Liutauras Ulevičius
buvęs Prezidento patarėjas


Didžiausia šiandien vykstančių procesų įtaka - ateičiai


Dar tik įpusėjus politiniam skandalui teko įtemptai diskutuoti su keliais konstitucinės teisės ekspertais. Gana netikėtai oponentai diskusijoje iškėlė idėją, kad didžiausia šiandein vykstančių procesų įtaka - ateičiai. Tuomet šiai idėjai nepritariau, tačiau vėliau teko pripažinti, kad klydau - skandalas baigsis, Lietuva gyvens toliau, o kai kurios susiformavusios taisyklės galios negrįžtamai. Dabar, Seimo ir Prezidento ginčą laimėjus Konsituticiniam Teismui, verta analizuoti, kokia nuo šiol bus Lietuva.

Pirma, Prezidentas nuo šiol yra Seimo valdančiosios koalicijos (ar net frakcijos) įkaitas. Jeigu ši turi pakankamą įataką (t.y. 85 balsus dabrtinės apimties Seime), bet kuris Prezidentas gali būti nušalintas panaudojus apkaltos procesą. Jei valdantieji seimūnai turi ryšį su Konstitucinio teismo teisėjais, tai Prezidentui gresia ne tik pašalinimas iš posto, tačiau ir politinės veiklos ribojimas, radikaliu atveju - net baudžiamoji atsakomybė. Tikėtina, kad neturėdami Konstitucinio teismo palaikymo, valdantieji seimūnai tenkintųsi silpnesniu apkaltos procesu - be rekomendacinės Konstitucinio teismo išvados.

Taigi, nuo šiol LR Prezidentas bus pakankamai veiksnus tik tuo atveju, jei yra valdančiosios Seimo daugumos atstovas. Kitu atveju jam visada gresia procesas, lygintinas su demokratiniuose procesuose įmanomu ochlokratiniu susidorojimu.

Antra, nuo šiol valstybės saugumo departamentas yra įtakingiausia valstybės institucija, turinti teisę kontroliuoti visus, visada, visaip. Nei vienas asmuo valstybėje neturi imuniteto prieš jo sekimą. Be to, departamentas iš esmės neatsako už savo veiksmų klaidingumą. Teisiškai niekuo neįpareigojančios departamento pažymos tėra tik procesinis dokumentas, kuriame išdėstytų nuomonių (o ne faktų!) pagrindu gali būti pasirinkta bet kokios krypties tolesni veiksmai. Dėl to departamentas tampa puiki politikų įrankių pradėti įvairius faktais nepagrįstus kaltinamuosius procesus.

Trečia, Seimas gali savo sprendimais kurti komisijas iš esmės bet kokios apimties ir bet kokių klausimų nagrinėjimui. Komisijos turi įgaliojimus, apimančius tiek vykdomosios, tiek teisminės valdžios analogiškų institucijų kompetenciją. Be to, tiek komisijų, tiek jų atskirų narių atsakomybė vėlgi nereglamentuota ir faktiškai negalima. Komisijų išvados, ypač jei jas patvirtina valdantieji seimūnai, iš nuomonės tampa faktu. Svarbiausia, kad komisijos nuo šiol yra su teismine valdžia konkuruojantis mechanizmas, kuris valdančiųjų seimūnų nuomonę gali paversti faktu. Šį faktą toliau gali naudoti kitos insitucijos. Jeigu teisės aktai kažkur nurodo prievolę, kad komisijų narių dalis turi būti teisininkai, tai tokiais nebūtina rinkti garsius ir žinomus nepriklausomus teisininkus, pakanka jų asistentų.

Ketvirta, nekaltumo prezumpcija politikams nuo šiol yra negaliojantis principas, ypač jei pradines įžvalgas pateikia valstybės saugumo departamentas. Jeigu ateityje departamentas pateiks pažymą, kurioje ryšiais su nusikalstamu pasauliu bei užsienio žvalgyba įtars politiką, tai šio oponentai bei žiniasklaida gali nebesilaikyti nekaltumo prezumpcijos ir viešai tiek Lietuvoje, o tuo labiau tarptautinėje arenoje tvirtinti, esą departamento pateiktos prielaidos yra faktai.

Penkta, nuo šiol politikų ryšiai su Rusija yra strateginių pavojų šaltinis. Todėl bet kuris ateities politikas, patirties įgijęs Rusijoje, o tuo labiau, jei jį remia su šia šalimis susijusios įmonės, laikytinas geriausiu atveju pažeidžiamu, o realiau - papirktu, įsipareigojusiu, o paprasčiau tariant "pardavusiu Lietuvą".

Šešta, noriu tikėti, kad visos šios prielaidos yra tik mano ironija, Lietuvoje ir toliau gali taikiai sugyventi visiškai priešingos nuomonės, o Prezidentas vis dar lieka valstybės vadovu.