Kas kaltas?

Kai nėrimo metu viskas pradeda eiti blogai, yra tik vienas žmogus, galintis jums padėti. Bet ne dive instruktorius ir ne buddis.

2004 rugsėjis. John Fransis.

Jason Goldberg pabaigė OWD stebėtinai lengvai ir greitai. Trečio kontrolinio nėrimo metu jis sėkmingai pademonstravo reikalingus įgūdžius ir nusekė paskui instruktorių prie šalia gulinčio wreck’o. Instruktorius pamojo jam, kad jie gali įplaukti į wreck’o vidų. “Aš sekiau paskui jį ir stengiausi neatsilikti, bet jis plaukė greitai...” – vėliau pasakos Jasonas.

Kai jo balionas pradėjo tuštėti, jis tapo pozityviai plūdrus. Jis bandė signalizuoti instruktoriui, bet neturėjo nei peilio, su kuriuo galėtų pabarškinti į balioną, nei prožektoriaus, su kuriuo galėtų pašviesti – mat instruktorius liepė palikti visus “nebūtinus” dalykus laive. “Aš pradėjau kilti viršun, negalėdamas panerti giliau. Instruktorius dingo sekančioje wreck’o sekcijoje, o aš vis po truputį kilau – į kaip man pasirodė, juodą gelmę. Staiga pajutau kažką virš savęs, o paskui su balionu atsitrenkiau į metalines lubas. Pasimetęs pradėjau sunkiai kvėpuoti. Nieko negalėjau matyti. Paskui pajutau skausmą rankoje – įsipjoviau į koralus, augančius ant metalinio paviršiaus. Giliau įkvėpiau ir supratau, kad pas mane mažai oro.”

Kas kaltas?

Palikime trumpam Jasoną apmastyti sekantį savo žingsnį, ir paklauskime savęs: kas kaltas susiklosčiusioje padėtyje? Ar kaltas instruktorius, kuris “nuginklavo” Jasoną prieš nėrimą ir įtikino nerti jį į neįprastą uždarą aplinką? O gal Jasonas kaltas? Juk jis buvo jau sertifikuotas naras, ir žinojo riziką.

Laimei, Jasonas pakėlė galvą ir pamatė sekančioje kajutėje šviesos spindulius. Jis sugebėjo rankų pagalba prisitraukti žemyn ir išsikrapštyti iš wreck’o. Ir po šiolei jis liko entuziastingu naru, ir žvelgdamas atgal dėl to, kas atsitiko, prisima visą atsakomybę sau. “Gavau gerą pamoką: su instruktoriumi ar be, niekada nenerk be saugumo įrangos ir niekada nepakliūk į situaciją, kuriai esi nepasiruošęs.”

Tai nereiškia, kad galite neklausyti savo instruktoriaus ar divemasterio, ar tiesiog atleisti jiems jei atsitiko kokia nesąmonė. Jasono instruktorius padarė keletą rimtų klaidų ir prie viso to dar labiau įžeidė žmogų, vėliau apkaltinęs jį dėl to, kad šis neplaukė pakankamai arti jo. Mintis tokia: turite būti budrus ir pats  atsakyti už savo veiksmus, o ne pilnai “atsijungti smegenis” ir pasikliauti kažkieno sprendimais, kadangi jūs dabar atostogaujate.

Disneylando narkozė.

Kurortiniame rekreaciniame, arba grupiniame divinge pastebima tendencija sekti paskui lyderį, užuot pačiam sprendžiant ir mąstant. Ir tame nėra nieko nuostabaus. Tai savotiška diving-forma plačiai paplitusios “atostotogų karštligės”, įprastos tokiose vietose, kur puikus oras ir minios žmonių. Ją galima lengvai atpažinti iš kvailos veido išraiškos ir atvėpusios žiaunos.

Galime vadinti tai Disneylando narkoze. Jūs klajojate, sekdami ženklais ir sekdami minią. Darote tai, kas liepiama. Stojatės į eilę ten, kur kiti jums liepia atsistoti, įlipate į traukinuką tada, kai jums liepia lipti, ir sėdite vagonėlyje neiškišdami rankų. Nesate išsigandęs, nes mėgaujatės atrakcionu ir jis negali būti pavojingas. Tikrai negali?

Aišku, kad gali. Pažiūrėkime Polly atvejį. Tuo metu ji buvo įsitikinusi, kad reikia visuomet sekti paskui dive masterį, nesvarbu kas beatsitiktų. Laivas buvo prišvartuotas virš Veradero rifo (Kuba), o dive masteris paaiškino, kad jis žino vietą, kur sėdi didelė žuvis. “Kai tik mes sušokom į vandenį, masteris ir dar keturi vyrukai tiesiog nurūko žemyn. Likau su kita moterimi, ir mes sumišusios žiūrėjom viena į kitą. Ir nors buvom susitarusios niekur neskubėti, nusprendėm sekti paskui juos”.

Polly su savo buddy iš visų jėgų stengėsi neatsilikti nuo “lenktyninkų”, kvėpavo sunkiai ir vis labiau vargo. Galų gale jos surado kitus narus, beieškančius žuvį (kurios jie taip ir nerado). Išnaudoję laiką ir orą, dive masteris pradėjo visos grupės ilgą pakilimą paviršiun. “Tuo metu, kai pasiekėm laivo dugną, visi turėjo gana mažai oro, mažiau nei 500 psi. Aš turėjau mažiau nei 100 psi ir buvau pavargusi.” Tuo metu, kai Polly nusiėmė įrangą, jos manometras rodė nulį. “Keturiomis valandomis vėliau būdama duše pastebėjau ant odos juodus taškus, pradėjo svaigti galva.” Sekantis sustojimas Polly – dekompresinė kamera.

Kas atsitiko? Pasirodo, “lenktyninis” nėrimas buvo jau antras tą pačią dieną. Po pirmojo rytinio nėrimo prie wreck’o 35 m. gylyje, Polly kraujyje jau buvo žymus azoto kiekis, o tuo tarpu antro nėrimo metu ji bandė neatsilikti nuo visos grupės. Gali būti, kad energingas plaukimas sukėlė neįprastą azoto burbuliukų formavimąsi kraujyje ir pradėjo reikštis kesoninės ligos požymiai. Gal būt ji iškilo per greitai (nes jau turėjo mažai oro). Bet kokiu atveju tokios  pasekmės buvo visiškai nereikalingos.

Ar reikia kaltinti dive masterį? Ašku jam nereikėjo nustatyti tokio nėrimo tempo, kurio metu du narai jaučiasi nekomfortiškai. Bet Polly, šiuo metu esanti entuziastinga ir pasitikinti savo jėgomis diverė, kaltina tik pati save. “Kai tik visa grupė pradėjo nerti greičiau, nei mes pajėgėme, mums reikėjo sustoti ir apsispręsti: ne, mes liksime čia ir pasisukiosime aplink laivą. Bet mes manėme, kad dive masteris mus kontroliuoja ir rodo, ką reikia daryti.”

Dabar Polly sako: “Turite galvoti apie save ir priimti savo paties sprendimus.”

Sek lyderį (-ius).

Nemanykite, kad bandom nukryžiuoti dive masterius. Vieniems narams, atsidūrusiems “sek paskui lyderį” situacijoje, tas lyderis išvis nereikalingas. Kiti narai seks paskui lyderį ir viską darys net nesusimastydami. Bet kokiu atveju mes, žmonės, tik galvojame, kad nesame naminiai gyvūnai, bet visdėlto turime galingą potraukį būti grupėje.

Cathy Hamilton buvo su grupe narų, turėjusių praplaukti išilgai rifų 32 m. gylyje. “Pažvelgusi į viršų, pamačiau, kad dive masteris su viena moterimi kyla į viršų. Vėliau sužinojau, kad pas ją buvo problemos su kauke.”

Likusi grupė, užuot kilusi kartu paskui masterį, liko 32 m. gylyje ir laukė. Ir vis toliau laukė.

“Jeigu nebūčiau ten buvusi, ir nežinočiau, kad mums reikia kilti, esu įsitikinusi, kad visa grupė ir toliau liktų sėdėti 32 m. gylyje ir laukti dive masterio.” Suvokusi, kad no-deco laikas greitai eina į pabaigą, ji ėmė raginti visus kilti į viršų. Po kelių minučių masteris gryžo atgal, susitiko su grupe 24 m. gylyje, ir grupė toliau pratęsė nėrimą.

Bet narai ir vėliau buvo nenuoseklūs. Dive masteris paskelbė, kad antras nėrimas irgi bus gilus. Tai nuskambėjo nepriimtinai Cathy, kuri vadovavosi savo dive kompiuteriu ir laikėsi maždaug 6 metrais aukščiau visos grupės. Kadangi pirmas nėrimas buvo kito profilio, jos kompiuteris išliko “žalias”, tuo tarpu keliems narams kompiuteriai rodė deco pažeidimus. Laimei nei vienas nepatyrė deko-ligos simptomų, bet apie nėrimus sekančias 24 valandas teko pamiršti.

Abejų nėrimų metu nėrimo planas tapo pasenęs ir pavojingas, kadangi pasikeitė sąlygos. Abiem atvejais narai vadovavosi planu ar sekė vienas paskui kitą, užuot atsižvelgę į savo kompiuterius arba vadovavęsi sveika nuovoka. Jie laikėsi grupės.

Cathy sako, kad narai turi kaltinti patys save. “Vien tai, kad dive masteris veda grupę, dar nereiškia, kad jis žino, kas dedasi jūsų kompiuteriuose. Patys atsakote už save.”

Kada pradedama galvoti.

Kartais reikia tiesiog fiziškai atskirti narą nuo grupės – tam, kad jis pradėtų savarankiškai mąstyti ir veikti.

Grupė narų kabo ant lyno, nutysusio nuo laivo. Apačioje, 33 m. gylyje guli Superior Producer wreck’as. Kai visi pasiruošia, dive masteris duoda signalą ir visa grupė pradeda nusileidimą, todėl srovė negali juos išsklaidyti. Bet viena trijulė atsilieka, nes vienas naras turi problemą su ekvalaizingu. “Nusileidę į 6 m. pametėme iš akiračio likusią grupę” – prisimena Anna Clark.

Dabar jie atsidūrė atvirame vandenyje, srovėje, bandydami rasti wreck’ą, kurio niekada nėra matę, be gido, be orientyrų. Visdėlto jie bandė sekti paskui pradingusią grupę. Jie vis leidosi grupės dingimo kryptimi, kol 33 m. gylyje nepasiekė smėlėtą dugną. Jokio wreck’o, jokių narų, ir be nuomonės, kur gi jie atsidūrė – tiesiog vandens žydrynė aplinkui. Atskirti nuo grupės, jie pradėjo galvoti. Jie išmintingai pakilo pirma į 24, paskui į 18, 9 ir 4,5 m., kiekvieną kartą sustodami apsižvalgyti ar nesimato likusių narų. “Mes iškilome paviršiun maždaug už pusantro kilometro nuo mūsų laivo. Bent jau taip toli jis atrodė, nes matydavome laivą tik tuomet, kai banga mus pastverdavo ir pakeldavo aukštyn”.

Jie suprato, kad padėtis rimta. Nėrimas pagrindinėje narų grupėje dar tik prasidėjo, ir praeis dar nemažai laiko, kol jie susigriebs, kad trūksta trijų narų, kai tuo tarpu su kiekviena minute srovė vis nešė trijulę vis toliau nuo prišvartuoto laivo. Bet dabar narai jau nebuvo akli “pasekėjai” ir ėmėsi veikti. Jie prisipūtė savo liemenes, ėmė švilpti švilpukais ir signalizuoti pripučiamomis “dešromis”. Jie pabandė plaukti link laivo, bet nustojo, kai suprato, kad tai beprasmiška tokioje stiprioje srovėje. Jie susikibo rankomis, palaikė vienas kitą juokaudami, ir laukė.

Nuotykis baigėsi laimingai, nes po 45 min. dreifavimo jų pagaliau pasigedo, pradėjo paieškas, rado ir visus sėkmingai išgelbėjo.

Kas kaltas šiuo atveju? Dive masteris, kuris nepakankamai dažnai skaičiavo narus, nepatarė visiems leistis palei inkaro lyną?

Anna mano, kad ir ji ir jos draugai tiesiog per mažai galvojo. “Po laiko visi gudrūs, mums tikriausiai reikėjo nerti palei inkaro lyną” – sakė ji. Vis dėlto tik jų pačių dėka viskas baigėsi laimingai, nes jie nustojo aklai sekti, o patys pradėjo galvoti ir veikti.

Mea Culpa – mano kaltė.

Prisiimti atsakomybę už savo klaidas – lenviau pasakyti, nei padaryti. “Esu už 3000 km. nuo savo namų, pirmoje savo tropinėje dive išvykoje, ir beveik skęstu. Jėzau, niekada neprisimenu kad mano reguliatorius būtų toks šlapias. Jis duoda man tiek pat vandens, kaip ir oro. Gal kandiklis suplyšo? Ar aš pusiau išsižiojęs? Tai negali būti reguliatorius, kadangi kaip tik prieš išvažiavimą atlikau servisą”.

O, taip, gali. Vėliau vietinis serviso vyrukas Haris parodė man, kaip buvo sugniuždyta ir nusukta nuo savo vietos diafragma, dėl ko ir atsirado toks nesandarumas. Gali būti, kad taip atsitiko, kai mano parduotuvėje atliekantis servisą technikas surinkinėjo reguliatorių.

Nekaltinu parduotuvę, kaltinu save. Pats puikiai žinojau, kad negalima pasitikėti jokia įrangos dalimi, kuri ką tik po remonto. Norėčiau daug kartų pakartoti: “Niekada nemanykite, kad ką tik praėjusi servisą įranga dirba normaliai. Pirma išbandykite ją baseine.” Kodėl aš pirma neišbandžiau reguliatoriaus?  Galima prisigalvoti visokių netikrų pasiteisinimų, bet iš tikro aš pats padariau parduotuvės techniką savo lyderiu ir aklai juo sekiau.

Haris buvo linksmai nusiteikęs, kadangi galvojo mane esant nepatyrusiu diveriu, tapusiu savo paties neapsižiūrėjimo auka. Aš padėkojau , bet susilaikiau ir nedaviau jam savo vizitinės kortelės, ir tikiuosi, kad jis nežino, kas aš toks.

Straipsnis išverstas maloniai leidus SCUBADIVING (www.scubadiving.com).