – senovės graikų titanas – žmonių gynėjas nuo dievų savivalės, žmonijos globėjas.

Puranai (skr. purana – senovinis) – senovės graikų anoniminiai tekstai – induizmo šventosios knygos.

Puritonai (angl. puritans, lot. puritas – švarumas) – radikalioji Reformacijos srovė XVI–XVII a. Anglijoje ir Škotijoje.

Rabinas (hebr. rabbi – mano mokytojas) – judėjų dvasininkas, tikybos mokytojas, teisėjas, religinės bendruomenės vadovas.

Rama – indų epų herojus, vėliau sudievintas. Induistai laiko Ramą septintąja dievo Višnaus avatara.

„Ramajama“ – indų epinė poema, sukurta IV a. pr. Kr. „Ramajamą“ sudaro 7 knygos iš 24000 dvieilių. Svarbiausias poemos motyvas – Ramos ir jo žmonos Sitos gyvenimas. „Ramajama“ turėjo didelę reikšmę induizmo raidai.

Reformacija (lot. reformatio – pertvarkymas) – XVI a. religinis visuomeninis sąjūdis Europoje, siekęs reformuoti katalikybės doktriną, kultą, bažnyčią ir davęs pradžią protestantizmui. Formali reformacijos pradžia buvo 1517 m., kai M. Liuteris Vitenberge paskelbė 95 tezes.

Rigveda (Himnų knyga) – pirmoji iš keturių Vedų – seniausias Indijos literatūros paminklas. Sukurta maždaug 1500 – 1000 m. pr. Kr.

Samaveda (skr. saman – melodija + veda – žinojimas) – viena iš keturių Vedų – Giesmių veda arba Giesmių mokslas.

Sandoros skrynia – judėjų kulto įrenginys – medinė paauksuota dėžė, kurioje buvo laikomos lentelės su išrašytais dešimčia Dievo įsakymų. Dingo, kai babiloniečiai 586 m. sugriovė Jeruzalės šventyklą.

Sansara (skr. persikūnijimas) – vienas svarbiausių induizmo, budizmo ir džainizmo doktrinų elementų. Visko, kas gyva, giminiškumo idėja: siela po mirties gali įsikūnyti kiekvienoje kitoje gyvoje būtybėje – gyvūne, žmoguje ar dievybėje.

Soboras (rus. sobor) – svarbiausioji stačiatikių vyskupijos, vienuolyno ar kremliaus cerkvė.

Sodoma ir Gomora – legendiniai miestai prie Jordano žiočių ar Negyvosios jūros pakrantėje. Pasak Biblijos, Jahvė juos sudeginęs už palaidą žmonių gyvenimą, išsigelbėti leidęs tik Lotui su šeima.

Stigma (gr. stigma – dėmė, ženklas) – senovės Graikijoje ir Romoje – ženklas, kuris buvo išbadomas arba išdeginamas belaisvių ir nusikaltėlių kūne. Krikščionybėje – raudonos dėmės arba žaizdos, atsirandančios ant kai kurių tikinčiųjų kūno – tose vietose, kur buvo sužeistas nukryžiuotas Kristus.

Sura (arab. laipsnis, eilė) – Korano skyrius. Jų yra 114.

Sutros (skr. siūlas): 1) Senovės indų brahmanistų, budistų, aforizmų, glaustų formuluočių rinkiniai; 2) Budistų tekstai, pateikti kaip Budos ar jo mokinių kalbos.

Šabas (jidiš.k. šabes, hebr. šabbat – ramybė) – septintoji judėjų savaitės diena (atitinka krikščionių šeštadienį) skirta ilsėtis ir Jahvei garbinti.

Šahada (arab. šahida – liudyti) – musulmonų tikybos išpažinimas. Išreiškiamas formule: „Nėra kito Dievo, išskyrus Alachą, ir jo pranašas yra Mahometas“.

Šyva – vienas populiariausių induizmo dievų.

Talmudas (hebr. talmud – mokslas) – religinių, teisinių, etinių judaizmo normų rinkinys.

Temidė (Themis) – senovės graikų teisingumo deivė. Vaizduojama su raiščiu ant akių ir svarstyklėmis rankoje.

Tera – Japonijos budistų šventykla. Sudaro aštuoni sakraliniai pastatai, išdėstyti plačioje mūru aptvertoje teritorijoje.

Upanišados (skr. slaptas mokslas) – senovės indų filosofiniai ir religiniai tekstai, Vedų dalis. Upanišadų yra apie 200. Seniausios sukurtos VIII – VII a. pr. Kr.

Uranas (Uranos) – senovės graikų dievas – dangaus personifikacija.

Valkirijos – senovės skandinavų karo, mirties ir likimo deivės.

Valpurgijos naktis – pagoniška senovės germanų pavasario šventė gegužės pirmosios naktį.

Vedizmas, vedų religija – seniausia žinoma Indijos teritorijoje išpažinta religija. Atsirado maždaug prieš tris tūkstančius metų.

Vedos (skr. veda – žinojimas, mokslas (šventasis)) – seniausieji indų tekstai sanskrito kalba, sukurti arijų genčių.

Venera (Venus) – romėnų meilės, grožio deivė, tapatinta su Afrodite.

Vesta – romėnų namų, vėliau tik valstybės židinio deivė.

Viktorija (Victoria) – romėnų pergalės deivė. Atitinka graikų Nikę.

Višnus – vienas iš trijų vyriausių brahmanizmo ir induizmo dievų.

Žemyna – senovės lietuvių žemės deivė.