Liutauras Ulevičius liutaurasu@hotmail.com ryšių su visuomene specialistas Istorinių mitų supančiota Lietuva (arba trys istoriniai mitai ir vienas pasiūlymas Lietuvos ateičiai) --- (įžanga) Nebūnant istoriku profesionalu lengviau rinktis radikalias idėjas ir jas palaikyti. Tačiau būtent radikalus Lietuvos istorijos traktavimas duoda atsakymą, kodėl šiandien mūsų bendrai kuriamai valstybei vis nesiseka rasti savo kelio į ateitį. Šiame straipsnyje pateikiamas požiūris, jog Lietuvos valstybės istorija skaičiuoja vos antrą šimtmetį. Taip suvokiant mūsų valstybės istoriją galime naujai įvertinti savo puikius pasiekimus, nubrėžti aiškesnes ateities vystymosi gaires. ---- 2004-ieji daugelio jau pavadinti "sugrįžimu į Europą", "istorinio teisingumo atkūrimu" ir kitais skambiais vardais. Toks noras tapti pripažintais elitinio klubo nariais pagirtinas. Visgi, aiškiai save suvokianti ir savo vertę žinanti valstybė pati būtų sau vertinimo vienetu ir neleistų savęs žeminti. Prisimintina vieno anglo teisininkų pozicija ginče dėl ES ar D.Britanijos teisės konkurencijos: "anglų teisės istorinės tradicijos bei vidinė darna neleidžia pripažinti išorinės teisinės sistemos viršenybės vien atitinkamos politinės situacijos sprendimo tikslu". Tuo tarpu lietuviai, besigiriantys "savo" (vėliau tekste paaiškinsiu kabučių prasmę) trimis Statutais, aklai nukopijavo 100 tūkstančių puslapių eurobiurokratų darbo vaisių. Tikėkimės, kad tarp tų tūkstančių išliko bent "mūsų" Statutų dvasia. Šis teisės sistemos reformos pavyzydys tik vienas iš Lietuvoje gajos istorinių ir nūdienos tikrovių dviveidiško vertinimo pavyzdys. Dar kontraversiškesnė situacija, kai vertiname savo istorines šaknis ir dabrtinę Lietuvos vietą pasaulyje. Iš esmės neigiamai vertindami galutinį savo istorijos rezultatą, jos pasiekimus naikiname bet kokius valstybinės savimonės daigus. Nedaugelis šiandien drįstų svarstyti apie etninės Lietuvos atkūrimą, todėl tenka resignuoti ir susitaikyti su likimu, kad "taip jau išėjo". Toks susitaikymas su pralaimėjusiųjų ("lūzerių") statusu šiandieniniam pasaulyje slegia ir neleidžia teigiamai žvelgti į savo pasiekimus. Dabarties Lietuvos savimonę veikia trys mitai - apie ilgalaikę mūsų valstybės praeitį, apie lietuvių tautą ir valstybę "nuo jūros iki jūros". Juos paneigus, turėtume pripažinti, kad mūsų visų Lietuvos istorijos samprata iš esmės klaidinga. Pirmasis mitas: ilgalaikė garbinga Lietuvos valstybės praeitis Tai bene labiausiai įsišaknijęs mitas lietuvių sąmonėje. Dažnas istorikas teigia, esą Lietuvos istorija tuoj baigs skaičiuoti aštuntą šimtmetį, o drąsiausi mini ir tūkstantmetį. Sutinku, kad istorija turi ir ideologinę funkciją, tačiau save gerbiantys mokslo ekspertai turėtų išlikti nešališki ir atvirai dėstyti, kad tuo laikotarpiu "Lietuvos valstybe" galima laikyti antrąją bei trečiąją (t.y. tarpukario ir dabarties) respublikas bei tam tikra "dar nesusiformavusios" valstybės forma - tautinį XIX a. pabaigos sąjūdį. Būtent tuo ir remiuosi, įžangoje teigdamas, kad "mūsų" Lietuva skaičiuoja geriausiu atveju antrą šimtmetį. Iš karto turiu atremti tų pačių ideologinių istorikų klausimus apie pirmąjį laikotarpį iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) susiformavimo, antrąjį laikotarpį, prasidėjusį XIV a. ir pasibaigusį tuo pačiu padalijimu, taip pat Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikotarpį, trukusį nuo Liublino unijos 1569 m. iki trečiojo padalijimo 1795 m.. Šiuolaikiniai politiniai bei teisės mokslai skiria tris pagrindinius valstybės požymius - pilietinę tautą, geografinę vietą, funkcionuojančią valdžią. Kai kada skiriama, kad tarptautinis šių trijų požymių visumos pripažinimas taip pat yra būtinas valstybės požymis. Tai, kad šie požymiai "mūsų Lietuvos" istorijoje kartu aptinkami tik nuo antrosios respublikos laikų, yra neatremiamas argumentas abejoti dabar galiojančios LR Konstitucijos preambulės nuostatomis apie istorinį tęstinumą. Atsakant istorikų klausimą apie ATR verta prisiminti, kas formaliai buvo laikomas ATR valdovu ir kur jis dažniausiai rezidavo. Aleksandro, Žygimanto Augusto išimtys tik patvirtina taisyklę, kad valstybės valdžia (apart administracines funkcijas vykdžiusios LDK kanceliarijos) koncetravosi Krokuvoje. O tai, kad daugelis ATR karalių didžiojo kunigaikščio insignijas gaudavo iš Vilniaus vyskupo ir šalies maršalkos, visgi buvo daugiau formalus veiksmas. Galbūt šiek tiek lengviau dabartinės Lietuvos ištakomis laikyti LDK laikotarpį iki Liublino unijos, tačiau net ir geriausiais Vytauto laikais ginčytinas Žemaitijos priklausymas Lietuvai, o jau visiškai abejotinas - Klaipėdos krašto. Nagrinėjant XIII a. faktus iškiltų klausimas, kodėl Mindaugas buvo karūnuotas dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančioje Naugarduko (rus. Novgorudok) tvirtovėje, viena esminių Krėvos sutarčių pasirašyta toje pat Balturusijoje, o Vytautas itin mėgo Gardiną (rus. Grodn). Chronologiškai vertinant Liublino uniją jau reikėtų aiškintis, kodėl lengvai lenkams atidavėme beveik pusę teritorijos ir (vertinant tiesiogiai) tiek pat pajamų. Žvelgiant į visą tūkstanmetį, bene sunkiausias atsakomas klausiams - tarptautinis Lietuvos pripažinimas. Jeigu popiežiaus Inocento IV sprendimas suteikti karūną Mindaugui buvo suprantamas ir aiškus ženklas, tai vėliau LDK vardas vis labiau traukėsi iš tarptautinio žodyno. Vytauto kaip Rytų Europos politiko vardas dar aptinkamas, tačiau ir jis sutiko po savo mirties Lenkijos karūnai atiduoti visos LDK paveldėjimo teisę. Vokietijos imperatoriaus Vytautui išsiųstos karūnos (ar tik sprendimo) kelionę galima laikyti LDK politikos sėkme, tačiau oficialaus karūnavimo sprendimo neįgyvendinimas tik iškelia papildomų klausimų apie jų tikroviškumą, o jau Vytauto kritimo iš balno versija vertėtų pasakoti nebent pradinėse klasėse. Antrasis mitas: lietuvių tautos išskirtinumas Šis mitas tiesiogiai susijęs su paskutiniu pagrindiniu valstyės požymiu - pilietine tauta. "Lietuviai barzdočiai dūmoja", "bernelis karužėn išjojo" ir kiti panašūs romatizmai tiksliai atspindi XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio nuotaikas, tačiau vertintini tik kaip prasta istorinė falsifikacija. Valstybės gyvavimui itin svarbi sprendimus priimančio visuomenės sluoksnio savimonė. Deja, "lietuviška" savimone galima su itin didelėmis išlygomis laikyti tik laikotarį, pasibaigusį Lietuvos krikštijimu bei Krėvos unija. Tiesa, kunigaikščių (anuomet vadintų "kunigais") savimonė buvo grynai pagoniška, tad šių papročių tęstinumas su šių dienų "Marijos žemės" papročiais būtų švelniai tariant abejotinas. Be to, neseniai pasirodžiusiose R.Petrausko LDK diduomenės studijoje teigiama, kad didžioji dalis "tikrųjų lietuviškų" LDK diduomenės giminių dėl vykstančių visuomenės permainų iki XVI a. pradžios tiesiog išmirė. Tai, beje, ir buvo viena pagrindinių politinio pralaimėjimo Lenkijai XVI amžiuje sąlygų. LDK ir ATR laikotarpių meto "lietuviškumą" bene geriausiai iliustruoja knygotyrininkų duomenys, kad net iki trečiojo ATR padalijimo lietuviškų knygų LDK teritorijoje buvo išleidžiama vos 1% nuo viso skaičiaus. Natūralu, kad tokia proporcija akivaizdžiai prieštarauja LDK vyravus "lietuviškai dvasiai". Martyno Mažvydo "Katekizmą" verta minėti pagiriamuoju žodžiu, tačiau verta atminti, kad ši knyga spausdinta ne Lietuvoje ir jos tikslinė rinka buvo protestantiškos veiklos židiniai, kurių dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo daug. Jei dar suprantama, kad Gedimino laiškai Europai buvo rašomi lotynų kalba, tai jau sunkiai paaiškinama (derinant su "garbinga lietuvių tautos istorija"), kodėl esminis dokumentų rinkinys - Lietuvos metrika - nuo pat jos pirmųjų irašų XIV a. pabaigoje rašoma senąją baltarusių kalba, o vėliau (polonizacijos įtakoje) lenkiškai. Svarbiausia, jokių bandymų užrašyti lietuvišką kalbėseną svetimų kalbų rašmenimis neaptinkama. Kaip žinia, savąją abėcėlę įgijimome tik dr. Jablonskio dėka pasiskolinę iš čekų. Tuo tarpu LDK diduomenės lenkėjimas, perimant lenkų herbus, mokantis kalbą, bažnyčioje pamaldų klausant ne lietuvių kalba - tai tik dar keli papildomi fragmentai. Trečiasis mitas: Lietuva "nuo jūros iki jūros" Reikia pripažinti, kad LDK visada turėjo gerų karvedžių su gerais vadybiniais sugebėjimais. Tai beveik visi ankstyvieji LDK valdovai bei Gediminaičiai, sėkmingai aneksavę dabartinės Baltarusijos teritoriją, vėliau LDK administracijos vadovai. Istorinis faktas, jog XVI a. pradžioje LDK pagal teritoriją buvo didžiausia tuometinės Europos valstybė. Visgi, būtina suvokti, kad didelėje teritorijoje buvo itin ne daug gyventojų, bendras visuomenės lygis žymiai atsiliko nuo Europos. Amatininkų kvietimas Gedimino laiškuose yra geriausias to patvirtinimas. Be to, giminaičių vedybų pagrindu plečiamos valdos neturėjo pakankamo ideologinio "užtaiso", todėl nuolatos grėsė, kad užkariautieji panorės sugrįžti pas senuosius šeimininkus. Prisimintina hipotezė, kad būtent Krėvos sutartis, Jogailos katalikybės pasirinkimas ir Algirdo puoselėtos stačiatikybės atmetimas neleido LDK tapti tuo slavų traukos centru, kuriuo iki LDK buvo Kijevas, Novgorodas, o po to iniciatyvą perėmė Maskva. Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame "gabius karvedžius bei parazituojančius vadybininkus" (savas giminingas valdovas buvo taikių nuolatinių pajamų LDK centrui bei teritorinio vientisumo garantas) Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų priėmimas, etc.). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų apsilpę slavai (Kijevo rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvu grobiu. Visgi, nuolat augantys karingi kaimynai (Pskovas, Novgorodas, Maskva, Kazanės chanatas, Aukso orda) XVI a. privertė sudaryti Liublino uniją itin prastomis sąlygomis, prarandant žemes bei dar turėtą sąlyginę nepriklausomybę. Todėl Lietuvą geografiškai didele valstybe galima būtų laikyti tik dalį XV amžiaus, tačiau tik absoliučiais skaičiais, neįvertinant kokybinių visuomenės vertinimo kriterijų. Kelias į ateitį - švietimas Dabartinis Lietuvos įvaizdis sukurtas naudojant 3 mitus: garbingą ilgalaikę Lietuvos valstybės praeitį, lietuvių tautos išskirtinumą bei Lietuvą "nuo jūros iki jūros". Nei vienas jų nėra teisingas, tačiau kiekvienas verčia Lietuvos pilietį jaustis "nuskriaustą", "daug praradusį", "neatstatysiantį buvusios garbės". Psichologija tokiais atvejais siūlo nagrinėti mitą detaliai ir jį paneigti. Tik taip pavyksta suvokti, kokia valstybė esame, kur link turėtume eiti. Suvokę, kad Lietuvos valstybės ištakomis turėtume laikyti XIX a. pabaigos valstiečių savimonės gaivinimą, galėsime pripažinti, kad per šimtmetį iš žemiausių visuomenės sluoksnių sugebėjome tapti nepriklausomą valstybę sukūrusia ir net pergyvenę išorės agresorius tauta. Būtent vertindami šio šimtmečio pasiekimus - tautinės savimonės XIX a. pabaigoje sukūrimą, nepriklausomybės paskelbimą, rezistencinį judėjimą, nepriklausomybės atkūrimą - galime jais didžiuotis. Tuo pat metu šis požiūris leidžia pagrįsti, kodėl pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas vos šimtemtį gyvuojančios tautos švietimui, jos savimonės ugdymui.