Liutauras Ulevičius
<...>
Mums - mažai tautai - didžiausia prievolė yra saugoti informacijos laisvę
<...>

Beslano įvykiai visam pasauliui dar kartą priminė, kad karai vyksta ne tik atviram kovos lauke, kad už kariuomenei tautos deleguojamų dvidešimtmečių veiksmus turi atsakyti ne tik generolai, tačiau ir kiekvienas kad ir taikiausio kaimelio gyventojas. Šiais - didžiųjų karinių galybių - laikais karas nebeįmanomas atvirame lauke, karas persikelia į mūsų kasdienybę įmantriomis formomis. Ginkluota forma jį pamatome beslanuose, nadžafuose, griūvančiuose dangoraižiuose. Itin rafinuotai karas vyksta politinėje arenoje: dalinamasi įtakos zonos, po įmantriomis formuluotėmis slepiasi tikrai ne taikūs įtakos interesai. Dar paslaptingesnės naujos kovos formos - psichologinės atakos, informaciniai karai. Ties ekonominių ir įtakos interesų kryžkele gyvenančiai lietuvių tautai šiais šimtmečiais nelemta įtakoti pasaulinio masto pokyčių. Tuo pat metu mums - mažai tautai - didžiausia prievolė yra saugoti informacijos laisvę. Ginti ir puoselėti įvairias nuomones, jų reiškimo galimybes ir saugumą.

Paskutiniai įvykiai Beslane pasaulį sukrėtė penkiskart mažesniu aukų skaičiumi nei griuvusių dvynių atveju. Sukrėtė ne tiek teroristų žiaurumu kiek neprofesionalia Rusijos reakcija, primenančia imperinę santvarką. Nori nenori galima perfrazuoti istorinę mintį, kad dabartinė Rusijos visuomenė - tai nulių suma. Nes Rusijoje atskiras individas, jo nuomonė ir pozicija yra niekam nesvarbi, svarbi tik "imperinė savigarba". Ironiška, kad daugiatautėje valstybėje, kuri turėtų integruoti atskiras etnines grupes ir jas jungti, atskirai tautai - čečėnams - ne tik nerandama vietos, bet ir visokeriopai stengiamasi ją daryti marginaline grupe. Vertinant iš šalies, procesas sekasi - iš milijoninės tautos beliko pora šimtų tūkstančių..

Eilinį kartą nusistebint, kad Rusijos imperinės užmačios nebestebina, kaip žaibas iš giedro dangaus ateina žinia, jog lietuviškąjį nacionalinį saugumą stebintis Vastybės saugumo departamentas palaiko imperinę Rusijos poziciją ir tęsia jos informacinio blokavimo tradicijas. Nenorėčiau tikėti, kad pirmasis bandymas uždaryti "Kavkaz center" interneto svetainę, gimęs už mūsų valstybės sienų, klusniai įvykdytas lietuvių rankomis. Nenorėčiau tikėti, kad ryšius su Rusijos spec. tarnybomis atsekanti ir naikinantii institucija toliau jau tęsia savo mirtinų priešų veiksmus.

Net neturint juodo humoro jausmo marginalinės čečėnų grupės informacinis pranešimas, jog už Vladimiro Putino galvą siūlomas piniginis atlygis, tikrai nėra pakankamas pagrindas apkaltinti "Kavkaz center" valdytojus tautinės nesantaikos skatinimu. Informacijos laisvė apima ir laisvę platinti informaciją, nuomonę ir kritiką. Jeigu uždraustume "Kavkaz center", remiančiai čečėnų tautos kovą už nepriklausomybę, platinti informaciją apie įvykius Kaukaze, tai lygiai taip pat turėtume uždrausti ir visą informacinį Rusijos propagandos srautą. Žengti tokį žingsnį galima jau vien dėl to, kad minėtas juodojo humoro elementų turintis čeėnų pranešimas parodijuoja oficialių Rusijos galvų rimtais veidais skelbiamą žinią, jog už teisėtai išrinktą ir tikrai nuosaikių pažiūrų Čečėnijos lyderio Aslano Maschadovo galvą siūlomas lygiai toks pat piniginis atlygis.