Nardymo istorijos faktai.

332 m. prieš Kristų – graikų filosofas Aristotelis aprašė nardymo varpą, naudotą Aleksandro Didžiojo per Tyro apgultį ( senovės finikiečių miestą Viduržemio jūros pakrantėje, dabartinis Libanas).

1500 m. – Leonardo da Vinčis suprojektavo pirmąjį žinomą scuba (scuba - self-contained underwater breathing apparatus – nepriklausomas povandeninis kvėpavimo aparatas). Aparatas buvo aprašytas jo “Codex Atlanticus” veikale. Da Vinčio projekte tai buvo paprasta oro aprūpinimo sistema su plūdrumo kontrole ir nardymo kostiumo prototipas. Nėra jokių įrodymų, kad aprašytasis aparatas buvo kada nors pagamintas.  Atrodo, kad Da Vinčis paliko likimo valiai scuba idėją, ir ėmėsi tobulinti nardymo varpą.

1535 m. – Guglielmo de Loreno sukūrė tai, kas vėliau buvo pavadinta tikru nardymo varpu.

1650 m. – Von Guericke pagamino pirmąją efektyvią oro pompą.

1667 m. – Robert Boyle ištyrė oro burbuliuką gyvatės akyje, kuris atsirado dėl kompresijos, o paskui buvo ištirpintas atlikus dekompresiją. Tai buvo pirmasis užfiksuotas dekompresinės ligos tyrimo atvejis.

1691 m. – Edmund Halley užpatentavo nardymo varpą , kuris buvo sujungiamas vamzdžių pagalba su pripildytomis oru statinėmis. Statines galima buvo papildyti oru iš paviršiaus.

1715 m. – John Lethbridge pagamino “nardymo mašiną” – povandeninį ąžuolinį cilindrą, į kurį būdavo pumpuojamas oras iš paviršiaus. Naras jau galėjo ir kažką veikti po vandeniu, nes cilindras turėjo išmirkytus taukuose odinius rankogalius, užsandarintus aplink operatoriaus riešus.

1776 m. – pirmą kartą istorijoje Niujorko uoste povandeninis laivas (“American Turtle”) atakavo priešininkų laivą (“HMS Eagle”).

1788 m. – John Smeaton patobulino nardymo varpą.

1823 m. – Charles Anthony Deane užpatentavo “dūmų šalmą” ugniagesiams. Šalmas buvo naudojamas ir nardymui. Šalmas tiesiog būdavo uždedamas ant naro galvos ir laikėsi tik svorio pagalba. Oras būdavo paduodamas iš paviršiaus.

1825 m. – britas William James sukūrė sistemą, kurią kai kurie istorikai laiko buvus pirmuoju tikru scuba. Sistemą sudarė suspausto oro balionas ir pilnas kostiumas su šalmu. Deja, dėl limituoto nėrimo gylio ir laiko, sistema nepaplito komercinių narų tarpe.

1825 m. – amerikietis Charles Condert  sukūrė spausto oro rezervuarą. Tai buvo varinis lenktos formos vamzdis (panašus į arklio pasagą), dėvimas ant naro kūno. Sistema taip pat turėjo ir vožtuvą, skirtą pripūsti oro į naro kostiumą.

1828 m. – Charles Deane su savo broliu John ėmė pardavinėti šalmą su “nardymo kostiumu”. Kostiumas nebuvo sandariai sujungiamas su šalmu, tik prisegamas dirželiais.

1828 m. - Lemaire d'Augerville užpatentavo “plaukiojimo diržą”, kuris leisdavo narui laikytis tame pačiame gylyje, leistis arba kilti, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Dabar tokius įrenginius mes vadiname plūdrumo kompensatoriais. Bet devynioliktojo amžiaus narai – lobių ieškotojai mažai naudojo plūdrumo įrenginius, todėl d'Augerville užsidirbo tik nedidelę kompensaciją.

1836 m. - Charles Deane išleidojo pirmąjį vadovą “kaip nardyti”.

1837 m. – Augustus Seibe užsandarino brolių Deane šalmą nepralaidžiu vandeniui kaučiukiniu kostiumu.

1839 m. – Seibe kostiumas buvo naudojamas britų karo laivo “Royal George” iškėlimo operacijai. Patobulintas kostiumo variantas tapo standartiniu narų kostiumu karališkose inžinierių pajėgose.

1843 m. – įkurta pirmoji Karališkojo laivyno narų mokykla.

1865 m. - Benoit Rouquayrol ir Auguste Denayrouse užpatentavo aparatą kvėpavimui po vandeniu. Sistemą sudarė plieninis spausto oro cilindras, tvirtinamas horizontaliai ant naro nugaros, su kandikliu – vožtuvu. Per žarną iš paviršiaus į cilindrą nuolat pumpuodavo orą, bet naras galėjo ir atsijungti šią žarną ir kelias minutes plaukti naudojant orą tik iš cilindro už nugaros.

1869 m. – Žiulis Vernas išpopuliarino scuba koncepsiją savo knygoje “20.000 mylių po vandeniu”. Pagrindinis personažas kapitonas Nemo būtent aiškina apie Rouquayrol/Denayrouse aparatą ir samprotauja apie sekantį neišvengiamą žingsnį – narų atskyrimą nuo oro padavimo iš paviršiaus.

1869 – 1883 m. – Niujorko Bruklino tiltas jau pastatytas, bet daugybė darbininkų sumokėjo už tai savo gyvybe ir sveikata. Po ilgų darbo valandų išėję iš aukšto slėgio kesonų ( sausų metalinių konstrukcijų, nuleistų į upės dugną, kuriuose jie dirbdavo), darbininkai netrukus tapdavo suluošinti dekompresinės ligos. Dėl šios specifinės darbininkų  ligos ir kilo pavadinimas “kesoninė liga”.

1876 m. - Henry A. Fleuss sukūrė pirmąją veikiančią nepriklausomą nuo paviršiaus kvėpavimo įrangą, kuri naudojo suslėgtą deguonį.

1880 m. – prancūzų fiziologas daktaras  Paul Bert užbaigė savo tyrimus apie kvėpavimą hiperbarinėmis (aukšto slėgio) sąlygomis. Jis išsiaiškino, kad “kesoninė liga” yra identiška toms problemoms, su kuriomis susiduria giliai dirbantys narai, ir kyla dėl išsilaisvinusio kraujyje ištirpusio azoto. Jis taip par įrodė, kad deguonis suslėgtame oro balione tampa nuodingas, kai kvėpuojama prie didelio slėgio. (Deguonis balione tampa nuodingas tik labai dideliuose gyliuose, žymiai giliau nei rekreacinio divingo 40 m. gylio riba).

1892 m. – prancūzas Louis Boutan sukūrė uždaro ciklo kvėpavimo aparato variantą. Boutano scuba galėjo būti naudojama nardyti iki trijų valandų negiliuose vandenyse.

1893 m. – tas pats Louis Boutan išrado pirmąją povandeninę foto kamerą.

1910 m. – britų fiziologas daktaras John Scott Haldane patvirtino, kad kesoninė liga kyla kai kilimo metu iš kraujo atsipalaiduoja ištirpęs azotas. Kad padėti narams išvengti šios ligos, Haldane sukūrė procedūras, kurias pavadino “laipsniškom dekompresijos fazėm”. Tyrimų pabaigoje jis paskelbė pirmąsias narų dekompresines lenteles.

1911 m. – seras Robert Davis patobulino Fleusso sistemą ir pradėjo gaminti savąjį variantą: “Davis False Lung” pavadinimu. Šis patikimas, kompaktiškas, paprastas ir pilnai nepriklausomas rebrizeris buvo pritaikytas (arba nukopijuotas) visam pasaulyje kaip avarinis gelbėjimo įrenginys povandeninių laivų ekipažams gelbėti.

1912 m. – Vokietijos Westfalia Maschinenfabrik firma ėmė gaminti hibridines narų sistemas, kurios apjungė savyje ir scuba, ir oro padavimo iš paviršiaus technologijas.

1915 m. – pirmasis komercinis povandeninis kinematografas – nufilmuotas “20.000 mylių po vandeniu” filmas. Aktoriai ir filmavimo komanda naudojo modifikuotus Fleuss/Davis rebrizerius ir “Oksilitą” – specialią medžiagą, kuri cheminės reakcijos metu išskirdavo deguonį. Oksilitas vos sušlapęs sprogdavo, tikriausiai todėl netapo populiarus kaip scuba elementas.

1917 m. – Draeger firma pagamina tikrą scuba sistemą, kuri turėjo balionus su suspaustu ir praturtintu deguonimi oru, ir naudojo rebrizerio technologiją. Sistema buvo pardavinėjama naudojimui iki 40 m. gylio.

1918 m. – japoniškasis Ogushi “neprilygstamasis respiratorius” sėkmingai praėjo išbandymus 98,8 m. gylyje. Įrenginys apjungė uždaro ciklo rebrizerio technologiją su papildomu spausto oro rezervu. Norint kvėpuoti narui tekdavo rankiniu būdu perjunginėti įkvėpti-iškvėpti vožtuvą.

1919 m. – C.J. Cooke sukūrė helio ir deguonies kvėpavimo mišinį narams (helioksą). Mišinys padėdavo narams išvengti azotinės narkozės, nes sumažindavo deguonies kiekį iki netoksiškų koncentracijų. Tai leido komerciniams narams žymiai praplėsti nardymo gylius, nei ankstesni limitai.

1925 m. – W. H. Longley padarė pirmas povandenines spalvotas nuotraukas.

1925 m. – prancūzų laivyno karininkas Yves Le Prieur pagamino labai sėkmingą scubą.

1926 m. – tas pats Yves Le Prieur užpatentavo Fernez/ Le Prieur nardymo sistemą, dirbančią su suspausto oro balionais. Įrenginys tiekdavo orą į pilnaveidę kaukę. Pirmieji modeliai tiekdavo orą be sustojimo, vėlesniuose modeliuose atsirado rankinis įjungta/išjungta perjungino vožtuvas – tam, kad taupyti orą.

1930 m. emigrantas iš Amerikos, rašytojas Guy Gilpatrick, tuo metu gyvenęs Prancūzijoje, lako glaisto pagalba užsandarino lėktuvo piloto akinius. Prekyboje netrukus pasirodė ir komercinė šio “lango į povandeninį pasaulį” versija.

1933 m. – Jack Prodanovich, Ben Stone ir Glen Orr (vėliau prie jų prisijungė Jack Corbley, Bill Batzloff ir Wally Potts) San Diege atidarė nardymo klubą “Dugno velniai”. Ši pionierių grupė padėjo apibrėžti šią sporto šaką o liaudis apipynė ją legendomis. Tais laikais plaukmenys dar nebuvo išrasti, o norintis įstoti į klubą privalėjo nerti iki 10 m. gylio. Vienu panėrimu reikėjo rasti tris jūrų moliuskus, už uodegos nutverti pusantro metro kūjagalvį ryklį ir iš dugno ištraukti “gero dydžio” lobsterį. Tarp tų, kurie praėjo testą, buvo ir povandeninių filmų kūrėjas Lamar Boren, ir Jim Stewart, nardymo karininkas is Scrippso instituto. Metų bėgyje netrukus po visą JAV atsidarė daug klubų.

1933 m. – Louis Ce Corlieu Prancūzijoje, o vėliau ir Amerikoje užpatentavo pirmuosius plaukmenis.

1935 m. - Louis Ce Corlieu užpatentavo plačius plaukmenis, dėvimus ant pėdos. Plaukmenys padarė tikrą perversmą “akiniuotų” narų tarpe. Sų jų pagalba, tiesiogine to žodžio prasme, tiek narai, tiek nardymo sportas igijo pagreitį.

1937 m. – “The American Diving Equipment and Salvage Company”, šiuo metu žinoma kaip DESCO, sukūrė savo rebrizerį. Kvėpavimui buvo naudojamas spausto helio ir deguonies mišinys, naras vilkėjo visiškai sausą kostiumą. Naudojantis šia sistema, DESCO naras Max Nohl pasiekė naują pasaulio gylio rekordą – 128 m.

1937 m. – Georges Comheines sukūrė scuba sistemą, kuri apjungė savyje Rouquayrol/Venayrouze vožtuvų sistemą su Le Prieur’o spausto oro balionų sistema. Šis revoliucinis atradimas pavertė tikrove tai, ką jau senai išpranašavo Ž. Vernas savo romane.

1938 m. – Guy Gilpatric išleidžia įžymiąją narų tarpe knygą – “The Compleat Googler”. Ši knyga įkvėpė daugybę žmonių pradėti nardyti.

1941-1944 m. – Antrojo pasaulinio karo metu italų narai naudoja uždaro ciklo sistemas, kad padėti sprogmenis po britų karo ir krovininiais laivais.

1943 m. sausio mėn. – bandymų metu pirmasis Cousteau/Gagnan scuba įrenginys patiria visišką nesėkmę ir keliauja atgal į laboratoriją. Palaipsniui gaminys atnaujinamas, atsiranda ir pirmasis įkvėpimo/iškvėpimo vožtuvas. Po kelių mėnesių modifikuotas įrenginys sėkmingai praeina testus baseine Paryžiuje.

Visą vasarą Cousteau su dviem savo artimais bičiuliais – Philippe Tailliez ir Frederik Dumas testuoja savają Cousteau/Gagnan scuba sistemą Viduržemio jūroje. Naujasis aparatas pasirodė besąs saugus, patikimas ir žymiai paprastesnis naudoti. Nuo birželio iki rugpjūčio draugai atliko šimtus panėrimų, kruopščiai testuodami sistemą ir tikrindami jos galimybes. ( Cousteau žmona Simona, sūnūs Philippe ir Jean-Michel taip pat išbandė AquaLung prototipą. Tai leido Cousteau šeimai pirmajai suprasti, kad dive kelionės yra puikus būdas šeimai kartu praleisti atostogas). Spalio mėn. Dumas pademonstravo stulbinantį AquaLung aparato patikimumą – panerdamas į 64 m. gylį.

Tais pat metais Cousteau ir Dumas užbaigia pirmąjį savo povandeninį filmą –“60 pėdų gylyn”. Bandydami įveikti pokario kino juostos deficitą, Cousteau su žmona suklijuoja kartu paprastas foto juosteles. Neturėdami tamsaus kambario, jie klijuoja juosteles naktimis, palindę po audeklo gabalu. Cousteau fotografuoja povandenines scenas naudodamasis nedideliu fotoaparatu, povandeninį dėklą kuriam atstoja šiek tiek modifikuotas paprastas stiklainis nuo uogienės.

1946 m. – Cousteau AquaLung’as pradėtas pardavinėti Prancūzijoje. (D. Britanijoje – 1950, Kanadoje – 1951, JAV – 1952).

1946 m. – įkurtas ”Mar-Vel Underwater Equipment” – vienas pirmųjų nardymo technikos gamintojų, tiek mėgėjams, tiek komerciniams narams.

1946 m. – Pat Madison ir Everett Edmund įkuria “M&E Marine”, o Mar-Vel tampa jos padaliniu. Mar-Vel užsiima pagrinde importu ir prekyba komercinės profesionalios nardymo įrangos, bet tiekia ir įrangą scuba sportui. M&E Marine užsiima specializuotos įrangos gamyba ir tampa pagrindiniu tiekėju ir kontraktoriumi stambiausioms JAV korporacijoms, JAV Kariniam laivynui, NASA, kitoms vyriausybinėms organizacijoms.

1947 m. – Dumas atlieka su savuoju AquaLungu rekordinį 93,57 m. gylio panėrimą Viduržemio jūroje.

1947 m. – Jordan Klein atidaro mažytę kompaniją – Marine Enterprises, Inc. ir pradeda gaminti povandeninius šautuvus ir boksus fotokameroms. Netrukus kompanija jau turi ir savo mažmeninę parduotuvę. Susidūrus su problema, kur gauti gerą spausto oro šaltinį, J. Klein pasineria į likusių po karo oro kompresorių remontą ir modifikavimą. 1956 m. Kleinas pradeda importuoti detales iš vokiečių Bauer firmos ir surinkinėti savo paties kompresorius MAKO pavadinimu.

1948-1949 m. – Rene Bussoz importuoja Cousteau AquaLungą (gaminamą L’Air Liquide, kartu su Le Spirotechnique) pardavimui savo sporto reikmenų parduotuvėje - Rene’s Sporting Goods - Pietų Kalifornijoje. Kai Holivudas atrandą šį naujajį žaisliuką, visuotinis susidomėjimas nardymu šauna aukštyn raketos greičiu. 1953 m. – vykdant parduotuvės naują vadybą kartu su Le Sipotechnique, Rene’s Sporting Goods transformuojasi į U.S. Divers, kuris tampa nardymo įrangos gamintoju - lyderiu.

1950 m. – įkuriama Tarptautinė povandeninės medžioklės asociacija ( The International Underwater Spear Fishing Association), kuri netrukus surengia ir savo pirmąsias nacionalines varžybas.

1951 m. – Chuck Blakeslee ir Jim Auxier įkuria “Skin Diver Magazine” žurnalą, kuris tampa pagrindiniu nardymo industrijos informacijos šaltiniu. Chuck ir Jim, abu būdami pamišę narai, didelę žurnalo gaunamų pajamų dalį skiria šio sporto populiarinimui ir gerinimui. Tarp daugelio projektų, kuriuos jie įgyvendino bėgant metams, buvo pirmasis sportinio nardymo muziejus, NAUI, tarptautinis povandeninių filmų festivalis, ir dar daug daug įvairių projektų ir įvykių. (Pastaba: 2001 tragiška rugsėjo 11 teroristų ataka nulėmė, kad žurnalas netrukus nustojo egzistuoti).

1951 m. – Europos gamintojas, galimai Le Spirotechnique, pagamina naują vožtuvą oro balionams. Vožtuvo pagalba naras galėjo  persijungti ant atsarginio oro baliono, jeigu pagrindinis balionas būdavo išnaudotas. 1953 metų U.S. Divers katalogas pavadino naujajį vožtuvą raide “J”, ir jis tapo žinomas visame pasaulyje kaip “J-valve”. Kompanijos kataloguose paprastas “neatsarginis” vožtuvas iki šiol vadinamas “K-valve”.

1951 m. – Hans Hass išleidžia “Diving to Adventure” ir įkvepia daugybę naujokų įžengti į povandeninį pasaulį.

1951 m. – Rachel Carson išleidžia “Jūra aplink mus” (The Sea Around Us). Jos moksliškai poetiška knyga apie okeaną laimi keletą prestižinių apdovanojimų ir beveik septynis mėnesius išlieka tarp labiausiai perkamų bestselerių. Netgi dabar, po daugiau nei 45 metų, ši knyga atranda skaitytojų ir paverčia juos naujais vandenynų gerbėjais.

1952 m. – Jacques-Yves Cousteau, Frederic Dumas ir James Dugan išleidžia “Tylos pasaulį” (Silent World). Knyga pasakoja apie ankstyvojo AquaLung’o atsiradimą ir jo povandeninius nuotykius. Ši knyga tapo viena iš labiausiai įtakingų knygų, pastūmėjusių žmones užsiimti scuba sportu. Daugelis paprastų nardymo mėgėjų nusprendė nusipirkti AquaLung’ą būtent po to, kai perskaitė šią knygą.

1953 m. – daktaras Eugenie Clark publikuoja “Damą su žeberklu” (Lady With a Spear). Knyga išlošė “mėnesio knygos” titulą ir vėliau buvo išversta į aštuonias kalbas, plius į Brailio raštą. Populiari knyga parodė pavyzdį moterims irgi pradėti nardyti.

1953 m. – Robert Wagner, Gilbert Roland, Peter Graves ir antagonistinis guminis aštuonkojis vaidina “Beneath the 12 Mile Reef” – filme apie nardymą renkant pintis Floridos pakrantėje. Kritikai pareiškė kad filmas nieko vertas. Bet minios žmonių užplūdo kinoteatrus ir Edward Cronjager už šį povandeninį kinematografą gauna Academy nominaciją.

1953 m. – žurnalas “Popular science” rašo, kaip pačiam pasigaminti savo paties rankomis nuosavą scuba įrangą, pasinaudojus po karo likusiomis detalėmis.

1953 m. – E.R. Cross publikuoja be galo populiarų “Povandeninį saugumą” (Underwater Safety).

1953 m. – Los Andželo “Sport” direktorius Al Tillman ir gelbėtojas Bev Morgan Los Andželo apygardos administracijos nutarimu siunčiami praeiti mokslinius nardymo kursus. Kursus veda Connie Limbaugh Scripps’o institute. Connie buvo garsus žmogus diving industijoje, o “Skin Diver” žurnalas netgi pavadino jį “didžiausiu naru istorijoje”. Kurse buvo skaitomos paskaitos apie viską: nuo banglenčių sporto ir povandeninių sprogmenų iki scuba ir pirmosios pagalbos – viskas susieta su moksliniais nardymo aspektais.

1954 m. - Al Tillman ir Bev Morgan sukuria pirmąją viešą narų apmokymo programą JAV. Los Andželo apygardos programa greitai tampa kelrode žvaigžde visiems kitiems.

1954 m. – transliuojama televizijos laida “Jūros karalystė” (Kingdom of the Sea) su Zale Parry. Parry tampa nacionaline įžymybe, ypač nardymo industrijos viduje. Tais pat metais Katalinoje (Kalifornija) Parry sumuša gylio rekordą, pasiekusi 63 m. gylį, ir sustojusi tik todėl, kad toliau nebebuvo kur nerti – ji atsitrenkė į dugną. Po šio šou ir gylio rekordo ji tampa didvyre viso pasaulio moterims, ir daugybė moterų jos pavyzdžiu prisijungia prie šio sporto.

1954 m. – Kirk Douglas, James Mason, Paul Lukas ir Peter Lorre vaidina Walt Disney kompanijos perfilmuotame “20.000 mylių po vandeniu”. Filmas laimi Academy apdovanojimus už meistriškumą ir specialiuosius efektus.

1955 m. – dėka įpatingai populiarios Los Andželo apygardos narų apmokymo programos, Tillmanas  su Morganu paruošia pirmąją oficialią instruktorių sertifikavimo programą. Daug to laikmečio įžymių narų praėjo abi programas ir tapo sertifikuotais narais.

1955 m. – Sam Davison pristato savajį “Dial-A-Breath” -  reguliatorių su dviem diafragmom, dviem žarnom, įmontuotu žemo slėgio rezervu ir skirtingais pasireguliavimo lygiais. Šis reguliatorius sukėlė tikrą konkurencinės karštligės bumą, nes ir kiti gamintojai ėmė ieškoti būdų, kaip pabrėžti jų gaminamos įrangos išskirtinumą. Davison savo ruožtu įkuria nuosavą įrangos gaminimo kompaniją – DACOR.

1956 m. – Kalifornijos universiteto išradėjai pristato pirmąjį šlapio tipo kostiumą. Kompanija “Edco” gamina pirmuosius kostiumus.

1956 m. – Ted Nixon pristato savitą raudonai-baltą “naras apačioje” vėliavą – kad perspėti jūrininkus būti atsargiems ar sumažinti laivo greitį ir nesužeisti narų.

1957 m. – Al Tillman ir Zale Parry organizuoja pirmąjį tarptautinį povandeninių filmų festivalį. Paskesni festivaliai vykdavo įvairiuose pasaulio miestuose.

1958 m. – Sherwood Manufacturing įsigyja stūmoklinio reguliatoriaus patentą. (Kaina, kurios užsiprašė išradėjas, ir kuri buvo jam sumokėta – kartą per metus pavaišinti jį nemokamais pietumis). Sherwood inžinieriai modifikavo ir pritaikė reguliatorių scubai, kaip pamainą diafragminiams reguliatoriams (sukurtais Rouquayrol/Denayrouze 1864 m.!). Sherwood’as daugelį metų gamins ir pardavinės įvairių modifikacijų stūmoklinius reguliatorius tokioms kompanijoms kaip: U.S. Divers, Voit, Healthways, Swimaster, Scubapro, Dacor, Nemrod-Seamless Rubber ir daugeliui kitų. Įvairiausios šio prietaiso versijos iki šiol plačiai naudojamos visoje nardymo industrijoje.

1958 m. – transliuojamas “Jūros medžioklė” (Sea Hunt) serialas,  kuris pastūmėja į nardymo sportą beprecedentinį naujų narų skaičių. Įžymus narai, tame tarpe ir Zale Parry, Lamar Boren, Al Tillman dirbo tiek priešais kamerą, tiek už jos.

1959 m. – YMCA nardymo agentūra sukuria pirmąją nacionalinę narų sertifikavimo programą.

1959 m. – įkuriama Amerikos povandenininkų draugija (The Underwater Society of America).

1960 m. – Al Tillman ir Neal Hess įkuria nacionalinę instruktorių asociaciją NAUI (the National Association of Underwater Instructors) ir praveda pirmąji instruktorių sertifikavimo kursą. NAUI yra nepelno siekianti organizacija ir yra pirmoji tarptautinė sertifikavimo agentūra. Pirmaisiais metais finansinę ir administracinę parama agentūra gauna iš “Skin Diver” žurnalo.

1960 m. – divingo pionierius Connie Limbaugh  paskęsta povandeninėje oloje Prancūzijoje. Limbaugh – pirmasis naras karininkas ir sekcijos bosas Scripps institute, yra vienas iš labiausiai gerbiamų narų visame pasaulyje ir svarbiausias jūrų tyrinėjimų mokslininkas. Jo mirtis visus nuliūdina ir priverčia narus jaustis nesaugiai.

1960 m. – Mel Fisher, Burt Webber, Kip Wagner, Fay Feild ir kiti atranda išbarstytus dugne 1715 m. nuskendusios ispanų flotilijos lobius ir pradeda naują povandeninės medžioklės erą. Per dešimtmetį jie aptiko daug įmanomų iškelti 1715 ir 1733 flotilijų lobių. Bet nauji atradimai vis seka net iki 1990, ir ko gero, jų dar bus ateityje.

1961 m. – John Gaffney įkuria NASDS agentūrą (the National Association of Skin Diving Schools).

1961 m. – Maurice Fenzy patentuoja įtaisą, skirtą Prancūzijos laivyno povandenynių tyrimų grupei. Įtaisas atrodo kaip pripučiamas maišas, su specialiai tam skirtu nedideliu spausto oro balionu. Netrukus išradimas tampa pirmuoju sėkmingu komerciškai gaminamu plūdrumo kompensatoriumi. Kelis metus iš eilės visi Europos narai (ir keli dažnai keliaujantys amerikiečiai) dėvi “fenzius”.

1961 m. – Ed Replogle išranda “garsinį aliarmą”, kuris automatiškai perspėją naudotoją ir visus aplinkui esančius narus jeigu balione lieka mažai oro. Prietaisas, gaminamas Sherwood’o ir pardavinejamas Healthway’so tarsi signalizuoja, kad narų saugumas yra pagrindinė rekreacinio nardymo problema.

1962 m. – du plačiai išreklamuoti bandymai atskleidžia visam pasauliui povandeninius eksperimentus ir tyrinėjimus. E.A. Link su savo eksperimentu “Žmogus jūroje” neria ant heliokso 24-iom valandom į 60 m. gylį. O Jacques Cousteau į 11 m. gylį nuleidžia kažką panašaus į povandeninį namą šešiems žmonėms, kuriame šie pragyvena savaitę, kvėpuodami nitroksu (deguonimi praturtintu oru).

1963 m. – įrangos importuotojas ir distributorius Gustav Dalla Valle ir jo partneris, buvęs laivyno naras, o dabar įrangos prekiautojas Dick Bonin, įkuria nuosavą nardymo įrangos gaminimo kompaniją – SCUBAPRO.

1963 m.  – Art Stanfield ir Charlie Jehle (Voit), Dick Bonin (Scubapro), Sam Davison (Dacor), John Culley (U.S. Divers) ir Randy Stone (Healthways) atgaivina idėją apie nacionalinę prekiautojų asociaciją. Jie įkuria DEMA (Diving Equipment Manufacturers Association) – nardymo įrangos gamintojų asociaciją – tikslu “ skatinti, puoselėti ir vystyti narių-įrangos gamintojų biznio interesus”.

1963 m. – “Fliperis” (Flipper) – filmas su Chuck Connors, Luke Halpin  ir pagrindine filmo žvaigžde – judriu ir džiaugsmingai čirškiančiu bukasnukiu delfinu sulaukia nemažo pasisekimo. Tiek pats filmas, jo tęsiniai ir vėlesnis televizinis serialas pakeis visų nuomonę apie jūros žinduolius ir vandenynus.

1964 m. – JAV karinis laivynas pradeda eksperimentą “Sealab I” – kad įgyti patirties apie žmonių gyvenimą po vandeniu. Pirmuoju eksperimentu keturi narai išbuvo po vandeniu 11 dienų, vidutiniame 59 m. gylyje.

1965 m. – “Sealab II” komandos kapitonas Scott Carpenter, gyvenantis ir dirbantis povandeniniame areale 62 m. gylyje, kalbasi su Gordon’u Cooper’iu, skriejančiu “Gemini” kosminiame laive, 320 km. nuo Žemės paviršiaus. Žmonija daugiau negalės laikyti kosmoso, žemės ir vandens atskiromis esybėmis. Mes ėmėme mokytis matyti erdvėlaivį Žemė kaip vieną visumą. Tai yra tikroji Vandens amžiaus eros pradžia.

1965 m. – “Thunderball” su “agentu 007” Sean Connery atnaujina susidomėjimą scuba. Agentas 007 išgelbsti pasaulį ir padeda įrangos prekiautojams gerai užsidirbti, nes pirkėjai reikalauja įrangos “kaip pas Džeimsą Bondą”. Už specialiuosius efektus filmas pelnė Academy apdovanojimą.

1966 m. – Jonh Cronin ir Ralph Ericson įkuria PADI (Professsional Association of Diving Instructors) – profesinę nardymo instruktorių asociaciją.

1967 m. – įkuriama Povandeninės medicinos draugija (The Undersea Medical Society, dabar žinoma kaip the Undersea and Hyperbaric Medical Society, UHMS). UHMS žymiai praplės žinias apie medicininius nardymo aspektus.

1968 m. – John J. Gruener ir R. Neal Watson, kvėpuodami suspaustu oru, paneria į 133 m.

1970 m. – Bob Clark įkuria SSI (Scuba Schools International).

1971 m. – Scubapro pristato savąjį Stabilization Jacket – kombinuotą kuprinės ir liemenės tipo plūdrumo kontrolės įrenginį. “Stab jacket” ir jos imitacijos didina narų pasitikėjimą liemenėmis, ir greitai jos tampa standartine įrangos dalimi. (senos “arklio pavalkų” tipo BCD vis dar išlieka populiarios tarp olų nardymo mėgėjų ir kitų narų, kurie naudoja kelių balionų sistemas).

1972 m. – “Kapitonas Don” Stewart iš Bonaire pradeda įrenginėti populiariose nardymo vietose nuolatinius plūdurus, prie kurių gali švartuotis narų kateriai. Plūdurai sėkmingai padeda apsaugoti trapius rifus, nes iki tol iš laivų netami ir velkami dugnu inkarai pridarydavo rifams daug nepataisomos žalos.  1979 m, siekiant apsaugoti rifus nuo pačių narų, Bonairė paskelbia aplinkinius vandenis kaip jūros parką. O Tom van’t Hof, Karibų jūros biologijos instituto šefas (Curacao) suformuoja plūdurų statymo programą. Rifų apsaugos idėja palaipsniui pasklinda ir kitose populiariose nardymo vietose.

1975 m. – Holivudas iš naujo atranda  povandeninį pasaulį, tiesa kiek šiurpoku būdu – pasaulį išvysta “Nasrai” (Jaws). S. Spielbergo ryklys-pabaisa padeda uždirbti krūvą pinigų, bet tuo pat metu iškanda ir didelį gabalą iš vide biznio. Ryklių baimė išgena žmones iš vandens ir sustabdo penkiolika metų trukusį šio sporto augimą. Analogiška reakcija įvyksta 1977 po filmo “Gylis” (The Deep) ir 1978, 1983 po “Nasrai 2” ir “Nasrai 3”.

1977 m. – Majamyje suorganizuojama pirmoji nardymo paroda DEMA. Paroda apibrėžia save kaip “neutralią zoną”, kur gali vusitikti visi nardymo industrijos atstovai. Paroda praeina labai sėkmingai ir DEMA kelis metus išlieka galinga jėga rekreaciniam nardymui vystyti.

1980 m. – Duke unuversitete siekiant vystyti saugų nardymą įkuriama nepelno siekianti organizacija – DAN (Divers Alert Network).

1981 m. – Duke universiteto medicininio centro hiperbarinėje kameroje atliktas rekordinis imituojamo 685 m. gylio nėrimas.

1981 m. – DEMA, kartu su NAUI, PADI ir grupe nardymo įrangos prekiautojų, sukuria ir testuoja specialią GEM programą, skirtą pagreitinti naujų narų apmokymą. Programa siūlo narų instruktavimui naudoti švelnesnę ir paprastesnę filosofiją, kursai reikalauja mažiau klasės ir baseino laiko. Naujoji divingo programa yra labiau priimtina užimtiems žmonėms, šeimoms ir visiems naujokams.

1982 m. – nardymo institutas (The Diving Institute) atidaro pirmąjį tarptautinį nardymo muziejų (International Diving Museum, dabar žinomą kaip “Museum of Man in the Sea”). Muziejaus ekspozicija taps didžiausia pasaulyje. Joje atsidūrė ir “Sealab I”, nardymo įranga iš Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, taip pat ir ankstyvųjų tyrinėjimų retos knygos, video juostos, nuotraukos, filmai.

1983 m. – Dema parodoje pristatomas “The Edge” – pirmasis sėkmingas amerikietiškas dive kompiuteris. Prietaisas automatiškai seka nėrimus ir skaičiuoja likusį bedekompresinį laiką ir gylio limitą. Prasideda nauja nardymo instrumentų era.

1984, 1985 m. – du filmai – “Splash” ir “Cocoon” naujai vaizduoja vandenyną kaip gyvą, pilną visokiausios gyvybės aplinką. Povandeninės scenos nufilmuotos su įpatinga meile. Po jų sekę augantys įrangos pardavimai parodė naują žmonių požiūrį į povandeninį pasaulį.

1985 m. – Mel Fisher’io komanda randa 1622 m. Atocha sudužusio laivo likučius, kartu su legendiniu 400 milijonų vertės lobiu – auksu, sidabru, smaragdais ir kitais neįkainojamos vertės istoriniais artefaktais. Fisher’io viešumas pastūmėjo pasaulio visuomenę susidomėti nardymu ( neminint teisminių procesų, sekusių po šio atradimo).

1985 m. – atrasta “Titaniko” sudužimo vieta.

2002 gegužė – FBI viešai paskelbia turinti informacijos apie galimas povandenines teroristines atakas. Grėsmė atrodo pakankamai rimta, ir FBI kreipiasi į įrangos parduotuves, ieškodama informacijos apie studentus ir pirkėjus.

2002 gruodis – “Skin Diver” žurnalas nustoja egzistuoti.

2003 liepa – mirė vienas iš PADI įkūrėjų, John Cronin.

2003 liepa – Tanya Streeter, pasaulio freedivingo čempionė, sumuša visus tiek vyrų, tiek moterų pasaulio rekordus. Ji paneria 122 m.