VYDÛNAS

BHAGAVAD GĪTĀ

Palaiminantioji Giesmê

Vertimas iš Sanskrito

Surinkta pagal
Dr. Vydûno Bitiulių lêšomis
išleistą

1947 – 400- lietuviškosios knygos
sukakties - metais

Lietuvių Skautų Brolijos Vadijos
Detmold'e

Rûta
Vilniûje 2003

Įprastomis raidêmis:

Jo Mam pašjati sarvatra -
sarvam tša maji pašjati -
tasjaham na pranašjami -
sa tša mê na pranašjati.

Kurs Mane rægi visame -
ir mâto visa manyje,
tâm Aš niekados nepradingstu,
ir jis nuo Manęs niekumet nebsišâlina.

(6-Pokalbio 30-eilêsys).

PASTABA

Nepaprastų mano vartojamų žodių ir apskritai kalbos taisyklingumui prižiûrêti ir pataisyti, kur tai reikalinga, padêjo mân mano Bitiulis Antanas Krausas. Jis pasirûpino ir šio vertimo atspausdinimu. Už tai sakau jâm nuoširdiausią âtiû. Sanskrito žodius Sanskrito rašmenimis atspausdinti, kaip norêta, šiame leidime nêra galima, bet ir nuo kitų ketinimų tenka dêl æsamų sunkenybių atsisakyti.

Pagaliau sakau širdingą âtiû ir visiems, kurie savo aukomis padârê galima šį veikalælį atspausdinti.

Detmolde 1947-mt. Gegužês mên. 25-d.

VYDÛNAS

Turinys

1. Turinio Apžvalga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . -1

2. Žodis apie šį Bhagavad Gītos vertimą . . . . . . . . . . . . . . -2

3. Supažindinimas su giesme. . . . . . . . . . . . . . . . . . . -3

I. Dalis.

4. Žmogus ir prasmingiausias jo pasistengimas susivokti Dievûje . . . . . . I

5. I-Pokalbis, Gaivata iš Sukniubimo. . . . . . . . . . . . . . . . .i

6. II-Pokalbis, Gaivata iš Susimąstymo . . . . . . . . . . . . . . . ii

7. III-Pokalbis, Gaivata iš Veiklumo . . . . . . . . . . . . . . . . iii

8. IV-Pokalbis, Gaivata iš skaistêjantio Išmânymo . . . . . . . . . . iv

9. V-Pokalbis, Gaivata iš Veikimo Davinių Atsižadêjimo . . . . . . . . v

10. VI-Pokalbis, Gaivata iš Pasišventimo Esmingumui. . . . . . . . . . vi

II. Dalis.

11. ŽMOGUS IR AUGŠTIAUSIASIS . . . . . . . . . . . . . . . II

12. VII-Pokalbis, Gaivata iš svarstantio Mąstymo . . . . . . . . . . . vii

13. VIII-Pokalbis, Gaivata iš Atsidavimo augštiausiajai Dvâsiai, nesibaigiantiâm Kûrêjui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . viii

14. IX-Pokalbis, Gaivata iš viešpataujantiojo mokslo ir Slêpiningumo . . . . ix

15. X-Pokalbis, Gaivata iš Numânymo dieviško Didingumo . . . . . . . . x

16. XI-Pokalbis, Gaivata iš Regêjimo Augštiausiojo Apraiškų Visatoje. . . . xi

17. XII-Pokalbis, Gaivata iš Atsidavimo Augštiausiâjâm . . . . . . . . . xii

III. Dalis.

18. ŽMOGUS-GAIVIUS ir Kliûtys, kurias jis užtinka . . . . . . . . . . III

19. XIII-Pokalbis, Gaivata išmânant skirtumą tarp Bûklês ir Bûklę Patiriantiojo. xiii

20. XIV-Pokalbis, Gaivata iš Atsikliudymo iš trijų Kokybių . . . . . . . . xiv

21. XV-Pokalbis, Gaivata iš Sąmoningêjimo augštiausiajame Dvâsiškume . . . xv

22. XVI-Pokalbis, Gaivata iš Pasiaiškinimo tos, kas dieviška ir kas daimoniška . xvi

23. XVII-Pokalbis, Gaivata iš trejopo Tikêjimo Supratimo. . . . . . . . . xvii

24. XVIII-Pokalbis, Gaivata Išgânymo siekiant Atsižadêjimu . . . . . . . . xviii

{T}

ŽODIS APIE ŠĮ BHAGAVAD GÎTOS VERTIMĄ

Parâšęs ilgų mætų mąstymo veikalą apie žmonijos Sąmoningumą tikybiniuose padavimuose, Šventraštiuose ir Šventuose žymženkliuose, panorêjau vieną žymiausiųjų šventraštių versti į Lietuvių kalbą. Jau seniai buvau mânęs, kad tâm tiktų Chinietių išmintiaus Lao-Tsês raštas Tao-Te King arba Hindų Bhagavad Gīta. Bet pradêjus versti Lao-Tsês veikalą iš Vokietių kalbos vertimų, greit numaniau, kad geriau bûtų versti Bhagavad Gītą.

Prieš maž-daug 30 mætų buvau pasistængęs nors kiek išmokti sanskrito kalbą, kuria Bhagavad Gīta parašyta. Pirma priemonê tâm buvo knyga: Franz Boop. Kritische Grammatik der Sanskrita Sprache, Berlin, 1868. Tada studijuodamas Berlyne naudojausi veikalu: F. Kielhorn, Grammatik der Sanskrit-Sprache, Berlin 1888, knyga Georg Bühler, Leitfaden für Elementarkursus des Sanskrit, Wien 1909, bei Adolf Friedrich Stemzler-Richard Pischel. Elementarbuch der Sanskritt-Sprache, Berlin 1892.

Bet visokie darbai-reikalai atitraukê mane nuo patvaresnio pasidarbavimo tai kalbai pramokti, ir ji man išlengvo iš atminties jau ir slinko. Todêl, pradêjus versti Bhagavad Gītą į Lietuvių kalbą, pasiêmiau kelis jos vertimus į vokietių kalbą, vyriausiai Prof. Dr. P. Deussen'o Der Gesang des Heiligen, Leipzig 1911, Dr. Franz Hartmann'o Die Bhagavad Gita, Das Lied der Gottheit, Braunschweig 1897, Theodor Springmanno Bhagavad Gita, Der Gesang des Erhabenen, Lauenburg-Elbe 1921, pagaliau K. O. Schmidt, Bhagavad Gita, Das Hohe Lied der Tat, Baum-Verlag, Pfullingen 1940 ir vieną jos vertimą į Anglų kalbą, bûtent: Annie Besant and Bhagavan Das, The Bhagavad Gita, Adyar-Madras, India 1926. Tame veikale sanskrito kalbos sakiniai dâr ir atskirais žodiais padalinti, taip kad kiekvienâm Giesmês eilêsiui pridêtas žodynêlis.

Pradêdamas dârbą, atsižiûrêjau vyriausiai į minêtuosius vertimus. Nelengva mân buvo susivokti patiuose Sanskrito sakiniuose. Bet kartą išvertęs visą veikalą ir jį sulyginęs su Hindų raštu, pradêjau išnaujo versti. Ir kartojau tą dârbą penkis sykius, jeib nors-kiek bûtiau prikopęs dvâsinį jos sąmoningumo lygį. Daug mân padêjo iš Hindijos pasirûpintas žodynas: Vaman Shrivam Apte, Sanskrit-English Dictionary, Bombay 1922 ir toliau Carl Cappeller, Sanskrit Worterbuch, Straßburg, 1887, Verl. J. Trübner.

Labai ir sunku buvo surasti tinkamiausius Lietuvių kalbos žodius taip vienâm gyvænant ir retai teturint progos lietuviškai, bet ir kitaip dâr pakalbêti. Tai ieškinêjau Dr. M. Niedermann'o, A. Senn'o ir F. Brender'o Lietuvių Kalbos Žodyne, Heidelberg 1932, Prof. St. Šalkauskio Bendrojoj filosofijos terminijoje, Kaunas 1937 ir Žodyne Friedrich Kurschat, Litauisch-deutsches Wörterbuch, Halle a. S. 1883.

Bet svarbu mân buvo pirm viso iš to dvâsinio lygio, iš kurio Bhagavad Gītos kûrêjai ją parâšê, jos giliausiąjį tûrį ir lietuviškai apreikšti, ypatiai jos pagrindines mintis, bûtent, kad æsame DIEVÛJE ir Jame turime sąmoningêti.

Sanskrito kalbos vardus ir žodius rašau savo raidêmis,^1,2 bet kaip raidês Hindų parenkamos. Sanskrito balsių ilgį pažymiu brûkeliu, šiaip tâm vartodamas stogælį, kurį dedu ir ant jų e, kurs ten kaip ir o visumet yra ilgas, ir šiaip ant kitų balsių, kada žodis pritaikomas mûsų kalbos tvarkai, pvzd., kada vartojamas galininko linksniu.

Sanskrito žodiams ir vardâms kirtis dædamas ant priešpaskutinio skiemens, jeigu jo balsis ilgas, jeigu trumpas, ant tretio skiemens iš gâlo skaitant. Dêdamas po lietuviško žodio kartais sanskrito žodį skliaustæliuose, dažniausiai parenku tâm jo vienâskaitos vardininką. -

Primintina dar ir tai, kad prieš kiekvieną Bhagavad Gītos dâlį ir pokalbį dedu aiškinimus to, kas jos žodiais pareiškiama.

Tilžêje 1940-mt. Liepos 20-d.

VYDÛNAS.

{T}

SUPAŽINDINIMAS SU GIESME

Didiejie Hindų Šventraštiai yra Vedos, Upanišados bei Vēdanta ir vêlesnių laikų Gautāmo Buddhos Kalbos. Tais râštais ir dâr šiandien naudojasi Hindûs vyriausiai Hinduizmo dvâsininkai, Brāhmanai. Plâtiajai visuomenei Šventraštis yra Bhagavad Gīta, Palaiminantioji Giesmê.

Ji yra maža dalis didiosios eiliuotos apysakos MahaBhàrata, tai æsti Didysis Kovotojas. Ši apysaka apima 100 000 dvieilių eilêsių. Jos turinys šitoks.

Garsios valdovų Kurų giminês karvedys Bhīšma mûšio lauke mirtinai sužeistas. Mærdêdamas jis jauniesiems aiškina įvykius ir tai, kas darytina tauriųjų žmonių, têvynês gyvæntojų. Žmogus ilgstąsis išvadavimo. Bet jis jâm tenka tiktai, jeigu žmogus nuoširdiausiai eina savo pâreigas.

Augštiausios pâreigos skirtos valdovui ir kariâms. Bet lygiai vertintinos ir šeimos têvų pâreigos. Visumet jos turi bûti atliekamos tauriausiu pasišventimu. Šeimos têvų elgesys yra visos tautos gærbûvio pagrindas.

Šios pamokinantios apysakos maža, bet labai svarbi dalis yra Bhagavad Gīta, Palaiminantioji Giesmê, kuri susideda tik iš 700 dvieilių eilêsių.

Joje pâsakota, kaip dviejų gentiškų giminių, Pàndavų ir Kurų, kariuomenês, geriausiai ginkluotos, susitinka kovojimui. Pàndavų pusêje žymiausias karys yra Ardžuna. Jo karinį vežimą valdo Krišna. Kurų valdovas yra aklasis Dhritaràštra. Jis prâšo savo valdininką Sandžają, kad jâm aiškintų, kas dârosi. Jo sûnus, Durjodhana yra užimtas pasitarimo su savo kariâvimo mokytoju Drona.

Taip ir prasideda Bhagavad Gīta. Kad ji neturi bûti suprantama kaip kokio gyvænimiško vyksmo apysaka, matyti jau iš įvairių vardų. Abi gimini varžosi dêl Hastinapùros, dramblių vietovês, vadinas, dêl gâlių susikaupimo gyvâtos. Laukas, kuriame tenka kautiesi, įvardintas Dharmakšêtra, tiesos ir pareigų lyguma, šventu lauku, kurs seniau buvo Išminties didiûnų nuosavybê. Vyriausi-dvi visos giesmês asmenybi yra Krišna ir Ardžuna. Juodu įvairiais, næt labai prasmingais vardais vadinamu. Ir jų ginklų vardai, pvzd. Devadatta, Dievo duota, primena, kad visa, kas pâsakojama, yra vidinês prasmês ryškinimas.

Krišną ir Ardžuną reikia išmanyti kaip ypatingas galias žmogaus asmenybêje bei gyvænime. Krišna, Tamsusis, Slêpiningasis, yra žmogûje, bet ir visoje Visatoje Dieviškumas. Ardžuna, Šviesusis, Žinomasis, yra žmoniškumas žmogûje, asmenybês nusimânymas, sąmonybê, paprastai įvardyjama žodiu aš. Šis pasijunta pastatytas ties visokiomis gâliomis ir lydimas visokių gâlių. Jas visas ir visą vyksmą nustâto ir valdo kâriško vežimo, bûtent, asmenybês vedêjas, Augštiausiasis, apsireiškiąs kaip Krišna (Kristus).

Ardžunai gręsia ir jį supa visokios galybês. O jis liepiamas įsigyti gâlią joms suvaldyti. Jei jis bûtų apveikiamas, jis netektų savo esimo žinojimo. Laimêdamas jis iškiltų į Augštiausiojo Šviesą, susivoktų patiame esmingame gyvume bei pagrindinêje sąmonêje.

Sunku jâm kovoti. Tûlas jêgas jis yra labai pamêgęs. Jos jâm atrodo, tarsi bûtų jo giminês. Kiekvienas žmogus myli savo nuotaikos bûsenas, savo pageidâvimus, savo mintis ir sumânymus. Tokiose sąlygose žmogus susipranta æsantiu, ir iš to jâm pasidâro gyvænimo uždaviniai ir jo prasmê.

Visa Bhagavad Gīta, galêtûme sakyti, visa gyvænimo giesmê, siekia sukelti žmogui sąmoningumą ir gâlią, kad ryškintų tą savo gyvænimo prâsmę. Yra tai jo pareiga. Kiekvienas žmogus pasaulio kûrêjo vartojamas kaip priemonê visâm gyvænimui gyvinti ir tobulinti. Ko-sąmoningesnê ši priemonê, to-reikšmingesni yra jo pastangų daviniai visâm pasauliui.

Žmogus įgyja sąmoningêjimui galimumą su kiekvienu aiškesniu nusimânymu, kad jis yra ir bûna Dievûje. O tas jo nusimanymas nuolatai švinta, žmogui einant nuoširdiausiai visas gyvænimo jâm skirtas pâreigas, pasiduodamas Dievo vâliai.

Toks nusimânymas Dievûje yra atsigavimas patiame æsmiškame Gyvume. Pats atsigavimas su tâm dâromomis pastangomis ir įgytoji bûsena Hindų râštuose vadinamas Joga, tai yra, ką mæs įvardyjame žodiu tikyba. Šitše tâm pažymêti vartojamas žodis Gaivata. Žmogus, kurs Dievûje atsigauti stængiasi, yra Hindų įvardyjamas žodiu Jogin. Jâm atitikti sakysime, toks žmogus yra Gaivius, o kurs atgailêja – Gailius. - Pastebêti reikêtų, kad taip, kaip Bhagavad Gītoje aiškinama, mąstyta seniau kaip 4000 mætų.

Visas Bhagavad Gītos turinys sudêtas iš 18-kos Pokalbių, kurie nêra lygaus eilêsių gausumo. Jie padalinami po šešis. Taip tada Bhagavad Gīta yra trijų dalių.

{T}

I-Dalis.

Žmogus ir prasmingiausias jo Pasistengimas
susivokti Dievûje

Krišna tvirtina asmæniškâm žmogui, kad jo gyvænimo prasmê yra darbuoties, veikti, kovoti, į nieką neatsižiûrint. Gyvænimas ir mirimas nêra æsmiški, bet praeinami vyksmai. Augšt abiejų yra esmiškumas, kurį žmogus gyvændamas turi pasitikrinti, vadinas, gyvas bûdamas, jis turi esmiškêti, esmiškesniu pasidaryti, ir tuo gyvąjį gyvænimą savimi dâr gyvinti.

Visa-tâm svarbus yra veikimas. Jis dvejopas, bûtent mąstymas ir atsidavimas. Bet veikimas neturi kibti prie savo pasêkų. Jis nedarytinas, kad iš to veikêjui bûtų naudos ar išvængiamas vargas ir bauda, bet kad pildytųsi Augštiausioji valia, kuri pasireiškia iš tos bûklês, į kurią žmogus gyvænime yra patækęs, ir iš kurio jâm iškyla tâm tikros pâreigos.

I-Pokalbis.

Gaivata iš Sukniubimo.

Ardžuna, žmoniškumo prâdas žmogaus asmenybêje, nusimâno æsąs dviejų priešingų galybių târpe. Visokie atsižvalgymai menkina jo ryžtingumą, ir jis nusimena. Numâto baisius įvykius ir kalba Krišnai, savo gyvænimo vâdui, apie skaudias pâsêkas, kurios pasidârantios iš giminingų tautų kovos. Netækęs drąsos, Ardžuna visai sukniumba ir žâda nekovoti, veikiau mirti ar pasiduoti.

Ir prasideda Bhagavad Gītos žodiai. Pirmuoju parašyta Om (aum). Tuo norêta priminti Augštiausiojo, kurs yra visa-ko pradia, vyksmas ir galutinumas. Iš to žodio Krikštionims, o ypatiai Europietiâms, tæko žodis Amen. Pirmame pokalbyje daug visokių vardų pasitinkame. Visi jie reikšmingi, ir dažnai šitše aiškinami. Tik jie truputį grasina. Toliau jų nebêra tokiame gausume.

Om.

Prasideda Palaiminimo Viešpaties Giesmê.

Dhritaràštra sâkê:

1. Ką dârê susirinkę Šventojoje Lygumoje, Kurų laukuose, užsidægę kovoti, manieji ir Pàndavai, Sandžaja?

Sandžaja sâkê:

2. Pamâtęs kovai susibûrusią Pàndavų kariuomenę, valdovas Durjodhana, priêjo savo mokytoją ir târê:

3. Žiûrêki, mokytojau, kokis galingas tytveikas yra Pàndavų kariuomenê, sušaukta Drupados sûnaus, išmintingo tavo mokinio!

4. Didvyrių tše, didi šaudytojai tempynêmis (lankais), kovojo lygûs Bhīmai ir Ardžunai, bûtent Jajudhàna, Viràta ir Drupada didiame kovos vežime,

5. Dhrištakētus, Tšēkitàna ir narsusis Kàšios valdovas, Purudžit, Kuntibhodža, Šaibja, Vyrų galingasis,

6. stiprusis Judhamànjus, drąsusis Uttamaudžas, Saubhadra ir Draupadējas, visi didių kâriškų vežimų kariai.

7. Sužinoki bet, Geriausiasai dukart gimusiųjų, ir visus, kurie yra mano kariuomenês vadai, įvardysiu juos tau prisiminti:

8. Tavo Didingumas ir Bhīšma, Karna ir Kripa, Kovų laimêtojas, Ašvatthàmas, Vikarna ir Saumadatti,

9. ir daug kitų karžygių, kurie manęs-dêl ir gyvybês atsisâko, su įvairiais ginklais ir kautynių įrankiais, visi miklûs kovai.

10. Tik nepakankama atrodo mûsų galia, vadovaujama Bhīšmos, o jų kariuomenê, Bhīmai æsant jos vadu, yra pakankama.

11. Todêl tegul visi karininkai savo dalyse pâgal savo laipsnį užima vietas aplink Bhīšmą!

12. Taip kalbêjusiâm (bûtent Durjodhanai) padaryti džiaugsmą, seniausiasis Kurų, jų têvûnas (Bhīšma, apgailestâvimų turtingasis), pûtê į savo kaušą, kad sugriovê kaip liûto staugimas.

13. Staiga subaubê visokie kaušai, didi ir maži bûbnai, ragai ir trimitai, kad triukšmas buvo didiausias.

14. Tada didingame savo kâriškame vežime, traukiamame baltų žirgų, Màdhava (Mædui lygusis, Saldusis, Krišna) bei Pàndava (Ardžuna) atsistojusiu pûtê į dângiškus savo kaušus.

15. Hrišīkēša (Juslių Viešpats, Gauruotasis, Krišna) pûtê į kaušą Pàntšadžanja (Tautas suburiąs kaušas), Dhanandžaja (Grobininkas, Ardžuna) į kaušą Devadatta (Dievo duota), o Vrikodara (Baisi Vilko Ryklê, Bhīma) pûtê į didįjį baisaus veiksmo kaušą Paundrą,

16. valdovas Judhišthira, Kuntios sûnus, pûtê į Anantavidžają (Amžinoji Pærgalê), Nakula ir Sahadēva pûtê į Sughošą (Saldbalsê) ir į Manipušpaką (Brangmenimis puošta);

17. ir Kâšja su didiu šaujamu lanku, Šikhandi su didiu kârišku vežimu, Dhrištadjumna ir Viràta bei neapveikiamas Sàtjaki (Jujudhāna),

18. Drupada ir Draupadējas, Žæmês Viešpatie, ir galingrankis Saubhadra, visi iš visų šalių pûtê į savo kaušus.

19. Tas triukšmas, atsigarsêdamas savo griausmu iš žæmês ir dangaus, drâskê Dhritaràštros sûnų širdis.

20. Tada, pamâtęs Dhritaràštros sûnus susirikiâvusius kovai, ir pradêjus šoviniâms lêkti, Pāndų sûnus (Ardžuna), kurio vêliavos žænklas yra bezdionê, pakêlê savo tempynę (lanką),

21. ir sâkê Hrišīkēšai šiuos žodius, Žæmês Viešpatie.

Ardžuna sâkê:

Sustabdyki viduryje tarp abiejų kariuomenių mano vežimą, Atšjuta (Nepajudomasis),

22. jeib aš gerai galêtiau įsižiûrêti tuos, kurie atsistoja, kovoti įnirtę, ir su kuriais mân teks rungties kilusiame kare!

23. Matau tše susibûrusius kovai, geidingus įtikti nelabos minties Dhritaràštros sûnui (Durjodhanai).

Sandžaja sâkê:

24. Taip kâlbintas Gudakēšos (Garbanuotojo, Ardžunos), Hrišīkēša sustâbdê, Bhàrata (Kovotojau), geriausiąjį vežimą viduryje tarp abiejų kariuomenių,

25. ir ties Bhīšma, Dronia ir visais žæmês didiûnais jis târê: Žiûrêki, Pàrtha (Prithos sûnau, Ardžuna), kaip tše susibûrę visi Kurûs!

26. Ir Pàrtha (Ardžuna) mâtê priešais atsistojusius têvus, protêvius, mokytojus, avynus, brolius, sûnus, vaikaitius, draugus,

27. uošvius ir bitiulius abiejose kariuomenêse; ir, visus stebêjęs, kaip susirikiavusios giminês vienai kovoti su kita, Kauntēja (Ardžuna),

28. sujaudintas târê nusiminęs.

Ardžuna sâkê:

Išvydęs šiuos savo gentis, Krišna, kaip užsidægę kovoti, jie susibûrê,

29. mano nariai suglemba ir mano burna džiûsta, visas kûnas dræba ir mano plaukai šiaušiasi,

30. Gāndīva (ginklas, lankas) slysta mân iš rankų, mano oda kaista, nebeįstængiu pastovêti ir mano protas sukrinka,

31. matau nelaimês grâsimus³, Kēšava (Gražplauki, Pilnaplauki, Krišna), o dâr nei nenumatau, ar bûtų ir gæra kovoje užmušti savo gimines. -

32. Negeidauju pærgalês, Krišna, nei valdiuvos, nei pasimêgimo. Ką reikštų mums valdiuva, Govinda (Kârvês, Maistingumo Laimêtojau), kas džiûgavimas, kas gyvybê!

33. Mûsų geidaujama valdiuva, džiûgavimas ir pasimâginimas iš jų, kurie sukilę kovai, atsižadêję gyvybês ir lobio,

34. bûtent, mokytojai, têvai, sûnûs, næt gi sæntêviai, avynai, uošviai, vaikaitiai, svainiai ir kiti gentys.

35. Nenoriu juos žudyti, jeigu ir mane užmuštų, Madhusùdana (Daimonų Nugalêtojau, Krišna), nei dêl trijų gyvâtų valdymo, ko-mažiau dêl žæmês.

36. Užmušę Dhritaràštros sûnus, kokį patænkinimą iš to turêtûme, Džanàrdana (Žmonių Išblaškytojau, Krišna)? Nuodêmê bûtų, žudant šiuos pasikêsintojus!

37. Todêl ištikrųjų netinka užmušti Dhritaràštros sûnus, patių gimines. Ar galêtûme bûti laimingi, išžudę savo gentis, Màdhava?

38. Jeigu jau tie, kurie yra aistros apniauktos dvâsios, nemâto, kaip nusikalstame, ardydami šeimas, neapkęsdami bitiulių,

39. tada nors turêtûme patys susiprasti ir atsigręžti nuo nuodêmês šeimoms naikinti, Džanàrdana!

40. Žûstant šeimoms, žûva ir nepamirštami šeimų padavimai apie pâreigas, ir taip, šeimoms išnykus, viršų tikrai įgauna neteisingumas,

41. neteisingumui vyraujant, Krišna, ir šeimų moteros ištvirksta, Vàršnêja (Vrišnios [Viešpaties] Sûnau, Krišna), o moteroms nusižengiant, visi luomai sugenda.

42. Šis luomų sugedimas vertia į prârają kartu su šeimomis šeimų griovêjus, ir proseniai nebetenka reikšmês, neblikus jiems pagarbos.

43. Tokiais šeimų griovêjų nelabumais ir luomų vertybių naikinimais išnyksta amžinos vertês giminių ir šeimų įprotiai.

44. Ir tiems, kurie yra išrovę šeimų vertybes žmonêse, Džanàrdana, tenka bûti nuolatai pragare, kaip girdêjome.

45. Gaila labai, bet mæs kêsinamêsi didiai nusikalsti. Geidaudami pasimêgti krâšto užvaldymu, mæs ryžtamêsi žudyti savo gimines.

46. Bûtų geriau, jeigu, mân nesiginant ir mætus ginklus, Dhritaràštros sûnûs kovoje mane užmuštų!

Sandžaja sâkê:

47. Kalbêjęs kovoje tokiu bûdu, Ardžuna, mætęs savo lanką su smigtiais, palaužtas nusiminimo, susmuko savo vežimo sêdælyje.

Toks tai yra palaiminantios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
slêpiningojo mokslo apie Augštiausiąjį, gaivâtos
rašto pasiaiškinimo tarp Viešpaties Krišnos
ir Ardžunos pirmasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata iš Sukniubimo.
(Ardžuna – Višàda – Joga).

{T}

II-Pokalbis

Gaivata iš Susimąstymo.

Krišna, dieviškumas žmogûje, aiškina Ardžunai, asmenybês prâdui (sąmonybei), kad žmogus sąmoningêja, atskirdamas tai, kas âmžina, nuo to, kas pranyksta, suprasdamas, kad žmogus turi bûti kovotoju, kuriâm užduotos tâm tikros pareigos, ir pagaliau, kad reikia jas eiti be prisikibimo prie kokio nors pasitænkinimo. Ardžunai pageidâvus suprantamæsnių aiškinimų, Krišna nušvietia sąmoningêjimo kælią.

Sandžaja sâkê:

1. Jâm, kurs taip užuojautos pagautas buvo, kurio âkys âšaromis pasruvusios giliame nusiminime, Madhusùdana (Daimonų Nugalêtojas, Krišna) târê šiuos žodius.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

2. Iš kur šioje visa nulemiantiojoj bûklêje tau toks suglebimas, kurs nemêgstamas tauriųjų, kurs nekelia augštyn ir nêra garbingas, Ardžuna?

3. Nepasiduoki silpnumui, Pàrtha! Tau jis nepridera. Atmeski gêdingą širdies bailumą! Sukilki, Parantapa (Priešų Naikintojau)!

Ardžuna sâkê:

4. O kaip galêtiau su smigtiais kovoje pulti Bhīšmą ir Droną, Madhusùdana? Juodu yra pagarbos verti, Arisûdana (Priešų Nugalêtojau)!

5. Geriau pasaulyje gyvænti išmaldomis negu užmušti garbingus mokytojus. Mušęs tuos mokytojus, kad ir geidaujantius mûsų vertybių, aš vâlgytiau krauju apšlakstytą duoną.

6. Dâr ir nežinome, kas mums svarbiau, ar kad mæs juos, ar kad jie mus pærgalêtų. Užmušę šiuos Dhritaràštros sûnus, sukilusius prieš mus, ir mæs nebenorêtûme gyvænti.

7. Užniktas užuojautos niûkumo, mano protâvimas krinka, ir nebenuvokiu, kas mano pareiga; tai ir klausiu tave, kas bûtų geriau (mân daryt). Pasakyki mân , Tavo mokiniui, tai ryškiai! Mokink mane, tave prâšantįjį!

8. Nenumatau, kad išnyktų mano nusiminimas, kurs džiovina visus jausmus, jeigu pasaulyje ir įgytiau nelyginamai klestêjantią valdiuvą ar taptiau næt dievaitių viešpatiu!

Sandžaja sâkê:

9. Taip kalbêjęs Hrišīkēšai (Krišnai), Gudakēša (Ardžuna), tas Parantapa, nutilo, sâkęs Govindai (Krišnai), kad nenorįs kovoti.

10. Tada Hrišīkēša, lyg nusišypsodamas viduryje tarp abiejų kariuomenių, târê nusiminusiâjâm šį žodį, Bhàrata.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

11. Tu gailies tų, kurie neapgailêtini, nors tavo žodiai ir yra prasmingi. Išmintiai negedi nei dêl gyvųjų nei dêl mirusiųjų.

12. Nebuvo laiko, kada nebûtiau buvęs, nei tu, nei šie tytveikų didiûnai, ir nesiliausime bûną po viso.

13. Kaip gimusysis savo kûne patiria vaiko metus, jaunâtvę ir senâtvę, taip jâm ir tenka naujas kûnas. Ryžtingasis todêl nesigraudæna.

14. Santykiâvimai su daigtiškumu, Kauntēja (Ardžuna), padâro patiriamu šaltį bei karštį, smagumą bei skaudumą, visa-tai užeina ir praeina, bûdamos pragaištantios pâtirtys. Pakęski jas, Bhàrata!

15. Kurio jie nebesukretia, Vyrų Stipriausiasai, kurs pasilieka nejaudinamas skausme bei džiaugsme, tas pribrendęs nemirtingumui.

16. Kas neæsmiška, tâm nêra buvimo, o kas æsmiška, tai niekumet negâli pranykti. Tai galutinai išmâno, kurs tiesą rægi.

17. Žinoki, kad esamasis Tat (Visatos kilmê), kurio Visata yra išplêsta, nêra sunaikinamas, niekas negâli įvykdyti Nepakintantiojo pranykimą.

18. Sâkoma, Įsikûnyjusiojo âpraiškos pragaištantios, kurias sau kuria Esamasis, Nesunaikinamasis, Neišmąstomasis. Todêl kovoki, Bhàrata (Ardžuna)!

19. Kurs Jį laiko žudytoju, ir tas, kurs mâno, æsąs žudomas, abu yra nežinêliu. Esamasis nežudo ir nêra žudomas.

20. Nêra Jis gimęs, ir nemiršta niekados, kaip bûvęs, taip ir bûs, niekumt negimęs, nuolatai æsamas, âmžinas, Jis nedingsta, kad kûnas ir žûva.

21. Kurs jį žino nesunaikinamu, nuolatai æsamu, negimusiu, nemenkêjantiu, Pàrtha, kai tas galêtų žudyti arba žudydinti?

22. Kaip žmogus nudêvêtus drabužius atideda ir naujus apsivelka, taip Esmiškumas išgyventus kûnus palieka ir apsireiškia iš naujo įsikûnydamas.

23. Nesužeidia Jo ginklai, ugnis Jo nedægina, vanduo nedrêkina, nedžiovina Jo vêjas.

24. Nesužeidiamas, nesudæginamas, neišmirkomas, nesudžiovinamas, pastovus, visame bûvąs, nepajudomas, nepasænstąs,

25. Jis įvardyjamas neapreikštu, neišmânomu, nepakintantiu. Todêl, Jį tokiu pažinęs, neturêtai nusiminti!

26. Bet ir manydamas, kad Jis nuolatai gimstąs ir mirštąs, ir tada tu, Galingranki, neturêtai gedêti!

27. Kas gimsta, tiesa, tâm tenka ir mirti, o vêl užgimti, kas mirê. Todêl neturêtų tave raudinti tai, kas daigtiškume neišvængiama!

28. Neapreikštos yra bûtybês savo pradioje, apreikštos vidurinêje bûtyje, Bhàrata, o išgaišusios, jos yra tik neapreikštos. Tai kâm dejuoti!

29. Tûli žiûri į tai, kaip į nuostabumą, kiti apie tai kalba kaip apie nuostabumą, dâr kiti girdi apie tai kalbant, kaip apie nuostabumą, bet visaip kalbant, ir visa-to pasiklausius, dâr nêra išmanyta.

30. Kas įsikûnyja, tai niekuomet nêra sužeidiama kûne, Bhàrata! Todêl nereikêtų liûdêti dêl gyvûnų!

31. Ir atsiužiûrêdamas į savo pâreigą, tu neturêtai bûgštauti.

32. Kâriui nieko nêra garbingæsnio kaip kovoti, Pàrtha, už teisingumą. Tarsi dangaus vartai jiems vertųsi, taip yra palaiminti kariai, kuriems tenka tokios kovos!

33. Nenorêdamas kovos už teisingumą, tu neigi savo pâreigą bei garbę, ir pasidarai nuodêmingu.

34. Tau tektų neišdylanti gêda. O tauriâjâm panieka baisesnê už mirtį.

35. Didiejie kariai vežimuose manys, tu pabûgęs bêgai iš kovos, o jų iki šiol labai gerbiamas, bûsi menku laikomas.

36. Tavo nedraugai kalbês tave peikiantius žodius, tavo išgales pašiepdami. O kas daugiau skaudêtų negu tai?

37. Užmuštas tu patektai į dangų, o priešą nuveikęs, tu pasimêgtai žeme. Todêl pakilki, Kauntēja, pasiryžki kovai!

38. Imki kaip lygų džiaugsmą bei skausmą, naudą bei nuostolį, pærgalę bei pralaimêjimą! Juoskisi kovai, ir tu nebûsi nuodêmingas! -

39. Taip aiškinta tau iš protâvimo mokslo. Dabar klausykis, ką gaivâtos budrumas pataria! Tâm atsidâvęs, Pàrtha, tu atmesi, kas veiklumą smelkia.

40. Ir nebûs nepasisekimų, nebûs jokių nuklydimų. Næt visai menkas pasišventimas pâreigi numalšina didią baimę.

41. Ryžtingoji siela yra vieninga, Kurų Numylêtasai! Labai išskiedusios ir nesibaigiantios yra suglæbêlių nuomonês.

42. Nesusiprâtêliai aiškinasi kalbingai, įsikibę į šventraštių žodius, Pàrtha, tvirtindami, kad juose neæsą nieko daugiau, kaip kas rašmenimis žyminama.

43. Geidulingos sielos, jie tiki įkilsią į augštiausiąjį dangų ir pateksią į naują užgimimą kaip į tikrą savo darbų dâvinį ir visokiais žygiais įgysią smagumų ir viešpatingumą.

44. Visiems, kurie trokšta pomêgių ir įsigalêjimo, kurių dvâsia tuo patraukta, nêra galimas sielos nusistatymas ir parimimas laiminantiame susikaupime.

45. Šventraštiai kalba apie tris prigimties kokybes. Laikykis augšt tų kokybių, Ardžuna, augšt priešybių grutês, pasilikdamas patvariai skaistume be lobio goduliâvimo, susikaupęs Esmêje!

46. Kaip iš visų pusių suplaukęs mâžo tvenkinio vanduo yra naudingas visakâm, taip visa-kas yra šventraštyje, kas šviesina dvâsininką.

47. Tavo dalykas yra vien teisingas veikimas, bet niekados jo daviniai. Nesileiski âkstinamas veiklai to, kas tau iš jos teks, bet nepasiduoki dykinêjimui!

48. Patvarus gaivâtoje dirbki savo dârbą, prisikibimą atmætęs, Dhanandžaja! Tesie tau vistiek pavykimas ir nepavykimas! Toks sielos giedrumas vadinamas gaivata.

49. Daug menkæsnis negu gaivata iš susimąstymo yra veiklumas, Dhanandžaja. Susivoki skaistiame budrume! Apgailêtini yra, kurie dirba viliojami lobio.

50. Kurs yra budrios dvâsios, tas iškyla iš abiejų, iš maginantio ir skudinantio veikimo. Todêl gyvêki gaivâtoje! Gaivata suteikia sugebêjimą veiklai.

51. Išmintius, atsibudęs dvâsinêje šviesoje, atsižada savo pastangų vaisių; iškilęs iš gimimų bûtinumų, jis susivokia patiame išganingume.

52. Jeib tu budrêdamas galêtai atmesti apsiniaukimo painiavas, tu turi laikytis augšt visa-to, kas bûtų ar buvo girdima.

53. Jeib tu, klaidinamas visokių mokslų, galêtai pasilikti nesuvirpintame sąmoningume, tu turi siekti gaivâtos budrumo.

Ardžuna sâkê:

54. O kuo pasižymi tas, kurs yra nuolatinio budrumo ir gilaus susikaupimo, Kēšava? Kaip kalba, kurs yra patvarios dvâsios, kâm jis mêgsta sêdêti, kâm vaikštioti?

Palaiminimo Viešpats sâkê:

55. Kurs atmeta visus geidâvimus, Pàrtha, kurie smelkiasi į širdį, ir, parimdamas Esmêje, yra patenkintas esmingumu, tas vadinamas æsantiu tvirtos dvâsios.

56. Kurio širdis nebesuvirpa skausmuose, ir linksmume liekasi be užgaidų, kuriâm nebêra aistrų, baimês, pyktio, tas vadinamas patvarios dvâsios užsigrûdêliu.

57. Kurs visais âtžvilgiais bûva be prisikibimo, vis-tiek ar jį pataikintų malonumas ar nemalonumas, nieku nebesidžiugindamas, nieku nebapsimaudydamas, tas yra patvarios dvâsios.

58. Kurs savo jusles nuo juslinių dalykų atlaiko, kaip vêžlys savo narius įsitraukia, tas yra patvarios dvâsios.

59. Juslių dalykai atkrinta nuo sielos, kuri jais nebeminta, jai liekasi tik dâr jų skonis, bet ir skonis pranyksta, kada siela yra patyrusi Augštiausiąjį.

60. Vis dêlto juslês kartais smarkiai užninka ir išmintingojo didių pastangų žmogaus širdį, Kauntēja, tarsi siekdamos ją išrauti iš šaknų.

61. Jas visas drausmêje laikydamas ir Manyje susivokdamas, augštiausiame savo siekinyje, jis Manyje parims; jusles suvaldius, dvâsia tvirtêja.

62. Atsiduodamas juslių dalykams, žmogus prie jų ir kimba; iš to prikibimo kyla geidulingumas, iš geidulingumo išauga aistringumas;

63. aistringumas niaukia dvâsią ir atmintis pakrinka; tokia atmintis sudarko protą ir žmogus žûva.

64. Bet kurs, atsikliudęs nuo daigtiškumo traukos ir atsparos, gyvæna daigtuose susivaldydamas, Æsmei vadovaujant, tas pasieka palaiminimą.

65. Palaiminime visos sielvartos išnyksta, ir nurimusioje širdyje užteka sąmoningumas.

66. Nêra budrumo tâm, kurs nesusivaldo; nêra jo ir tâm, kurs nesusikaupia; be susikaupimo nêra nurimimo, o nenurimusiâjâm nêra palaiminimo.

67. Klaidinantioms juslêms atsiduodant, jos prisitaikina nuotaiką, kuri protą plêšia su savim kaip vêjas vandenyne laivą.

68. Todêl, Didranki, protas tojo, kurs visiškai atitraukia jusles nuo juslinių dalykų, yra giedrus.

69. Kas yra aptæmdanti naktis visoms bûtybêms, tame atsigavusysis budi, o kas kitoms bûtybêms rodosi budêjimu, tai rægintiâjâm têra nakties prieblanda.

70. Kurio nebejaudina jį pasiekiantios geislumo pâžados, kaip nebesujudina jûrų visos upês, kurios į jas liejasi, tas prikyla palaiminimą, bet ne tas, kurs trokšta geismo dalykų.

71. Kurs atmeta visus geidulius ir žengia tolyn be jų, be asmeninių siekimų, prie nieko neprisikibęs, tâm tenka ramybê

72. Tai yra susivokimas Augštiausiajame, Pàrtha; ir nebêra krikdinamas, kurs jame yra atsigâvęs. Amžiams pasibaigus, jis Augštiausiajame nuvokia tilsmą. (Nirvàna).

Toks tai yra palaiminantios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
antrasis Pokalbis, įvardintas
Gaivata iš Susimąstymo.
(Sànkhja Joga.)

{T}

III-Pokalbis.

Gaivata iš veiklumo.

Žmogui numânius savo nesusipratimą, dieviškumas jo sieloje jâm apreiškia, kokiu veiksmu jis sąmoningêja. Gyvænantiâm negalima bûti nieko neveikus. Gyvænimas yra nuolatinis vyksmas, kuriame dalyvauja kiekvieno gyvûno veikla. Nuolatai plinta pasaulio susikûrimas, ir kiekviena bûtybê sprændia jame savo uždavinį.

To sprendimo raidoje iškyla įvairiausi reikalai. Į juos žmogus, bûtent žmoniškumo prâdas yra įpintas. Todêl jis veikti turi. Bet jo tobulêjimui bûtina, kad jis dirbtų savo dârbą, eitų jâm skirtas pâreigas. Tik jis neturêtų bût prisikibęs prie savo veikimo ir jo davinių, o turêtų pasilikti nesuvaržytas augšt visa-to. Žmogaus pasidarbâvimo prasmê yra veikti kaip Visatos Kûrêjo priemonê. Taip reikia suprasti savo pašaukimą. O pasiliekant savo veikloje be sekmês tenka surasti tâm priežastį.

Ardžuna sâkê:

1. Jeigu protâvimas daugiau reikštų negu veikimas, kaip tu, Džanardana, sakai, kodêl tai mân skiri tokį baisų uždavinį, Kēšava?

2. Savo keistais žodiais tu trikdai mano protâvimą. Pasakyk mân visai ryškiai, kaip galêtiau pasiekti gerovę!

Palaiminimo Viešpats sâkê:

3. Kaip sakiau, Nenusikaltêli, gyvænime dvejaip tikima, bûtent, kad gaivata prikopiama mąstymu, kaip tvirtina protaujantiejie, ir veikiant, kuo rûpinasi gaiviai.

4. Žmogus neatsikliudo nuo veiklos, nieko nedarydamas, ir nepasieka tobulumo, visa-ko atsižadêdamas.

5. Niekas negâli bûti ir tik akies mirksnį nieko neveikęs; jis neišvængiamai savo prigimties kokybių yra vertiamas ką-noris daryti.

6. Kurs atsisêdęs sulaiko savo narius, kad pasilieka neveikią, bet savo vidûje prisimena juslių dalykų, tas yra sugædusio protâvimo ir vadinamas apsimætêliu.

7. Bet kurs savo jusles valdo savo protu, Ardžuna, be prisikibimo naudojasi savo veikimo nariais gaivâtai iš veikimo, tas yra šaunus.

8. Daryki, kas teisingai darytina! Vis geriau yra veikti, negu neveikti. Næt kûno reikmænês šaukia pasidarbâvimo.

9. Neminint pasiaukojimo veiksmų, pasaulis palaikomas darbais. Todêl, Kauntēja, bûki darbštus be prisikibimo!

10. Kadaise sutvêręs žmones, jiems skirdamas pasiaukojimą, Kûrybos Viešpats sâkê: Aukodamiesi tarpsite; tegul tai bûna jûsų pageidâvimų pænas (jûsų mælžiama kârvê)!

11. Dieviškumui teikdamiesi, jûs misite iš dieviškumo; taip vienas tekdamas antrâm, jûs pribręsite augštiausiâjâm lâbui.

12. Dieviškumas, priimdamas pasiaukojimą, jums suteiks patænkinimą. Kurs neatlygina tâm, iš kurio jis minta, tas yra vagis.

13. Tauriejie, kurie minta tuo, kas lieka iš atnašų dieviškumui, laisvinami iš nuodêmių; bet tiejie, kurie visa skiria savo âsmeniui, yra niekingi nusidêjêliai.

14. Gyvûnai tarpsta iš maisto, kaip maistas iš lytaus, lytus iš aukų, o aukos auga iš veiklumo.

15. Žinoki, kad veiklumas kyla iš Kûrêjo, Kûrêjas iš Augštiausiojo; todêl Augštiausiasis, kurs visame yra, bûva ir aukoje.

16. Kurs gyvændamas nedalyvauja gyvænimo raidoje (neseka sukamuoju ratu), pasimêgdamas juslêmis, nusideda gyvænimui, Pàrtha, ir gyvæna be prasmês.

17. Bet kurs pasimêgsta vien Esmingumu, Jame viename rasdamas visą âpstą, Juo bûdamas visiškai patænkintas, tâm nieko nebêra, ką daryti.

18. Jis nesisieja su veikimu nei su neveikimu ir jis nepasidâro priklausomu kokių nors bûtybių.

19. Todêl visumet be prisikibimo vykdytinas yra dârbas. Tokiu bûdu, dêdamas pâstangas, žmogus susivokia Augštiausiajame.

20. Vien tik savo veikimais valdovas Džanaka ir kiti, gyvændami žmonių gerovei, tobulêjo. Taip ir tu, į tą gerovę atsižvelgdamas, turêtai darbštus bûti!

21. Ką tik veikia žymesnybê, tą ir kiti žmonês dâro; jos pareikštas pavyzdys viso pasaulio yra sækamas.

22. Nêra Man nieko darytino visose trijose gyvâtose, Pàrtha, ir nieko nepasiekto, kas siektina; vienok visuose veiksmuose Aš esmi.

23. Jeigu Aš nedalyvautiau nesiliaudamas veiksmuose, žmonês visur mestų dârbą ir slinktų mano taku, Pàrtha.

24. Pasauliai sugriûtų, jeigu Aš kada nieko nebeveiktiau. Aš bûtiau sumišimo kûrêju ir pražûdytiau šias gimines.

25. Kaip neišmânêliai veikia su prisikibimu, Bhàrata, taip ir išmintingasis turêtų veikti, bet be prisikibimo, siekdamas pasauliui gerovês.

26. Išmintingasis neturêtų atitraukti neišmânêlius nuo jų darbo, prie kurio jie kimba, bet juos skâtinti mylêti veiklumą, pats bûdamas veiklus Mân atsidâvęs.

27. Visi veiksmai visumet sukeliami gamtos kokybių. Savo esmêje savininkâvimo (egoizmo) apsvaigintasis mâno, jis æsąs veikêjas.

28. Vienok tasai, Galingranki, kurs nuvokia æsmišką skirtumą tarp kokybių ir veiksmų, ir supranta, kad kokybês yra kokybêse skâtinimu, nepaværgiamas savo veikimo.

29. Gamtos kokybių apmonyti neišmânêliai yra kokybių vertiami veikti; neturêtų jų klaidinti, kurs visa žino.

30. Mân skirdamas visus veikimus, savo širdimi parimdamas Esmêje, nesikurdamas viltių, nesikaupdamas lobio, atsigâvęs iš aistrumo, taip tu sukilki!

31. Kurie patvariai laikosi Mano nuomonês gyvu tikêjimu,  nesišiaušdami, tuos išvaduoja jų veiklumas.

32. Kurie į tai šnairuoja ir nesilaiko Mano patarimais, tuos žinoki æsant apniauktos dvâsios! Netækę nuovokos, jie žûva.

33. Gyvænt atitinkamai savo prigimtiai linksta ir išmintingasis. Gyvûnai sæka prigimtimi; jai priešinties be prasmês.

34. Juslinių dalykų patrauka ir atspara glûdo juslêse, jiedviem nereikia pasiduoti; juodu trukdo atsigavimą.

35. Geriau yra eiti savo pâreigas be sêkmês, kaip kitų pâreigas sêkmingai. Geriau savo pareigose ir mirti; kitų pareigose glûdo grasa.

Ardžuna sâkê:

36. Bet kas vertia žmogų nusidêti, ir net prieš norą, Varšnêja, tarsi jis bûtų gâlios veikiamas?

Palaiminimo Viešpats sâkê:

37. Padâro tai geiduliâvimas bei aistringumas, gimdamu iš kaitriosios kokybês, kuri yra didê rijikê ir labai kenksminga. Pažinki ją gyvænime kaip priešą!

38. Dûmai gaubia liepsną, veidrodis plikinamas dulkių, gæmalas apgobtas gimdos, taip gyvænimas tos kokybês yra siautiamas.

39. Geiduliais niaukiamas net išmintiaus išmânymas šiojo nuolatinio priešo, kurs, Kauntēja, yra neišdeganti liepsna.

40. Sâko, jis gyvænąs juslêse, nuotaikoje ir protâvime; iš tše jis klaidinąs išmânymą, apgaubęs įsikûnijusiąja sielą.

41. Todêl iš karto tramdyki savo jusles, Bharatų Geriausiasai. Parblokški nuodêmių gamintoją, žinojimo ir išmânymo naikintoją!

42. Sakyta, kad juslês æsantios šaunios, bet pranašesnis už jas yra protas, jį viršija išmintis, bet ir už ją kilnesnis yra Jis, bûtent Esmingumas.

43. Taip, Jįjį nuvokęs augštæsnį už išmânymą, savo æsmę tvirtinki Esmingume! Nuveiki, Galingranki, priešą, kurs reiškiasi geiduliais ir sunkiai yra apgalimas!

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
tretiasis Pokalbis, įvardintas
Gaivata iš veiklumo.
(Karma Joga).

{T}

IV-Pokalbis.

Gaivata iš skaistêjantio Išmânymo.

Žmogus turêtų į savo veiklą žiûrêti kaip į Augštiausiajâm atnešamą auką. Krišna todêl antrina tiesos siekiantio mąstymo bei protâvimo ir išmânymo bûtinumą. Jų šviesoje tiktai gali bûti patikrinamos pâreigos, kurias reikêtų eiti be atsižiûrêjimo į tai, kas iš to teks patiâm veikêjui. Tokiu atžvilgiu dêstomi įvairûs atsigavimo bûdai. Krišna ir mini kartotinus įsikûnyjimus, atsakydamas į Ardžunos klausimus, ir taip atsitiktinai dar prisimena Visatos âmžiaus vyksmų, jeib aiškiausias supratimas bûtų gâlimas.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

1. Šį nesvyruojantįjį atsigavimą Aš aiškinau Vivasvânui (Saulês Dieviškumui); Vivasvânas pranešê jį Manui; Manus jį skelbê Ikšvâkui.

2. Tokiu bûdu tas gaivâtos mokslas tæko ateitiai ir buvo sužinotas išminties didiûnų; bet âmžių srovêje jis nusæko, Parantapa (Priešų Nugalêtojau).

3. O šitą senovêje žinotą atsigavimą Aš aiškinu šiandien tau, Mân pasišventusiâjâm, savo bitiuliui; jis yra tikriausias slêpinys.

Ardžuna sakê:

4. Tu vêliau užgimei, ankstæsnio gimimo buvo Vivasvânas, kaip tai turêtiau suprast, kad Tu pradêjęs tą mokslą skælbti? (Palyg. Jono Evang. 8-, 57- ir 58-)

Palaiminimo Viešpats sâkê:

5. Daug yra buvusių Mân užgimimų, kaip ir tau, Ardžuna, visus juos Aš žinau, bet tau jie nêra žinomi, Parantapa.

6. Negimusios ir nepragaištantios esmês Aš esmi visų bûtybių Viešpats, bet, glûdodamas apraiškoje, kuri yra Manoji, gimstu Savąja vaizdâvimo galia.

7. Kada-nors tik žmonijoje nyksta teisingumas, Bhàrata, ir nuodêmês įsigali, Aš Pats apsireiškiu.

8. Geriems apsaugoti, piktadariams išnaikinti, teisingumo dêsniams iš naujo statyti Aš âmžiais gimstu kartotinai.

9. Kurs taip Mano dievišką gimimą ir veiklą ištikrųjų išmâno, tam, kûną palikus, nebetenka užgimti, jis atsigauna Manyje, Ardžuna!

10. Daug yra tų, kurie, iškilę iš geidulingumo, iš baimês ir nelabumo, Manyje susivokia; skaistinti išmânymo ugnimi, jie patenka į Mano bûvą.

11. Kokiu tik bûdu žmonês Mân artinasi, taip Aš juos priimu; Mano yra kiekvienas tâkas, kuriuo žmonês iš visur atkyla.

12. Kurie geidauja sêkmês savo veiklai ant žæmês, tie aukojasi dieviškoms galybêms (dievaitiams); o žmonių gyvænime veiklumui labai greitai tenka davinių.

13. Ketveri yra Mano išauginti žmonių luomai, kurie skiriasi kokybêmis ir veikimais. Pažinki Mane æsant jų Kûrêju! O tik taip neveikiu ir nenusiâlinu.

14. Veikimai Manęs neapšlâksto, negeidauju savo darbo vaisiaus. Kurs Mane tokiu išmâno, tasai savo veiklos nêra varžomas.

15. Tai išmanydami, proseniai siekê išvadâvimo, skirdamiesi veikimui. Todêl ir tu bûki veiklus kaip protêviai senais laikais!

16. Kas yra veikla ir kas neveikla, apie tai næt žynių nuomonês svyruoja. Todêl noriu tau aiškinti, kas yra veikla, jeib, tai sužinojęs, liktaisi be nusidêjimo.

17. Reikalinga suprasti, kas yra veikimas, kas klaidingas veikimas ir kas neveikimas. Veikimo tâkas yra klampus.

18. Kurs veikime mâto neveikimą, o neveikime — veikimą, tas žmonêse yra budrus ir veikdamas pasilieka iškilęs.

19. Kurio visi žygiai dâromi be geidulių ir svajonių ir sutirpsta išmânymo ugnyje, tas budintiųjų vadinamas išmintiumi.

20. Nebekibdamas prie savo veiklos davinių, visumet patænkintas, veikime bûdamas nepriklausomas, tas žmogus ir veikdamas nieko neveikia.

21. Nieku nesivildamas, savo mąstymą ir širdį valdydamas, palikęs visą lobių graibstymą, vien kûnu veikdamas, jis nenusideda.

22. Patænkintas tuo, kas pasiseka pasiekti, iškilęs iš priešingybių grutês (džiaugsmo ir skausmo), nepavydus, likdamas pasisekime ir nepasisekime vis toks pat, tas ir veikdamas nêra varžomas.

23. Kuriâm prisikibimas yra išnykęs, kurs laisvai laiko savo protâvimą sąmoningumo šviesoje ir savo veikimą padâro aukojimu, tam veikiant, veikimas savaime vyksta.

24. Amžinasis Kûrêjas pats yra aukojimas ir pats auka, Kûrêjas ugnyje Kûrêjo atnašaujamas. Kurs visiškai atsiduodamas Kûrêjui veikia, pats aukoja save ir gyvêja Kûrêjûje.

25. Tûli gaiviai aukojimą skiria dieviškoms galybêms (dievaitiams), kiti net aukojimą aukoja, jį išliedami į Kûrêjo ugnį;

26. kiti aukoja pradedamą girdą ir kitas jusles susikaupimo ugnyje; dar kiti aukoja, ką girdi ir ką šiaip juslêmis patiria jusmo ugnyje;

27. vêl kiti aukoja visą juslių veiklą ir gyvybês kvêpavimą gaivâtos ugnyje, kuri, jiems susikaupiant, įžiebta išmânymo;

28. kiti aukoja lobį, atneša užsigrûdinimo ir gaivâtos auką; kiti aukojasi tyliu skaitymu ir išmânymo siekimu, o vienuoliai — aštriais apžadais;

29. dâr kiti laiko kaip auką iškvêpâvimą įkvêpâvime ir įkvêpâvimą iškvêpâvime, manydami tokiu kvêpâvimo prižiûrêjimu įkylą į gyvænimo prieglaudą;

30. kiti, saikingi vâlgyme, aukoja savo gyvybês kvâpą gyvybês kvapuose. Visi šie moka aukoti ir savo aukojimu jie atsigauna iš susibjaurinimo.

31. Kuriems skani gyvinanti aukų esmê, tie patenka į nekintantį amžinąjį Kûrêją; neaukojantiesiems neskirtas žæmiškasis ir ne anasis gyvænimas, Kurų Geriausiasai.

32. Daug visokių aukų paskleidiama ties augštiausiuoju. Žinoki, kad visos jos kyla iš veiksmo! Tai išmânęs, bûsi išvaduotas.

33. Geræsnê už daigtinę yra auka, kuri atnešama išmânymu, Parantapa; visas veikimas be išimties turi savo augštumą išmânyme.

34. Jo sieki klusnumu, klausinêjimu ir tarnâvimu! Tiesą rægintieji išmintiai tave pamokys.

35. Tiesai budrêjęs, nebepateksi į šį apsiniaukimą, Pàndava; nêsa taip tu visas bûtybes be išimties matysi Esmingume, tai æsti Manyje.

36. Net bûdamas nuodêmingiausiasis visų nusidêjêlių, tu išmânymo keliu iškilsi iš visų nusmukimų.

37. Kaip uždegta ugnis visus dægmenis pavertia pelenais, Ardžuna, taip išmânymo ugnis visus veikimus sudægina.

38. Nêra gyvænime panašaus kito skaistintojo kaip išmânymas. Kurs gaivâtoje gyvêja, tas įgyja išmânymą tikru laiku Esmingume.

39. Ir tikêjimu gyvenantiâjâm sušvinta išmânymas, jeigu jo nuoširdiai siekia. Išmanymas tenka ir tâm, kurs suvaldo savo jusles; sąmoningêjęs jis be delsimo iškyla į augštiausiąjį ramumą.

40. Bet nenusimânantioji, netikintioji ir abejojantioji asmenybê žûva; nei šis, nei kitas gyvænimas ir joks palaiminimas nelæmtas abejojantiâjâm.

41. Kurs gaivâtoje yra atsižadêjęs veikimo, kurs abejojimą yra nuveikęs išmânymu, kurs yra patækęs Esmingumui, tas veikimo nebepântiojamas, Dhanandžaja.

42. Todêl Esmingumo išmânymo kardu nudêki abejojimą, gimusį iš nežinojimo, kurs glûdo širdyje! Tvirtinkis gaivâtoje ir bûki ryžtingas, Bhàrata!

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
ketvirtas Pokalbis, įvardintas
Gaivata iš skaistêjantio Išmânymo.
(Džana-Vibhaga-Joga).

{T}

V-Pokalbis.

Gaivata iš veiksmo davinių atsižadêjimo.

Ardžuna kartoja klausimą apie atsižadêjimą nuo veikimo pasiekimų ir apie gaivâtą. Ir Krišna nušvietia laimingumą tųjų, kurie nebekimba prie veikimo davinių, vienok eina savo pâreigas su pasišventimu, žinodami, kad viskas, visi vyksmai kyla iš Esmingumo apsireiškimų, iš Kûrybos gâlių. Asmeniškasis žmogus iš savo gâlios nieko gæro ir švento, visai nieko padaryti negâli. Visas lâbas pareina iš Augštiausiojo. Kurs nori tikslingai elgties, turi siekti budrumo, sąmoningêjimo. Tada jis veikia kaip Augštiausiojo vâlios priemonê. O ta valia apsireiškia dieviškoji išmintis.

Ardžuna sakê:

1. Tu giri atsižadêjimą nuo veikimo davinių, o toliau vêl giri gaivâtą; kas yra jųdviejų geriau? Pasakyki man tai, visa ryškiai aiškindamas.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

2. Atsižadêjimas ir gaivata iš veikimo, abu kelia į augštiausiąjį palaiminimą. Bet gaivata iš veikimo yra pranašæsnê už atsižadêjimą nuo veikimo davinių.

3. Žinotina, kad atsižadêjusysis, jeigu jis yra patvarus, jeigu jis niekâm nêra nelâbas ir nieko nebegeidauja, kuriâm iš tikrųjų nebêra priešingybių grutių, Didranki, laiminamas, ir jis laisvêja lengvai iš apkalimo.

4. Vaikai, bet ne išmintiai, kalba apie žmogaus pakitimą protâvimu ir apie pakitimą gaivata kaip apie du skirtingu keliu; o kurs tik ir vienaip nuoširdiai pasistængia, įgyja abiejų lâbą.

5. Tas lygis, kurį protaujantiejie pasiekia, į tą įkyla ir gaiviai; æsmiškai mąstymas ir gaivata yra vienas ir tas pats; kurs tai mâto, tas rægi.

6. Tiesa, atsižadêjimas, Didranki, be atsigavimo yra sunkiai vykdomas, bet gaivâtai pasiskyrusysis gailius ne po ilgo susivokia Augštiausiajame.

7. Kurs yra gaivâtoje budrêjęs, kurs yra skaistios širdies, drausmingos asmenybês, suvaldytų juslių, kurio esmê sąmoningêja iki visų bûtybių Esmiškumo, tas ir savo paties veiklos nêra veikiamas.

8. Aš nieko nedarau, sâkosi Esmingumą nuvokęs iškilusysis, kada jis žiûri, klausos, lietia, uosto, valgo, juda, miega, kvêpuoja.

9. Kalbêdamas, duodamas, imdamas, akis atværdamas ir užmærkdamas, jis numâno, kad juslês dalyvauja jusliniuose dalykuose.

10. Kurs visą savo veiklą pašventia Augštiausiâjâm ir veikia atsikliudęs nuo prisikibimo prie jos laimêjimų, tas nêra nuodêmių gadinamas, kaip lotaus lâpas neišmirkomas vandens.

11. Gaiviai, kurie be prisikibimo veikia vien kûnu, mąstymu, protâvimu, dargi juslêmis, tie dæda pâstangas savo æsmei skaistêti.

12. Atlyžęs savo veikimo naudingumui, nusiteikusysis įkopia į galutiną ramumą; nedarnusis, âkstinamas savo geidulių, prisikimba prie savo veiklos vaisių ir yra jų sustinginamas.

13. Dvâsioje atsižadêjęs nuo visų veiksmo davinių, tâpęs savo asmenybêje viešpatingu, įsikûnijusysis gyvæna devynių vartų gyvâtoje (kûne), o nei neveikia, nei veikdina.

14. Pasaulio Viešpats nekuria tytia veiklumo nei veikimų, nei veiklos bei jos davinių sutapimo; visu tuo reiškiasi pati prigimtis.

15. Viešpats neprisiima kieno nors nuodêmês nei dorybês. Kada išmânymas apniaukiamas nesižinojimo, gyvænantiejie tækša drumstume.

16. Bet kuriems nesižinojimas yra išnykęs Esmingumo patyrime, tiems saulêta išmintis atspindi Augštiausiąjį.

17. Mąstydami apie Æsamąjį, su savo esme susivokę Æsamame, gyvændami Æsamame, Æsamâm bûnant augštiausiuoju jų siekiniu, jie nukyla, iš kur nebegrįžta, jų nuodêmês yra pranykusios sąmoningume.

18. Tokie šviesuoliai stæbi lygiu bûdu žinojimą bei kuklumą įsigijusįjį dvâsininką, kârvę, dramblį, šunį, næt gi tą, kurs šuns mêsą kæpa.

19. Jau žæmiškame gyvænime viršų palaiko, kurių dvasia tokiame kilnume pasilieka. Amžinasis Kûrêjas neapdergtas visame yra lygus, todêl jie Kûrêjûje ir gyvæna.

20. Susivokusysis Augštiausiajame nesileidia džiuginamas to, kas jam malonu, ir nesileidia jaudinamas to, kas jâm nemalonu; tvirtos, neapniauktos dvâsios jis Augštiausiajame vis bûva.

21. Kurio esmê nekimba prie daigtiškų dalykų, tas randa Esmingume palaimą; gaivata susivokęs Augštiausiajame, jis džiaugiasi nesibaigiantiu laimingumu.

22. Pasismâginimai, kurie kyla iš geiduliâvimų patænkinimo, yra vien vargsmų gimda; prasidêję jie ir baigiasi, Kauntēja; ne jais pasimêgsta atsibudusysis.

23. Kurs žæmiškame gyvenime, kol dar nêra atlaisvintas nuo kûno, įstængia nuguldyti iš geidulių ir pyktio kylantias jêgas, tas yra tvirtas ir palaimintas.

24. Kurs savo vidûje jautia patænkinimą, savo vidûje yra džiuginamas, vidûje nusimâno šviesus, tas gaivius gyvêjęs Augštiausiajame ir nuvokia âmžinąjį tilsmą.

25. Šitą Augštiausiojo tilsmą prikopia išminties didiûnai, kada, jų nuodêmêms išnykus, jie iš dvejopumo išneria, savo širdį suvaldo ir pasidžiaugia visų bûtybių gerove.

26. Iškilę iš geidulingumo ir aistringumo, mintis nutildę, drausmingumu atsigręžusiejie, savo esmę pažinę, patiria Augštiausiojo palaiminimą.

27. Atsigręžęs nuo visa to, kas aplink jį yra, žvilgį laikydamas tiesiai iškêlęs, išlyginęs kvêpavimo takais judantį įkvêpâvimą ir iškvêpâvimą,

28. jusles, nuotaiką ir mąstymą sulaikydamas, iškilimo augštumą pasirinkęs galutiniu savo siekiniu, išnykus geiduliâvimui, baimei ir pyktiui, toks gaivius (pasišventêlis) yra visiškai išvaduotas.

29. Pažinęs Mane kaip tąjį, kurs gerêjasi pasiaukojimais ir užsigrûdinimais, kurs yra didysis Visatos Viešpatis, visų gyvûnų mylêtojas, tas pasieka ramumą.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
penktasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata iš veiksmo davinių atsižadêjimo.
(Karma-Sannjàsa-Joga.)

{T}

VI-Pokalbis.

Gaivata iš Pasišventimo Esmingumui.

Krišna tše dar daugiau pasâko apie atsižadêjimo ir atsidavimo pavykimą, bûtent apie gaivâtos laipsnius, apie budrêjimą Augštiausiajame. Ardžuna klausia, kuri tâm bûtų sąlyga, ir Krišna atsiliepia, kad tâm yra reikalingas visiškas nuotaikos nurimimas ir nuolatinis žmogaus pasistengimas. Paklausus Ardžunai, kas išeitų iš nepasisekimo gaivâtoje, nors pasistængta, Krišna atsâko: Geræsnês tâm sąlygos iš naujo užgimstant, pilnæsnis aplinkos tam tinkamumas, geræsnês progos pasisekimui, toliau nuoširdæsnis pasišventimas patiâm Esmingumui. Tada pagaliau pasiekamas tobulumas.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

1. Neprisikibdamas prie savo veikimo davinių, vien darydamas, kas darytina, taip elgiasi atsižada (Sannjâsi) bei gaivius (Jogī), bet ne tas, kurs gyvæna be aukojimo ugnies ir nieko neveikia.

2. Žinoki, Pàndava, kad tai, kas vadinama atsižadêjimu, yra ir gaivata (Joga). Nieks nepasidaro gaiviumi, kurs neatsižada savo geidulingumo.

3. Norint atsigauti Dievûje, pasisekimo sąlyga yra veikimas, gaivâtą pasiekus, ramêjimas yra bûtinas pâžangai.

4. Kada žmogus nebekimba prie juslinių patirtių arba prie savo veiklos davinių, atsižadêdamas visų geidâvimų, tada sâkoma, jis pasiekęs gaivâtą.

5. Leiski savo sąmonybei bûti Esmingumo traukiamai, o neleiski jai smukti; Esmingumas yra tikriausiai sąmonybês draugas, bet ir priešas.

6. Esmingumas yra sąmonybei draugiškas, kada jis jos savininkâvimą yra išgesinęs, bet sauvaliojantiai sąmonybei Esmingumas yra priešas.

7. Kurio sąmonybê yra atsidavusi Esmingumui, tas liekasi tos patios nuotaikos kaitroje bei speige, džiaugsme bei skausme, garbêje bei gêdoje.

8. Kurį žinojimas ir išmânymas patænkina, kurs, dvâsinêje augštumoje laikydamasis, nutildo jusles, tas vadintinas gaiviumi; jâm lygios reikšmês yra grumstas, akmuo ir auksas.

9. Kurs lygiu bûdu pasitinka mylimus, bitiulius, priešus, niekuo nesidomaujantiuosius, bešališkuosius, nelabuosius ir gimines, gerumą ir piktumą, tas pasidâro pavyzdingu.

10. Tegul gaivius visuomet bûna iškilęs, likdamas nuolat vidinêje vienâtvêje, valdydamas savo mintis ir visą asmenybę, gyvændamas be užgaidų ir be naudos kaupimo;

11. įsirengęs švarume patogų pabuvimą, ne per augštai ir ne per žemai, savo drobêje ir gyvumo odoje bei žolêje, visa tvarkiai sudêta,

12. tada kaupdamas savo mąstymą, valdydamas savo mintių ir juslių judesį, parimdamas lyg atsisêdęs krêsle, tegul jis skiriasi gaivâtai, jeib jo asmenybê skaistêtų.

13. Laikydamas nuolatai tiesų ir nesvyruojantį kûną, gâlvą ir sprândą, žvelgdamas tiesiog priekin, nestebêdamas, kas vyksta šalimais,

14. su nurimusia nuotaika, atmætęs baimę, tvirtas savo apžade bût pasišventusiâm, prižiûrêdamas savo mąstymą, su savo siela Manęspi pakilęs, taip tegul jis bûna Mân atsidâvęs!

15. Visumet parimdamas Esmêje, mintis stabdydamas, taip gaivius pasiekia tilsmą, augštiausiąjį išganymą (Nirvâna), kurs Manyje jo laukia.

16. Nêra gi galima gaivata tâm, kurs per daug vâlgo arba nieko nevâlgo, kurs mêgsta per daug miegoti ar visai nemiega, Ardžuna.

17. Saikumu tvarkant mitimą ir pomêgį, elgesį ir veikimą, miegojimą ir budêjimą, gaivata pasidaro visų skausmų tildytoja.

18. Kada drausmintas mąstymas nurimsta Esmingume ir visi geidâvimai yra išgæsę, tada žmogus yra susivokęs.

19. Kaip žiburys užûksmyje negaistioja, taip kalbama æsąs gaivius, kurs suvaldo savo mintis; gaivata jį tvirtina Esmingume.

20. Kurio mintys nurimsta tildomos pasiskyrimu gaivâtai, kur, æsmiškai žiûrint, sąmonybê nuvokiama Esmêje, tše yra pasitænkinama Esmingumu.

21. Kad jautiamas augštiausias išgânymas, kurs tik šviesiausiâjâm išmânymui patiriamas anâpus juslinio gyvænimo, ir tše pasitvirtinama nebsišâlinant nuo Esmingumo,

22. kad, visa tai pasiekus, mânoma nebæsant didæsnio už tai laimingumo ir, jame parimstant, nebesijaudinama nei didiausiu skausmu,

23. tada, reikêtų žinoti, yra pasiekta, kas vadinama gaivata, kurioje atkrinta visi saitai su vargsmais. Šitai gaivâtai reikia ryžtingai atsiduoti su nenusiminantia širdimi.

24. Palikęs be išimties visus svajonių sukurtus geidulius, mânymu nuveikęs, kas juslêms iš visų šalių susiburia,

25. tegul gaivius palaipsniui įgytu išmânymu tvirtai siekia nurimimo, su dvâsia pakilęs į Esmingumą, nieko nebeprisimindamas!

26. Kada tik nerimstantioji, nenusistâtiusioji širdis skrajotų, reikia ją sudrausti ir patraukti Esmês priežiûron!

27. Augštiausioji palaima gobia ir gaivina gaivių, kada jo širdis yra nurimusi, jo karštiâvimas ataušęs ir kada jis, iš nuodêmių iškilęs, atsibunda Augštiausiajame.

28. Pasišvęsdamas Esmingumui, gaivius nebenusideda, gyvêja Augštiausiajame ir ramybêje džiaugiasi nesiliaujantiu palaiminimu.

29. Visose bûtybêse jam numânomas Esmiškumas ir visos bûtybês Esmingume, giedrêjęs gaivâtoje, patsai jis visur stæbi tą pâtį.

30. Kurs mane rægi visame ir mâto visa Manyje, tâm aš niekados nepradingstu, ir jis nuo manęs niekumet nebsišâlina.

31. Kurs, esmêje susivokęs, mane gârbina kaip glûdantį visose bûtybêse, toks gaivius visokioje bûvoje yra Manyje.

32. Nuvokęs savyje Esmingumą ir todêl matydamas tą pâtį visuose dalykuose, Ardžuna, džiaugsme ir skausme, tas laikomas augštiausiai iškilusiu gaiviumi.

Ardžuna sâkê:

33. Aiškini mân gaivâtą, Madhusùdana, kaip iškilimą, bet mân jis nenumanus dêl nuolatinio širdies nærimo.

34. Širdis tikriausiai yra be ramumo, Krišna; ji ûmi, atkakli, nepalenkiama; manau, kad ji kaip vêjas sunkiai sulaikoma.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

35. Be abejonês, Didranki, sunku nutildyti širdies nærimą, bet pratimais, Kauntēja, atsižadêjimais jis nutildomas.

36. Tiesa, kad gaivêti vos įmanoma tâm, kurs nepajêgia susivaldyti; bet, kurs tâm pâstangas dæda, tas tikromis priemonêmis gâli tai pasiekti.

Ardžuna sâkê:

37. O kurs nesusivaldo, vis dêlto gyvæna tikêdamas, nors nesirûpindamas gaivata, ir geriau jos nepasieka, kuriuo taku jis eina, Krišna?

38. Ar jis pagaliau nepraranda abiejų, bûtent gaivatos ir tikêjimo, ir neišsklinda kaip debesis, Didranki? Ar apniauktas jis nenuslysta nuo tâko Augštiausiajin?

39. Teikis, Krišna, mân šitą abejonę visiškai nuglodinti! Nêra man, be Tavęs, tokio, kurs tai padaryt galêtų.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

40. Jis nepražûva, Pàrtha, nei šiame, nei bûsimame gyvænime; tikrai joks geros vâlios žmogus, Numylêtasai, nenuklysta į skaudios lemties tâką.

41. Prikopęs teisingųjų gyvatas ir tše pabuvęs neprimenamus metus, jis, nors buvęs atkritęs iš gaivâtos, užgimsta skaistiųjų ir palaimintųjų namuose.

42. Gâl næt bût, kad jis gimsta išmintingų gaivių šeimoje; tik, tiesa, toks užgimimas šitame pasaulyje labai retai kam tetenka.

43. Tše tai jis vêl susiranda tuose budrumo santykiuose, kuriuose jau gyvæno buvusiame savo žmogystos âmžiûje, ir jis iš naujo stængiasi tobulêti, Kurų Džiugintojau!

44. Gyvêjusios, seniau padarytosios pâstangos jį næša nestâbdomai tolyn; ir pasirûpindamas atsigauti, jis iškyla per visus Augštiausiojo įvardyjimus.

45. Visu atsidêjimu pasistængdamas, toks gaivius, skaistêjęs nebenusikalsdamas, tobulêjęs tûlais užgimimais, kopia augštiausiu taku.

46. Toks gaivius yra geræsnis už gailių, jis laikomas næt pranašesniu už išmintių ir stipresniu už veiklumui pasidâvusiuosius. Todêl bûki gaiviumi, Ardžuna!

47. Bet visų gaivių sau artimiausiu bei kilniausiu laikau tąjį, kurs gyvu tikêjimu mân pasišventia, jis savo esmêje atsibunda Manyje.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
šeštasis Pokalbis, įvardintas
Gaivata iš pasišventimo Esmingumui.
(Adhjàtma Joga).

{T}

II-Dalis.

Žmogus ir Augštiausiasis.

Šios dalies pokalbiuose Krišnos pareiškimai iškyla iki augštiausiųjų išminties klausimų. Kreiptasi iš Visatos į tai, kas yra jos prasmê ir esmê. Aiškinama, koks yra sêkmingiausias bûdas atsibusti, susivokti ir atsigauti Augštiausiajame. Jis skælbiamas kaip tikriausia tikrovê, kuri vadinama Atmanu, sakytume, Esmingumu, prieš kurį visa Visata têra šmêkšêjimas, sanskrito žodiu: Mâja [5].

Sântykis tarp Augštiausiojo ir Kûrybos ypatiai pareikštas IX-pokalbio 5-eilêsio žodiais: „Bûdamas visų bûtybių globa, neesu jose apstâbintas; bet Mano Esmê jas gyvina". O kaip jis apreiškia Visatą, taip jis ją vêl ir atsiima, ir ji išnyksta. Tokiu bûdu Jis yra Kûrêjas ir Naikintojas. Bet visas gyvumas, visos bûtybês grįžta į Jį, iš apsireiškimo į neapsireiškimą.

Žmogui skirta dar ir sau patiâm šį grįžimą vykdyti. Atsitinka tai dvejopu bûdu, kaip aiškinama XII-pasikalbêjime.

Vienu bûdu žmogus pasiekia išvadâvimą, pasistængdamas save nuvokti visose bûtybêse ir visas bûtybes savyje. Tâm reikia nuolatai esmiškai gyvêti; tada numanomas visame amžinas Esmingumas, Atmanas. Šitam išmânymui šviesêjant, gaivâtoje vyksta žmogaus išgânymas. Bet tokiu bûdu bręsti vieningumui su Augštiausiuoju labai sunku.

Lengviau prieinamas ir aiškiau numânomas yra siekinys, kada žmogus, pasitikêdamas dieviškumu savo sieloje, Jâm su visu mąstymu ir veikimu atsiduoda, žinodamas save esant Jame ir Jį savyje (Ev. Jono 14, 20).

Šitâm sužâdinti aiškesnį išmânymą, palengvinti jo sušvitimą Atmano ir Mâjos dvejopumas dâr kitaip pareikštas. Bûdama ir gyvænimo pagrindu, Mâja yra vadinama dar žodiu Prakriti, apraiška, daigtiškumu, ir jai priskaitomos trys kokybês, Gunos. Iš Prakrities tenka kilti į tai, kas anâpus jos kaip jos prâdas glûdo.

Yra tai įvardinta žodiu Puruša, dvâsingumas, dvâsia. Jis yra Kûrêjas ir Išvaduotojas. Iš jo žmogui pareina visa galia visâm, kas jį kælia, kad nusimâno Dievûje. Tik žmogus turi į jį kreipties visu pasišventimu. Tada jis, pilnu sąmoningumu žinodamas esąs Dievûje, Augštiausiajame, tuo randa galutinį išgânymą. Jâm tenka visiškas išvadâvimas, pilnas atsigavimas, augštiausias palaiminimas.

VII-Pokalbis.

Gaivata iš svarstantio Mąstymo.

Tše Krišna aiškina išmânymo bei neišmânymo savumus ir Esmês šviesingumą. Pradedant jį numanyti, žmogui aušta išmintis, tvirtina ir skâtina jį eiti savo pâreigas be svyrâvimo. Žmogûje sukyla veikimui dieviškoji meilê. Ir šita meilê bei galia kuria žmogûje visa gæra: išmânymą, ryžtingumą, veiklumą, taurumą.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

1. Klausykis, Pàrtha, kaip tu, savo širdyje Manyje laikydamasis, pasistængdamas tvirtêti gaivâtoje, Manyje ieškodamas savo prieglaudos, Mane, be abejonês, visiškai pažinsi!

2. Šitą pažinimą bei išmânymą noriu tau be išrankų sužâdinti, kuriam pribrendus nebelieka nieko žinotino gyvænime.

3. Iš tûkstantių žmonių vos vienas stængiasi pasiekti tobulumą, o ir tų, kuriems pasistængus tai ir pasisekê, vos vienas Mane pažįsta æsmiškai.

4. Žæmê, vanduo, ugnis, oras, dûksmê (aitheris, akaša), protas, išmintis ir sąmonybê – tai yra aštuoneriopa Mano apraiška.

5. Vienok tai têra apatia. Pažinki bet ir Mano kitąją, augštæsniąją gyvybišką tikrumą, Didranki, tąją, kuria palaikoma Visata!

6. Supraski, kad tai yra visų bûtybių gimda, bet Aš esmi visos Visatos kilmê ir galutinumas.

7. Nêra nieko augštæsnio už Mane, Dhanandžaja, visa tai Manyje yra sunærta kaip brangmenų varstê ant siûlo.

8. Esmi vandens gaivumas, Kauntēja, mênesio ir saulês spinduliâvimas, šventumas Šventraštiuose (Vedose), balsas dûksmêje ir vyriškumas vyruose.

9. Esmi gaivusis kvâpas žæmêje, šviesumas ugnyje, visuose gyvûnuose gyvybê ir užsigrûdinimas visuose užsigrûdinantiuose.

10. Numanyki Mane âmžinu visų bûtybių daigu, Pàrtha! Esmi išmintis išmintingųjų ir žibumas visa to, kas žiba.

11. Esmi stipriųjų galybê, jiems gyvænant be geidulingumo ir aistrų; bûtybêse esmi pageidâvimas, kurs nêra priešingas dêsniams, Bharatų Stipriausiasai.

12. Skaistiosios, veikiantiosios ir vangiosios prigimtys yra iš Manęs; bet žinoki, kad Aš esu jose, jos gi – Manyje.

13. Apmonytas šių iš trijų kokybių kilusių prigimtių, pasaulis Manęs, æsantio nepragaištamumu augšt jų, gerai nepažįsta.

14. Sunku yra atsigauti iš dieviško tų kokybių monijimo, bet, kurs į Mane kreipiasi, tas iškyla iš jo mâginimo spąstų.

15. Nesikreipia į mane piktadariai, apniauktiejie, žmonių menkiausiejie, pažmoniškumo apsvaigintiejie; išminties netenka, kurie monų (daimonų) gâlioms pasiduoda.

16. Ketveriopi yra teisingiejie, kurie Mane gârbina, Ardžuna: Nelaimingasis, išmanyti pasistengiantysis, gerumo siekiantysis ir išmintingasis, Bharatų Stipriausiasai!

17. Šiųjų visų tauriausias yra išmintingasis, visumet gerai nusiteikęs, atsidâvęs Vienatijâm, daugiau kaip visa kas mielas jâm vienas tik Aš ir jis Mân.

18. Taurûs tikrai šie visi, bet išmintingasis, sakau, yra tarsi aš pats; susivokęs Esmêje, jis Mân pasišventia kaip augštiausiâjâm savo siekiniui.

19. Pærgyvænęs tûlus užgimimus, išmintingasis susivokia Manyje. Vàsudêva (æsamasis Dievas) yra viskas, taip târiasi Didesmis; bet toks išmânymas labai retai têra įgyjamas.

20. Tie, kurių išmintis geidulingumo apniaukta yra, kreipiasi į visokius dievaitius, pasidâvę visokiems âkstinâms, kylantiems iš jų prigimties.

21. Vis dêlto, kad kas ir tik stængiasi su tikêjimu gârbinti kokią nors Mano âtšvaistą, Aš pats įgâlinu jo tikêjimą.

22. Susikaupęs savo tikêjime, jis gârbina savo pasivaizdâvimą, ir jâm tenka, ko jis geidauja, bet iš tikrųjų Mano jâm tai teikiama.

23. Vienok têra tik nykstantios reikšmês, ką tokie menko supratimo žmonês išprâšo. Kurie dievaitius gârbina, tie jų ir pagaunami; kurs Mân atsiduoda, susivokia Manyje.

24. Neišmânêliai spêja, kad Aš, Neapsireiškusysis, tâpęs apsireiškusiu. Nêra jiems numânoma kilniausia Mano bûtis, kuri nepragaišta.

25. Įsiaustas į Savo gaivatingą vaizdâvimą, nesu visiems ryškus, ir niûkusis pasaulis Manęs, Negimusiojo ir Nepragaištantiojo, nepažįsta.

26. Mân žinomos visos bûtybês, Ardžuna, buvusiosios, æsamosios ir bûsimosios, bet nê viena nepažįsta Manęs.

27. Apâkinti priešingybių grutês, kuri kyla iš geiduliâvimo ir neapkentimo, Bhàrata, Kûrybos visos bûtybês gyvæna niûkume, Parantapa.

28. Bet žmonês, kuriuos taurusis jų veikimas iškêlê iš nusidêjimo, yra išlaisvinti iš priešingybių grutês ir, tvirti savo apžade, gârbina Mane.

29. Siekdami išvadâvimo iš gyvænimo ir mirties, Manyje susivokę stængdamiesi atsibusti Augštiausiajame, atsiduodami Esmingumui, jie gyvæna bûdami veiklûs.

30. Kurie Mane išvysta æsamu su visais gaivalais, su visais dievaitiais ir su visu aukojimu, tie mirdami skaidria sąmone, žinosi æsą Manyje.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
septintasis Pokalbis, įvardintas
Gaivata iš svarstantio Mąstymo.
(Džana Joga.)

{T}

VIII-Pokalbis.

Gaivati iš Atsidavimo dieviškajai Dvâsiai, kurti nesiliaujantiâm Dievui.

Svarbu išmanyti žmogaus atsibudimą Augštiausiajame. Dieviškoji dvâsia nušvietia vidinį žmogaus gyvænimą. Kada Amžinosios Išminties saulê žmogûje užteka, tada jos spinduliai pasidâro jame gyva galia. Ir toji jâm sužâdina pažinimą savo amžinumo, savo nemirtingumo.

Ardžuna klausia, kas yra Brahmos (Kûryba apsireškiantiojo Dievo), Adhjâtmos (Esmês sąmoningumo), Adhibutos (Buvimo Gaivaluose) ir Adhidaivos (Buvimo Dievaitiuose) ypatumai. Ir Krišna į tai atsâko, bet atsitiktinai primena, kaip Kûrêjûje gâli susivokti gyvænąs ir mirštąs gyvumas.

Ardžuna klausê:

1. Kas yra Kûrêjas, kas Esmês sąmoningumas, kas Kûrybos Vyksmas, Purušottama (augštiausioji dvâsia)? Kas tai, kas aiškinta kaip Buvimas Gaivaluose ir Buvimas Dievaitiuose?

2. Kaip gali bûti išmânoma įsikûnijusi augštiausioji auka, Madhusùdana? O kaip Tu gali bût numânomas tų mirštantiųjų, kurie gyvændami buvo drausmingi?

Palaiminimo Viešpats sâkê:

3. Patsai nepragaištamumas yra Kûrêjas; esminis jo ypatumas vadinamas Esmês Sąmoningumu, o tas vyksmas, iš kurio iškyla bûtybês, įvardintas Karma, priežastiniu Kûrybos pasireiškimu.

4. Bûdamas bûtybêse, Aš ryškêju praeinamai, dievaitiuose – kaip gyvybę kuriantioji galia, o auka kûnuose – kaip dvâsiškumas, Įsikûnyjusiųjų Geriausiasai!

5. Kurs, baigdamas gyvænimą, palieka kûną, atsimindamas vien tiktai Manęs, tas neabejotinai susivokia Mano bûvoje.

6. Kurs savo mirtyje, palikdamas kûną, prisimena kokios-nors bûvos, į tą jis vien ir tenukyla, Kauntēja; visumet jis savo bûtiai atitinkamai pakinta.

7. Todêl visais laikais atsiminki Manęs vieno ir kovoki! Mân atsidavęs širdimi ir dvâsia, Manyje susivoksi be abejonês.

8. Kurs, pratimais ir gaivata giedrêjes savo dvâsioje, mąsto apie ne ką kitą, o tik apie dieviškąjį Dvâsiškumą, Pàrtha, tas augštiausiai iškyla.

9. Kada žmogus kreipiasi į Jį kaip į Amžinąjį Žynį, Visatos Valdovą, mažæsnį už mažybę, visa-ko globotoją, kurs nesivaizduotino âpstabo, kurs kaip be gâlo spalvingo saulês spinduliâvimo yra anâpus tamsumo,

10. tada jis atsiskyrimo laiku, bûdamas nesukretiamos širdies, su atsidêjimu stængdamasis likties gaivâtoje, savo gyvybês kvâpą sukaupdamas tiesiâm žvilgiui, susivokia augštiausiajame dieviškame Dvâsiškume.

11. Ką Šventraštių žinovai vadina Nepragaištamumu, kuriame atsibunda drausmingiejie, geidulingumą palikusiejie, dieviškumui pasiskyrusiejie mokiniai, to pagrindą Aš tau trumpu žodiu paaiškinsiu.

12. Kurs visus juslių vartus uždâro, savo mąstymą sustâbdo širdyje, æsmiškąjį gyvybês kvâpą laiko galvoje ir tvirtinasi gaivatos susikaupime,

13. Manęs atsimindamas, târia žodį. Om, reiškiantį Dievo esimą, tasai, palikdamas kûną, kyla tauriausiu bûdu.

14. Lengvai Aš tojo nuvokiamas, kurs apie ne ką-kitą nemąsto, nuolatai Manęs atsimena, Pàrtha, kadângi jis yra visumet nusiteikęs gaivius.

15. Mane pasiekę, tokie didios dvasios žmonês (Mahâtma) nebepatenka į naują užgimimą, į laikų vargsmo bûkle, jie iškilę yra į augštiausiąjį tobulumą.

16. Visos gyvænimo bûklês iki augštiausiosios Kûrêjo bûvos yra atêjimo ir nuêjimo sritys, Ardžuna; bet, kurs yra atsibudęs Manyje, Kauntēja, tâm iš tikrųjų nebêra naujo užgimimo.

17. Žmonês, kurie žino, kad pasaulio Kûrêjo diena trunka tûkstantis Kûrybos âmžių ir jo naktis baigiasi taip pat po tûkstantių âmžių, tie tiktai žino, kas yra diena ir naktis.

18. Dienai auštant, iš to, kas neapreikšta, iškyla apsireiškimas, o nâktiai tæmstant, viskas išnyksta Tame, kas vadinama nesireiškiantiu.

19. Bûtybių eilês, kurios nuolatai kyla ir iš naujo kyla ir vêl nyksta naktiai užeinant, jos be atstangos, Partha, apreiškiamos dienai auštant.

20. Yra dâr augštæsnis slêpiningas gyvænimas, ir už neapsireiškusįjį âmžinas neapsireiškiąs, kurs, visoms gyvâtoms išnykstant, negaišta.

21. Ši neapsireiškianti tikrovê, kuri vadinama nepragaištamumu ir tikriausiąja bûkle, iki kurios pakilus nieks nebegrįžta, yra augštiausioji mano bûva.

22. Ji yra augštiausioji dvâsia, Pàrtha, kuriai patenkama jai vienai atsiduodant ir niekâm kitâm, kurioje glûdo visos bûtybês ir kuri Visatą praskleidia.–

23. Toliau aiškinsiu tau, Bharatų Stipriausiasai, kuriuo laiku mirdami gaiviai nebegrįžta ir kada vêl gimsta.

24. Ugnies, šviesos, dienos laiku, šviesiuoju pusmênesiu, šešių mênesių laiku, kada saulê kyla šiaurên, ir, Augštiausiąjį numânę, tada mirę žmonês, tie susivokia Jame.

25. Dûmų, nakties laiku, kada saulê leidiasi pietuosna, tada mirę gaiviai patenka į dvâsinę brêkštą ir vêl grįžta.

26. Šviesa bei tamsa, abi laikomi âmžinu gyvenimo taku; vienu nuêjus, nebegrįžtama, antru vêl grįžti tenka.

27. Nê vienas gaivius, kurs tuodu žygiu pažįsta, Pàrtha, nebesukrinka; todêl pasistænki, Ardžuna, visumet pasilikti giedriu gaivâtoje.

28. Žinodamas, kas pažadêta Šventraštiuose už taurius veiksmus aukojant, užsigrûdant ir išmaldų duodant, gaivius per visa tai iškyla ir patenka į augštiausiąją, į kilminę bûvą.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
aštuntasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata iš Atsidavimo dieviškajai Dvâsiai, kurti
nesiliaujantiâm Dievui.
(Maha-Puruša-Joga. Akšara-Brahma-Joga.)

 {T}

IX-Pokalbis.

Gaivata iš viešpataujantiojo Žinojimo ir viešpataujantiojo Slêpiningumo.

Dievą numanyti pasidâro galima vidiniu nusistâtymu, bûtent tikêjimu, kurs tarsi nutraukia šydą nuo Didiojo Slêpinio.– Kada žmogûje įbingsta gyvas tikêjimas, dieviškoji meilê ir giedri viltis, tada jâm aiškêja Didysis Slêpinys, kurs yra Dieviškumas žmoniškume, ir žmogui pasidâro žinomu jo išvadâvimas ir jo nemirtingumas.– Taip Krišna tęsia savo aiškinimus apie viešpataujantį Slêpinį, apie galutinį išmânymą, kurs įgytas padâro žmogų savo nemirtingumui sąmoningu.– Žmogus susivokia patiame Esmingume.— Toliau Krišna dâr primena, ką menkos asmenybês gârbina, bûtent âtskiras, menkesnes dieviškumo âpraiškas, dievaitius.

Palaiminimo Viešpats sakê:

1. Šitą slêpiningiausią išmânymą kartu su žiniomis (mokslu) Aš tau, kurs Manęs noriai klausosi, išbudinsiu, jeib sąmoningêjęs bûtai išvaduotas iš pragaišties.

2. Yra tai viešpataująs žinojimas, viešpataująs slêpinys, augštiausias skaistintojas, akivaizdus regêjimas, tiesos teikêjas; jis atitinkamai laimina gyvænantįjį ir nepragaišta.

3. Šiais nuostatais nesilaiką žmonês, Parantapa, Manyje nesusivokia; jie pasilieka užgimimo ir mirimo grįžailiojime.

4. Mano atskleidiama visa Visata, nors aš neesu apstâbintas; visos bûtybês yra Manyje, bet Aš jose neglûdau.

5. Bûtybês ir nêra mano Esmêje. Numanyki Mano viešpatingąją gaivâtą! Bûdamas visų bûtybių globa, neesmi apstâbintas jose, bet mano Esmê jas gyvina.

6. Kaip oras nesulaikomai juda dûksmêje (âkâša) plûsdamas, taip visos bûtybês gyvæna Manyje. Tai išmanyki!

7. Visos bûtybês, Kauntēja, grįžta į mano bûvą pasibaigus Kûrybos âmžiui, o prasidedant naujâm, Aš jas visas vêl sukeliu.

8. Apsigobęs savo paties âpraiška, Aš kildinu vis iš naujo bûtybių visumą savo apraiškos galia, joms nepajêgiant atsistængti.

9. Bet Manęs nevaržo toks veikimas, Dhanandžaja; bûdamas savo augštybêje tarsi bešâliškas, neesu lietiamas veiklos.

10. Mân prižiûrint, kyla iš daigtiškumo, kas juda ir kas nejuda; ir taip, Kauntēja, kuriasi Visata.

11. Manęs nepastebi tamsuoliai, kada apsigobiu žmogysta, nenumanydami augštiausiosios Mano bûties, Mân æsant didiuoju visų bûtybių Viešpatiu.

12. Niekingų viltių, niekingų veiksmų, niekingo protâvimo, be nuovokos, jie pasitiki juos apvilbantiomis padieviškomis gâliomis (daimonais).

13. Bet didios dvâsios žmonês, Pàrtha, susivokę dieviškojoje Mano bûvoje, Mane gârbina nesvyruojantia širdimi, išmanydami Mane kaip nepragaištantią visų bûtybių kilmę.

14. Visumet jie Mân gieda pasistængdami tvirtêti savo apžade; Mân nusilenkdami, Mân atsidavę, visumet nusiteikę, jie Mano garbę skælbia.

15. Kiti vêl, Mân skirdami savo išmânymo auką, Mane gârbina kaip visur æsamą Vienumą ir visur pasivaizduojantį daugeriopumą.

16. Aš pats esmi aukojimas, Aš pats – ir auka, Aš – pasišventimas proseniams, Aš –gaivinga žolių sultis, Aš – maldos žodis, Aš – degmuo ir ugnis, Aš – dægamoji atnaša;

17. Aš — Visatos têvas, motina, globêjas, didysis protêvis, žinotinas skaistintojas, įgalinąs balsas, ir esmi šventosios giesmês;

18. Aš — sąmoningêjimo laiptai, rûpintojas, viešpats, liudytojas, prieglauda, apsauga, mylêtojas, pradia, galutinumas, patvara, lobynas, neišnykstanti sêkla;

19. Aš —kaitra, Aš lytų sulaikau ir leidiu jâm  kristi; Aš —nemirtingumas ir taip pat mirtis, esmi buvimas ir nebuvimas, Ardžuna.

20. Trijų mokslų žinovai, gyvybês gêralo gæriantiejie, iš nuodêmių atsigâvusiejie, aukas atnešdami, klausiantiejie kælio dangun, visi jie skaistêję iškyla į dievaitių Viešpaties bûvą ir džiaugiasi dangûje dievaitių malonumais.

21. Tada, pasimâginę turininguoju dangumi ir visâm jų taurumui nublukus, jie vêl grįžta į mirtingųjų gyvænimą ir, gyvændami dorai, kaip liepia treji Šventraštiai, jie geiduliaudami ir pasitænkindami pasieka, kas pragaišta (užgimimo ir mirimo gyvænimą).

22. Bet tiems, kurie apie nieką nemąsto, o vien apie Mane, ir Mane gârbina, visumet bûdami nusiteikę, jiems Aš kuriu pastovų gærbûvį.

23. Ir tie, kurie su atsidâvusiu tikêjimu gârbina visokius dievaitius, taip jau atsiduoda Mân, Kauntēja, kad ir nesilaikydami vadovaujantiais liepimais.

24. Tikriausiai Aš gêrêjuosi visais pasiaukojimais, bûdamas jų Viešpats; bet, aukotojams nepažįstant Manęs æsmiškai, jiems lieka smukti.

25. Dievaitiams tenka, kurie dievaitiams pasižada; prosenių gârbintojai atsiduoda jiems, monams (daimonams) pakliûva, kurie į juos kreipiasi ir jiems aukoja; bet kurie Man pasišventia, gyvêja Manyje.

26. Kad Mân kieno-nors su pasišventimu skiriamas ir tik lâpas, žiedas, vaisius, vanduo, Aš tai priimu stebêdamas æsmiškąją pâstangą.

27. Ką tu ir tik darai, ką tu vâlgai, ką tu atnašauji, ką tu duodi, ką tu veiki užsigrûdindamas, Kauntēja, daryki tai Mân pasišvęsdamas!

28. Tokiu bûdu tu bûsi išlaisvintas iš savo veikimo painių, duodantių gerų ir žalingų vaisių. Kurs giedrinamas gaivâtos iš atsižadêjimo, tas susivokia Manyje.

29. Esmi tas pats visose bûtybêse; nêra tokio, kurio neapkęstiau ir kurį labiau brangintiau; bet kurie tikêjimu Mân atsiduoda, tie atsibunda Manyje ir Aš juose.

30. Jeigu ir tikriausias piktâdaris Manęspi kreiptųsi, visiškai tik Mân vienâm pasišvęsdamas, jis turêtų bût išteisinamas, kadângi gerâm pasiryžęs.

31. Savo esmêje jis veikiai nušvietiamas tiesos, ir sąmoningêdamas jis susivokia amžinojoje ramybêje, Kauntēja. Visada žinotina, kad Mân pasišventusysis nepražûva.

32. Kurie Manyje susivokia, Pàrtha, kad ir bûtų gimę iš nuodêmingų gimdų, bûtų moteros, vargstantiejie, net nusibengusiejie, jie gyvêtų kilniausiu bûdu.

33. Taip ko-veikiau bunda dvâsininkai ir maldingi išminties didiûnai. Ir tu, patekęs į šį pragaištantį, nemalonų gyvenimą, pasišvęski Mân!

34. Laikykis Manyje su savo širdimi, pašvęsk Mân savo sielą, aukokisi Mân, pasiduoki mano meilei! Atsibudęs esmingume, Manyje pasieksi palaiminimo galutinumą.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
devintasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata iš viešpataujantiojo Žinojimo
ir viešpataujantiojo Slêpiningumo.
(Ràdža-Vidja-Ràdža-Guhja-Joga.)

{T}

X-Pokalbis.

Gaivata iš numânymo dieviško Didingumo.

Reikia atværti akis dieviškâm šviesumui ir spinduliâvimui. Dažniausiai žmonês mâno, Dievas æsąs âtskiras, apstâbintas asmenybiškumas. O tai bûtų Dievo menkinimas. Reikêtų Jį išmanyti kaip Esmingumą, kurs yra visame. Jis bûtent yra ta vienuma, iš kurios visi skaitmenys, visas daugeriopumas atsiranda ir kurs yra visa ko kilmê, pâgrindas ir esmê.

Pats Savyje Jis nepakinta, bet žmonêms apsireiškia įvairiais bûdais, atitinkant tai, kokie jie yra ir kuriuo atžvilgiu bei siekimu jie stængiasi Jį numanyti. Dievas nêra netobulas, bet ir nêra tobulas. Vienok Jame tobulumas pasiekiamas. Jis todêl visuose dalykuose yra augštiausiasis ir tikriausiasis Esimas.

Trumpai pasâkius: Žmogaus gyvêjimui bûtina patirti pâtį dievišką Didingumą ir Slêpiningumą, Jį numanydamas, žmogus Jame gyvêja, Jame ir atsibunda, sąmoningêja.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

1. Dâr kartą pasiklausyki, Didranki, brangiausiojo mano žodio, kurį, tave mylêdamas, noriu Tau pasakyti tavo labui.

2. Nei dievaitių bûriai, nei patys garsiejie išminties didiûnai nepažįsta Mano probûvio (Prabava), kadangi Aš esmi visur pati visų dievaitių ir garsiųjų išminties didiûnų kilmê.

3. Kurs žino Mane negimusiu, neprasidêjusiu Visatos Viešpatiu, tas mirtingųjų târpe gyvæna neapniauktas ir atsigauna iš visų nusižengimų.

4. Protas, išmânymas, nesukrikimas, atlaidumas, teisingumas, drausmingumas, ramumas, džiaugsmas, skausmas, buvimas, nebuvimas, baimê ir pati drąsa,

5. pakanta, nusiteikimas, pasitænkinimas, vidinis užsigrûdimas, dosnumas, garbê, gêda, visa tai yra savumai atskirų bûtybių, kurios kyla iš Manęs.

6. Septyneri Išminties Didiûnai ir ketveri pradios Jauniai, kaip ir žmonijos protêviai, Manûs, visi jie Manyje; iš Mano bûvos ir mânymo kilę, jie gamina gyvænantias kartas.

7. Kurs taip æsmiškai išmâno Mano viešpatingumą ir gaivâtą, tas yra nesukretiamas ir pastovus gaivatoje; nêra tai abejotina.

8. Aš esu Visatos Kûrêjas; viskas atsiranda iš Manęs; tai žino budintiejie ir garbina Mane pasišventusia nuotaika.

9. Manyje bûdami su savo mąstymu, Manyje kvêpuodami, vienas kitą žâdindami, visados kalbêdami apie Mane, jie yra patenkinti ir džiaugsmingi.

10. Kurie, visumet nusiteikę, Mane mylêdami, skelbia Mano garbe, tiems Aš kuriu išmânymo gaivâtą, kuria jie Manyje atsigauna.

11. Jiems užjausti Aš gyvenu jų esmêje ir spinduliuojantia išminties šviesa išnaikinu neišmânymo skleidiamą tâmsą.

Ardžuna sâkê:

12. Matau, Tu esi pats Augštiausiasis, augštiausioji bûva, augštiausiasis skaistinimas, amžinasis dieviškas Dvâsiškumas, pradios Dievas, be gimimo visur pasireiškiąs Viešpats.

13. Taip Tave skælbia visi išminties didiûnai, dieviškasis išmintius Nârada, bet ir Asita, Dêvala bei Vjasa; ir dabar Tu pats mân tai pasakai.

14. Visa tai, mano mânymu, yra tiesa, ką Tu mân kalbi, Kēšava! Tikrai nenuvokia Tavo apsireiškimo, Palaiminimo Viešpatie, nei dievaitiai, nei daimonai.

15. Vienas tik Tu Save pažįsti Savimi, Tu – augštiausiasis Dvâsiškumas, visų bûtybių kilmê, jų visų Viešpatis, dievaitių Dieve, Visatos Valdytojau!

16. Teikis nuodugniai mân aiškinti dieviškąjį Savo spinduliavimą, kuriuo apsireikšdamas Tu pildai visas šias erdves!

17. Kad žinotiau, kaip Tave patį Gaivių, galêtiau pažinti nuolatiniu atsidavimu, kokiomis nuovokomis Tu mân bûtai manytinas, Palaiminimo Viešpatie!

18. Iki smulkmenų mân dâr kartą kalbêki apie Savo Gaivâtą ir šviesų Orumą, Džanàrdana! Nêra mân pilnæsnio patænkinimo nei iš gyvybês gaivestio (Amritam), kaip Tavęs pasiklausiant.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

19. Bûk palaimintas! Noriu iš tikrųjų tau nušviesti apskritai dieviškus Savo Esmês spinduliâvimus, Kurų Geriausiasai! Nêra suskaitomi Mano apraiškų visokeriopumai.

20. Aš esmi visų bûtybių širdyse pati Esmê, Gudâkêša! Esmi jų pradia, jų vidurys ir pat bûtybių galutinumas.

21. Saulês dievaitiuose Aš esmi Višnu  (Dievo apraiška), visų švietiantiųjų esmi saulê, putiantiųjų (vêtrų dievaitių) esmi Maritši, žvaigždyne esmi mênuo;

22. Vêdų Šventraštio esmi Sâma-Veda (švæntinimo žodiai), esmi vyriausiasis dievaitis dievaitiuose, visų juslių esmi sumanumas ir bûtybių protas;

23. Rudrų (baisumo dievaitių) esmi Šankara (jų vyriausiasis); Jakšų (turtų dievaitių) ir Râkšasų (piktumo dievaitių) esmi Vittêša (turtų dievaitių viešpats); Vasų (spindêjimo dievaitių) esmi Pavaka (ugnies dievaitis) ir visų augštumų esmi Meru (dieviškasis kâlnas).

24. Pažinki Mane, Pàrtha, vyriausiu namų dvasininku! Visų karvedių Aš kâro dievaitis; visų vandens sąplûdių Aš vandenynas.

25. Išminties didiûnų Aš esmi Bhrigus (jų protêvis); visųžodių Aš šventasis skiemuo; aukojimų esmi tylusis maldingumas; tarp nejudomumų esmi Himâlaja (augštiausiasis žæmês kalnynas).

26. Visų mædių Aš šventmedis, dieviškųjų išminties didiûnų Aš Nârada (jų žymiausiasis); dângiškųjų giedotojų Aš esmi Tšitraratha ir tobulųjų gailių Aš Kapila.

27. Žinoki Mane æsant žirgų Utštšaiššrava, gimusį iš gyvybês gaivestio. Dramblių Aš Airâvata, ir žmonêse Aš jų valdytojas;

28. visų ginklų Aš perkûno trenkimas; kârvių esmi geiduliâvimo patænkinimas, gaminime Aš panûdimo dievaitis; gyvâtių esmi Vàsuki (gyvâtių valdovas);

29. Nâgų (dieviškų žaltių su žmoniškais veidais) esmi Ananta, ir Varuna vandenyno gyvûnuose, prosenių Aš Arjama, ir nugalêtojų Aš pragaro viešpats (Jama);

30. Daitjų (tâm tikros giminês dievaitių) esmi Prahlâda (Dievo esimo skelbêjas); skaitiuojantiųjų Aš laikas; girinių žvêrių Aš jų viešpats (liûtas) ir paukštių esmi Vinato vaikas (âras);

31. švârintųjų esmi vêjas, ginkluotųjų Aš Ràma (garsus karžygys); žuvų esmi Makara (delfinas) ir upių esmi Gànga;

32. visų kûrimų Aš pradia ir užbaiga, pats Aš ir vidurys, Ardžuna; mokslų esmi žinojimas apie Esmingumą ir kalbêtojų kalbingumas;

33. rašmenų esmi a, ir žodių sudêtyje Aš sutapimas: taip-jau esmi nesibaigiąs laikas, visâm Aš globêjas, Save teikdamas visoms šalims;

34. esmi visus pagaunanti mirtis ir atsiradimas visų bûsimų dalykų; motriškumo ypatumų Aš garbê, gerovê, kalba, atmintis, nuovoka, patvara ir užuojauta;

35. giesmių Aš šventiausioji; eiliavimo Aš pats mâstas; mênesių Aš pirmasis, metų laikų Aš žydintysis;

36. apgaulumo esmi kauliukų  žaismas; spindêjimas Aš visa-to, kas švietia; esmi pærgalê, ryžtingumas, esmi skaistumas skaistiųjų;

37. dievaitiuose esmi vyriausiasis, Krišna, Pàndavose (Kovotojuose) Aš grobininkas, Ardžuna, gailių Aš jų ryžtingiausiasis, žynių (Kavi)  Aš šventasis regêtojas;

38. valdovų esmi valdantioji galia; pærgalês geidaujantiųjų esmi apdairumas; slêpinių esmi tyla; išmânantiųjų Aš išmânymas.

39. Kas tik ir bûtų bûtybių diegas, tai Aš, Ardžuna; nêra bûtybês judantios ar nejudantios, kuri bûtų be Manęs.

40. Ribų nêra dieviškâjâm Mano spindêjimui, Parantapa; kas minêta, têra pavyzdiai neišmąstomo Mano Didingumo.

41. Visa, kas tik yra spinduliuojantio, geros lemties ir galinga, numanyki, kad tai kyla iš Mano didingumo dalies!

42. Bet ką reikš tau žinojimas visų šių mâžmožių, Ardžuna? Užvesdamas visą Kûrybą vienu savo mostu, lieku æsamas.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
dešimtasis Pokalbis, įvardintas
Gaivata iš dieviško Didingumo Numânymo.
(Vibhùti Joga).

{T}

XI-Pokalbis.

Gaivata iš Regêjimo Augštiausiojo Apraiškų Visatoje.

Visata su savo turiniu, su visais pasivaidinimais, visomis lytimis, veiksmais skelbia žmogui nenuvokiamą Dieviškumo gâlią ir orumą.

Tarsi žaibâvimo nušvietimais Krišna rodo Ardžunai ilgų aiškinimų patį tûrį, bûtent, kad jis ir visos bûtybês, vis-tiek, kokios jos ir nebûtų, yra Visatos Viešpaties esimo âtšvaista. Jis, pats Esmingumas, apsireiškia kiekvienu dalyku savaip ir žmoniškumu kaip sąmonybê.

Visų bûtybių pareiga yra, nors jos ir bûtų kaži-kokios menkos, pasistængt bûti Jo Didingumo ryškêjimo priemone ir, iš viso savo menkumo iškopdamos, vykdyti Jo vâlią, kuri kartais, pasidârius bûtinumams, yra ir karinis veiksmas ir næt griovimas, naikinimas.

Ardžuna sâkê:

1. Mano gærui Tu mân kalbêjai žodį apie augštiausiąjį Slêpinį, vadinamą patiu Esmingumu, ir mano apsiniaukimas yra pradingęs.

2. Iki smulkmenų girdêjau iš Tavęs, Tu su akimis kaip Kamalamo (Lotaus) lâpai, kaip iškyla ir pranyksta bûtybês, ir girdêjau, kaip nepragaištąs yra Tavo orumas.

3. Tu mân kalbêjai apie Savo Æsmę, Augštiausiasis Viešpatie, ir tai norêtiau regêti viešpataujantią Tavo âpraišką, Visa ko Geriausiasai!

4. Jeigu manytai, kad galêtiau tai išvysti, Valdove, gaivâtos Viešpatie, tada leiski regêti mân nepragaištantią Tavo Esmę.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

5. Tâm tai stebêki, Pàrtha, Mano âpraiškas, kurios yra šimteriopos ir tûkstanteriopos, įvairiausių rûšių dieviškos, su visokiomis spalvomis ir lytimis!

6. Išvyski Aditjas (saulinius dieviškumus), Vasus (spindêjimo dievaitius)! Pamatyki daug dâr iki šiol neregêtų nuostabumų, Bhàrata!

7. Stebêki nûnai visą Kûrybą, judomąją ir nejudantiąją vienume, suburtą Mano apraiškoje, Gudâkêša, ir ką tu šiaip išvysti pageidautai!

8. Tik, tiesa, tu negali Mane matyti tomis savo akimis, duosiu tau dievišką akį, nuvoki viešpataujantią Mano gaivâtą!

Sandžaja sâkê:

9. Taip, Valdove, kalbêjęs didysis gaivâtos Viešpats, bûtent Harî (Krišna), apreiškê Parthai augštiausiąjį visur viešpataujantį Savo pasivaizdâvimą,

10. su įvairiausiomis burnomis ir akimis, su gausiausiais nuostabiais žvilgêjimais, su visokiomis dieviškomis puošmenomis, kuriose iškelti visokiausi dieviški ginklai,

11. apreiškê nešiojantį dieviškais vainikais ir apdarais, su dieviškais kvapais ir mostais, visa ko kupiną, į visas puses atsižvelgiantį Dievą.

12. Jeigu dangûje kartu sušvistų tûkstantių saulių šviesa, tada ir tai vos galêtų prilygti didiojo Esmingumo spinduliâvimui.

13. Tše tai Pàndava regêjo visą Visatą su jos dalimis vieningame dievų Dievo apraiškoje.

14. Ir visai sukrêstas nusistebêjimo, su pasišiaušusiais plaukais nulenkęs galvą ties Dievu, kalbêjo Dhanandžaja (Ardžuna), sudêjęs rankas.

Ardžuna sâkê:

15. Kaip nuostabûs dievaitiai Tavo apraiškoj,
    Dieve! Kaip ir bûtybių tytveikai visokių rûšių!
    O lotaus žiede lyg regêtiau pat Augštiausiąjį,
    Mân reiškias išminties didiûnai, dieviškos gyvâtês.

16. Daugybê rankų, pilvų, burnų ir akių,
    niekaip naprêpiamą Tave visur stebiu!
    Nêr tavo apraiškoms pradios nei vidurio, nei gâlo!
    Nêr Tau kilmês, Tu viso Viešpats, viso ir Apstâbintojas!

17. Su vainiku, su kûle, skridiniu matau Tave
    visur be galo spinduliuojantį šviesiausiai,
    kad akys raibsta žvelgiant į Tave, kurs žêri
    daug šviesiau neng saulês ir ugnies šviesa!

18. Kaip nepragaištamumą pat augštiausiąjį,
    kaip visą Visatos turtingą lobnamį,
    vis budintįjį amžinų dêsnių saugotoją,
    kaip âmžinąją dvâsią numanau Tave!

19. Pradios nêra nei vidurio, nei gâlo Tavo Gâliai!
    Gausingos Tavo rankos; mênuo, saulê Tavo âkys,
    aukojimo ugnim mân švietia Tavo veidas,
    jo spinduliâvimu Tu šildai visą Visatą!

20. Tu dangų, kaip ir žemę, savimi pritvindai!
    Tavyj yra beribê ærdvê, Tu Bûva vienâtinê!
    Regêjus baugią Tavo apraišką, trejopa
    gyvata gąstauja, Didesme.

21. Bûriai dievaitių susivoksta Tavyje,
    ir nuogąstyj tûli, rankas sudêję, meldiasi,
    o išminties didiûnai ir palaimintiejie
    Tau gieda skambias giesmes Tavo garbei.

22. Bet Rudrų, Aditjų bei Vasų, Sādhjų
    ir Višvēdēvų, Ašvinų bei Marutų ir Ušmapų,
    ir Gandharvų bei Jakšų, Asurų bei Siddhų⁴
    pulkai nusistebêdami Tave išvysta.

23. Didybê Tavo apraiškos, jos burnos, josios âkys,
    oi, Didranki, be skaitiaus! Rankų, rietų, kojų,
    nasrų tše bægalê, o dantys jųjų baisios.
    Pasauliai, baimês sukrêsti, tai mâto kaip ir aš.

24. Spalvotais spinduliais Tu dangus nušvieti.
    Žiotis atvêrus, žêri didios Tavo âkys!
    Mân sudreba širdis tave taip mâtant,
    ir sukrinku bejêgiai, Viešpatie!

25. Išvydęs Tavo ryklêse baisiausias dantis,
    kaip âmžių ugnis visa êdantias,
    nebsusvokiu kraštuose, saugos neberandu!
    Bûk malonus, dievaitių Viešpatie, Bûva pasaulių!

26. Visi jie, irgi Dhritaràštros sûnûs,
    užêmę žæmę, jai didiais bûriais valdyt,
    su Bhīšma, Drona, Sūtos gi sûnum,
    kartu su mûs visais kariais ir jų vadais,

27. visi jie greit pragaišta tavo kramtyme,
    kuris dantingas viską mâla šiurpulingai
    Kas tik pakliûva jâm, ûmai pražûva,
    sutriuškintas jo gâlios, dingsta tarp dantų!

28. Kaip upių tvânas srâvi nesulaikomai
    išliet save į plâtų vandenyną,
    taip šio pasaulio ir žmonių didvyriai
    nugriûva į liepsnojantiąsias Tavo rykles.

29. Greit kandys lækia į žaros liepsnas,
    lyg pâtios skubintųsi tše pražûti,
    taip šis pasaulis nuolatai spartiau
    pats grûdasi išnykti Tavo graužime.

30. Visus pasaulius Savo veidų ugnimi
    Tu apsupi ir sušliurpi tai, kas yra,
    nušviesdamas gaisru bekrâštę erdvę.
    Taip viskas, Višnau, dæga Tavo spinduliâvime!

31. Oi, kas Tu! Aiškink mân! Baugumas tokia apraiška!
    Lenkiuosi Tau, dievų Geriausiasai!
    Leisk sužinot mân, koks Tu æsmiškai!
    Patænkinki maloniai, ko geidauju!

Palaiminimo Viešpats sâkê:

32. Va, laikas Aš, praeidamas, kas gyva, visa rauju.
    Kartas sušaukęs, vêl nebæsamas greit padarau.
    Nei vienas tų karių, kurie kovot sustojo,
    irgi be tavo smûgių gyvas neišliks.

33. Todêl pakilki! Įsigyki reikšmingumą!
    Apveikęs priešus, džiaukis valdiuva ir lobiu!
    Visi yra jie Mano jau nudêti.
    Bûk įrankiu, kairy, Aš — tavo dešinê!

34. Juk Drona, Bhīšma ir Džajadratha
    su Karna bei kitais jau Mano nuveikti.
    Todêl kovoti tu bailus nebûki!
    Tau læmta priešus nugalêt visus:

Sandžaja sâkê:

35. Girdêjęs tokius Kēšavos (Krišnos) žodius,
    rankas sudêjo vainikuotasis (Ardžuna) ir târê,
    nusilenkęs Krišnai, reikšdams Jam pâgarbą,
    iš nuogąstio drebêdams ir meknodams.

Ardžuna sâkê:

36. Pakilusi, Hrišīkēša, Visata
    kilmingai giesta giesmes Tavo garbei.
    Piktosios dvâsios sprunka į visas šalis,
    bet lenkias Tau bûriai palaimintųjų.

37. Kaip gi to ir nepadarytų, Didesme,
    juk Tu augštæsnis ir už pâtį næt Kûrêją,
    pradêtojas be pabaigos, dievaitių Viešpats,
    Visâm Tu — nâmas, nenykstąs Augštiausiasis, kursai yra-nêra;

38. dievų Pirmasis, amžina Dvâsia,
    tauriausias Tûris visos Visatos,
    Žinovas ir Žinotinas, augštiausioji Bûva,
    Tu išplêti Kûrybą, nuolat apsistâbindams;

39. Tu – Vājus, Jama, Agni, Mênuo, Varuna,
    Pradžāpati (Pradios Pats), gyvumo didis Protêvis,
    garbê-garbê Tau, tûkstant kart garbê,
     ir dârkart, dârkart Tau vienâm garbê!

40. Garbê iš rytų ir iš vakarų,
    garbê Tau iš visų šalių, Tu – visa kas!
    Tu gâlios bægalê, nêra ribų tai galiai!
    Savyj turi Tu visa, bûdamas visâm Esmê.

41. Kad per drąsus Tave laikydams bitiuliu,
    sakydavau: O draugai, Krišna, Jādava,
    nenumanydams Didingumo Tavo,
    neatsargus, patrauktas palankumo;

42. kad aš, juokaudams atsitiktinai,
    žaisme ar lovoje, krêsle ir puotoj,
    ar viens, ar su kitais Tau pagarbos nereiškiau,
    Tu Neįtartinas, prašau atleiski, Neišmąstomasai!

43. Tu – Têvas viso, kas yra, kas juda ir kas stinga,
    garbês Vertiausias, išmintių Šviesiausias,
    nêr kas Tau lygus bûtų, kas Tau pranašesnis.

44. Todêl Tau kûną iki žæmês nulenkiu,
    ir garbę priderantiai reiškiu, Viešpatie!
    Kaip têvas savo sûnų, draugas savo draugą,
    ir mylintysis mylimą pakęsk mane, Dieve!

45. Nudžiugęs pamatiau, ką niekad neregêjęs.
    O tik širdis, pagauta baimês, prislêgta.
    Mân apsireikšk, Dieve, nuvokiamai!
    Bûk malonus, dievaitių Viešpatie, kurs visame!

46. Tave norêtiau vêl matyti kaip seniau
    su vainiku, su kûle, rankoje su skridiniu!
    Su keturiomis rankomis mân rodykis,
    Tu Tûkstantranki, kurs vaizduoja Visatą!

Palaiminimo Viešpats sâkê:

47. Tau malonus Aš rodiaus, Ardžuna,
    ryškiausiu vaizdumu iš savo gaivatos.
    Beribę Visatą Aš spinduliuodamas kuriuos.
    Kaip tu nieks visa-tai ligšiol nêra regêjęs.

48. Nei Vēdos⁵, aukos, mąstymai ir doviai,
    neigi veiksmai, nei kietas užsigrûdymas
    padâro gâlimą šią âpraišką išvysti,
    kuri tik teikês tau, tu, Kuru vyriškiausiasai!

49. Nebûk išgąsdintas ir nesumiški,
    šį baugų mano âtvaizdą regêjęs!
    Atmeski baimę, bûk linksmos širdies
    ir vêl nuvok Mane sau atitinkamai!

Sandžaja sâkê:

50. Taip Ardžunai kalbêjęs, Vasudeva (Krišna) vêl dâvêsi savo prastu bûdu ir, nuramindamas nusigandusįjį, Didesmis reiškêsi maloniu asmeniškumu.

Ardžuna sâkê:

51. Išvysdamas tokią žmonišką Tavo âpraišką, Džanàrdana, dabar vêl susivokiu savyje ir savo prigimtyj.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

52. Labai sunku regêt šį mano âtvaizdą, kurį stebêjai. Næt gi dievaitiai jį matyti ilgstas visumet.

53. Nêra galima, nei Šventraštius skaitant, nei užsigrûdant, nei duoklių duodant arba dovanų, Mane išvyst, kaip tu Mane patyrei.

54. Bet atsiduodant Mân vienâm ir niekâm šiaip, taip, Ardžuna, tad galima Mane pažint, Mane matyt ir susivokti æsmiškai Manyj, Parantapa.

55. Kurs Mano dârbus dirba, Mân atsidavęs kaip Augštiausiâjâm,
    prie nieko neprikibęs ir be neapykantos su visomis bûtybêmis gyvena,
    Manyj tas susivokia, Pàndava.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
vienuoliktasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata iš Regêjimo Augštiausiojo apraiškų Visatoje.
(Višvarùpa-Daršana-Joga.)

{T}

XII-Pokalbis.

Gaivata iš Atsidavimo Augštiausiâjâm.

Labai reikšmingas yra æsmiškas maldingumas. Norint Dievo melsties dvâsioje ir teisybêje, reikia iškilti iš žmogaus asmeniškumo ir kilti dieviškan Esminguman. Kuriâm reikalingo tâm išmânymo ir gâlios nêra, tas turêtų nors pasistængt iškopti iš savininkâvimo ir jį palikti.

Suvokęs skirtumą tarp neapsireiškiantio Augštiausiojo ir apsireiškiantio Viešpaties, Ardžuna atsitiktinai klausia, į ką širdį kreipti geriau. Krišna atsâko, kad sunkiau yra kreipties į Neapsireiškiantįjį, lengviau numânomas sąmoningasis gyvumas, kuriuo Apsireiškiantysis spinduliuoja. Pamąstius giliau, abi pastangi, abu bûdu pasišvęsti Dievui æsmiškai nêra skirtingu, o vienas ir tas pats, bûtent vis-dêlto atsigręžimas į Augštiausiąjį ir atsidavimas Jo pasireiškimui. Tada žmogus gyvæna ir pasilieka veikdamas Jo vâlioje, kurioje visi gyvæname.

Ardžuna sâkê:

1. Yra tokių, kurie, nuoširdiai Tau atsidâvę, Tave gârbina, o kiti kreipiasi į Nepragaištantįjį, Neapsireiškusįjį. Kas jų budresnis gaivatoje?

Palaiminimo Viešpats sâkê:

2. Kurių širdis Manyje parimsta, kurie drausmingi, visados giedriojoje nuotaikoje Mane gârbina gyvu tikêjimu, tie mano laikomi geriausiai atsidâvusiais.

3. Kurie gârbina Nepragaištantįjį, Neapsâkomąjį, Augštiausiąjį, Nesvyruojantįjį, Patvârųjį,

4. ir visas savo jusles trâmdo, visa-ką su ramumu pasitinka, džiaugiasi visų bûtybių gerove, tie tikrai Manyje gyvêja.

5. Sunkenybês tųjų yra didæsnês, kurie širdį skiria Neapsireiškiantiâjâm. Įsikûnijusiesiems reikia labai prisiveikt norint susirast Jame!

6. Kurie, Manyje susivokę, atsižada visų veiksmo davinių, Mân skirdamiesi ir niekâm kitâm, Mane gârbina pasišventę gaivatoje,

7. tie Mano ne po ilgo keliami iš mirtingumo jûrų ir grįžailiojimo, Pàrtha, kadângi jų širdis Manyje tvirtinasi.

8. Atsidêki visiškai Manyje, savo dvâsiai leiski atsigauti Manyje ir tu po viso tada be abejonês Manyje gyvænsi!

9. Bet negalêdamas savo širdimi patvariai Manyje parimti, stænkis gaivatos pratimais Mane pasiekti, Dhanandžaja!

10. O jeigu ir tokioms pastangoms neužtektų tau jêgų, bandyki nors dalyvauti Mano darbe ir veikdamas daryki visa, Mân įtikt norêdamas, tada tu pasieksi tobulumą.

11. O jeigu ir taip tu elgties neįstængtai ir Mano gaivatoje nesusivoktai, atsižadêki savo veiklos laimêjimų ir darbuokis parimdamas savo esmêje!

12. Tikrai svarbæsnis už pratimus yra mąstymas, bet mąstymą viršija susikaupimas, o už, susikaupimą reikšmingæsnis yra atsižadêjimas veiksmo davinių. Atsižadêjimas iš karto ramina.

13. Kurs nepyksta jokiai bûtybei, visa-kâm yra malonus, kiekvieną užjautia, yra be gobšumo, be savininkâvimo, lygiai nusiteikęs skausme ir džiaugsme, visiškai atlaidus,

14. visumet patænkintas, yra drausmingas gaivius, tvirtu ryžtingumu, Mân skirdamas širdį ir sąmoningumą, Mân pasišventęs, tas Mân yra mielas.

15. Kurs nekvaršina pasaulio ir kuris nesijaudina pasaulio vârginamas, kurs yra iškilęs iš džiaugsmo, âpmaudo ir baimês neramumų, tas Mân mielas.

16. ⁶

17. Kurs nesidžiugina ir neapsimaudyja, neliûsta ir negeiduliauja, atsižadêdamas malonumo ir nemalonumo, Mân pasišventia, tas Mân mielas.

18. Kurs yra toks-jau priešui kaip ir draugui, toks pats liekasi giriamas kaip ir peikiamas, speige bei kaitroje, smagume bei vargsme, atsikliudęs nuo prisikibimo,

19. kuriâm vis-tiek, ar jâm pasipriešinama, ar pritariama, kurs tylus pasitinka visa, kas jâm tenka, kurs gyvæna lyg be namų, yra tvirtos širdies, Mân atsidâvęs, tas žmogus Mân mielas.

20. Bet visi, kurie šiuos pareiškimus gyvu tikêjimu priima kaip gyvybês gaivestį ir Mân, kaip Augštiausiâjâm, atsiduoda, jie Mân itin mieli.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
dvyliktasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata iš atsidavimo Augštiausiâjâm.
(Bhàkti–Joga.)

{T}

III-Dalis.

Žmogus – Gaivius ir Kliûtys, kurias jis gyvænime užtinka.

Visoje Bhagavad Gītoje kalbama apie žmogaus gyvêjimą, vadinas jo atsigavimą savo kilmêje, bûtent Dievûje. Tâm svarbu, kaip aiškina pirmoji dalis, kad žmogus gyvæntų ir veiktų neprisikibes prie savo veiklos davinių, šiaip jis pasiliktų jų priklausomas ir todêl tamsumoje. Antrojoje dalyje tad aiškinta, kad prasmingæsnis žmogaus elgesys išauga iš jo atsidavimo Augštiausiâjâm, kuriame jis pagaliau tuo atsidavimu visiškai atsibunda. O toliau tada, tretioje dalyje, nurodomos visos kliûtys, kurios tokias pâstangas trukdo.

Tos kliûtys glûdo Visatos Kûrêjo apraiškoje. Ji vadinama Prakritim ir yra juslinês srities gyvænimas, daigtiškumas. Vis dêlto tos kliûtys svarbios, kadangi jos skâtina žmogaus pastangas. Jų gaivalai yra trys kokybês, sanskrito žodiu, trys Gunos, bûtent Sattvam, skaistuma, Radžas, kaitruma, ir Tamas, tamsuma, glûduma.

Užgimdamas žmogus patenka į jų valdomąją bûvą, ir gyvændamas jis turêtų stængtiesi iškilti ir laikyties augšt tų kokybių. Žmogaus pâstangos yra sêkmingos, kada jis išmâno savo æsmę æsant kita kuo negu prigimtis, gamta ir visas juslinis gyvænimas su visais jo apsireiškimais.

Žmogaus esmêje, jo dvâsioje-sieloje, atsispindi dieviškumo Dvâsia, Puruša, prieš kurią stovi visi Kûrybos gaivalai, daigtiškumas, Prakriti.

Visa tai aiškiai išmânant, dieviškasis gyvænimas pasidâro gâlimas. Bet jeigu žmogus tuo nesirûpina, jis gyvendamas slysta nuolatai daugiau į Asurų, monų (daimonų), į pažmoniškumo valdiuvą ir yra supamas tarp juslinių ir vidujæsnių bûtių ir patirtių. Taip jis tada gyvena nelaisvêje ir yra ne savo vâlios esmê, o pažmoniškumo værgas, kol nêra iš tos bûties išvaduojamas.

Išvadâvimą vykdo Dieviškumas žmoniškume, bet tik tada ir ta sąlyga, jeigu asmenybiškasis žmogus kreipiasi Jopi ir Jo vâliai atsiduoda. Tada žmogus, vadinas, žmoniškoji esmê, žmoniškoji dvâsia-siela, vêl nusimâno Dieviškume, iš kurio ji yra kilusi ir vis bûva, nors tai nežinodama.

Atokiausiai nuo galimumo Dieviškumui patirti gyvæna žmogus, kurs taip labai gobiamas tamsumos, kad toji jo asmenybêje yra valdantioji galia. Toks žmogus tada šliaužia gyvændamas savo âmžiaus keliu, nieko nemąstydamas apie gyvæsnį gyvænimą, apie dvâsines pâtirtis, apie žmogaus âmžiaus prâsmę.

Artiau tâm lygiui, kuriame galima Dieviškumą patirti, gyvæna žmogus, kuriuo kaitruma vyriausiai apsireiškia. Žmogus tada yra veiklus, jeib visa išvængtų, kas jo siekiams priešinga, kas jâm nemalonu. Išlengvo jis ir vis geriau nuvokia ir supranta įvairių patirtių skirtumus ir stængiasi pasirinkti maloniausias, daugiau malonumo žadantiąsias.

Artiausiai Dieviškumui gyvæna skaistumos žmogus. Jâm vis geriau aiškêja, kad Dieviškume patiriamas pilniausias, tobuliausias malonumas ir palaiminimas.

Išmokti iš tų kokybių painiavos iškilt ir gyvêti, bûtent susivokti Dieviškume, Jame atsigauti, sąmoningêti ir tuo prigimties gyvænime galingêti, yra kaip tik žmogaus gyvænimo prasmê.– Visi juslių pasaulio daigtai yra tų kokybių padariniai. Ir gyvænimo vyksmas regimai siekia tas kokybes padaryti dvasiškesnes, ir taip visa, kas yra, grąžinti į jo kilmę.

Minimos kokybês visiems gyvenimo dalykams suteikia tâm tikrus ypatumus. Žmonių gyvenime jos tiesiog regimai ir tuo pasižymi, kaip žmogus elgiasi, koks jo veikimas yra, ką jis valgo, kuo džiaugiasi ir dêl ko liûsta, koks yra jo išmânymas, jo tikêjimas, jo aukojimas, jo atsižadêjimas ir atsidavimas.

Skaitant visa-tai tretiojoje Bhagavad Gītos dalyje, reikêtų suprasti, kad tuo laiku, kaip ji parašyta, žmonių protâvimas ir mąstymas vyko visai kitokioje sąmoningumo šviesoje ir spalvoje.

Todêl nelengva dabarties žmonių sąmonei sužiebti Bhagavad Gītos žodių prâsmę mûsų laikų kalba. Bet pasistængta, kiek gâlint, tai padaryti. Ir atsidêjus skaitant, kas parašyta, pamažu, tur-bût, vis geriau aiškês, kas manyta.

XIII-Pokalbis.

Gaivata išmânant skirtumą tarp Bûklês ir Bûklę Patiriantiojo.

Krišna aiškina skirtumą tarp prigimties ir dvâsios kaip apie dâlį augštiausiojo išmânymo. Jį įgijus, žmogui æsmiškasis gyvumas pasidâro neabejotina tikruma, ir žmogus tvirtêja visame savo veikime.

Ardžuna sâkê:

Sužinot norêtiau, kas daigtiškumas (mædiaga) ir kas dvâsia, kas žinotinoji bûklê ir kas tai, kas ją sužino, kas išmânymas ir kas išmanytina, Kēšava!

Palaiminimo Viešpats sâkê:

1. Bûkle vadinamas kûnas, Kauntēja; kurs jį tokiai æsant išmâno, tasai sâkomas æsąs bûklês pažintoju.

2. Mane išmanyki kaip bûklę žinantįjį visose lygyse, Bhàrata! Pažinti bûklę ir bûklę žinantįjį, tai manau yra žinojimas.

3. Kas ta bûklê yra ir kokių ypatumų, kaip ji kinta, iš kur ji, kas jis, bûtent ją žinantysis, ir kas jo galia, tai suglaustai išgirski iš Manęs! –

4. Išminties didiûnai visokiais bûdais ir įvairiomis giesmêmis tai yra skælbę, ir prasmingais eilêsių žodiais apie Augštiausiąjį patvirtinę.

5. Didiejie gaivalai, sąmonybês (âtskiro sąmoningumo) kûrêjas, budrumas, neatskleistasis gyvumas, dešimtis juslių ir vienatinysis gabumas, penki juslių laukai,

6. geiduliâvimas, neapykanta, džiaugsmas, skausmas, auguma (organizmas), protas, uolumas, taip suglaustai minêtina bûklê su jos pakitimais.

7. Kuklumas, nesididiâvimas, neskudinimas, atlaidumas, atvirumas, klusnumas mokytojui, skaistumas, patvara, drausmingumas,

8. atlyžimas jusliniams dalykams ir savininkâvimui (egoizmui, svetnaudiškumui), nuvokimas to, koks vargsmas ir menkumas yra gimimas ir mirtis, senâtvê ir ligotumas,

9. neprisikibimas, bešališkumas sûnums, moteroms, namâms, tvirtumas bei lygios nuotaikos bûti geistinuose ir negeistinuose nuotykiuose,

10. gaivatoje nesvyruojąs atsidavimas Mân, o ne kitâm, nenuklystantiai pasilikimas vienâtvêje, nepasimêgimas pramogomis žmonių sambûryje,

11. patvara Esmês susižinojime, nuvokimas išmânymo esmiškumo, tai yra žinojimas, o kas kitaip yra, tai nežinojimas.–

12. Noriu tau ir paaiškint, kas išmanytina ir veikia kaip gyvybês gaivestis, kada išmanyta, bûtent be prasidêjimo æsamas Augštiausiasis, Amžinasis, kurs vadinamas æsamu ir neæsamu, vienu žodiu: Tat ir Netat.

13. Visur Tatai turi rankų ir kojų, visur Tatai turi akių, galvų ir burnų; visur su ausimis, Tat bûna gyvænime visa aprêpęs;

14. spinduliuodamas iš visų juslinių kokybių, be jokių juslių, be prisikibimo visa-ką palaikydamas, be kokybių, o tik kokybêmis pasimêgtojas,

15. bûtybes apgobdamas ir jas gyvindamas, be judos ir judrus, nenuvokiamas dêl jo slêpingumo, šis Tat yra toli ir arti;

16. nepadalintas po bûtybes, jose vêl lyg padalintas, Tat yra, kas žinotina kaip visų jų globêjas, kurs visa Savyje turi ir iš Savęs vêl išreiškia.

17. Visų šviesumų Tatai yra šviesa, sâkomas æsąs anâpus tamsumos, æsąs išmanytinas ir išmânymu nuvokiamas ir bûnąs visų širdyse.

18. Taip trumpai pasakyta, kas yra bûklê, kas išmânymas ir kas išmanytina. Žinodamas tai, mân atsidavusysis susivoksta Manyje.–

19. Žinoki, kad daigtiškumas (apraiškos pâmatas) ir dvâsia (sąmoningumas) yra abu be pradios! Toliau žinoki, kad pakitimai ir kokybês iškyla iš daigtiškumo!

20. Sâkoma jį æsant versme veikimų skâtinimo ir jų davinių, bet dvâsia æsanti galimumas džiaugtiesi ir liûdêti.

21. Glûdodama apraiškoje, dvâsia maginasi (pasimêgsta) kokybêmis, gimusiomis iš daigtiškumo; prisikibimas prie kokybių yra priežastis jos užgimimo geroje ir negeroje gimdoje.

22. Augštiausiasis dvasiškumas kûne, sâkoma, æsąs priežiûra ir leidêjas, globêjas ir pasimagintojas, didysis Viešpats ir pats Esmingumas.

23. Kurs tokiu bûdu išmâno dvasiškumą ir daigtiškume su jo kokybêmis, tas, bûdamas ir kaži-kokioje bûklêje, nebeužgimsta iš naujo.

24. Tûli susikaupdami savo esmêje, rægi Æsmę, Esmiškumo padedami; kiti ją rægi mąstymo gaivatoje, kiti veikimo gaivatoje;

25. dâr kiti, visa-tai nežinodami, pasiklausę ką kiti kalba, gyvæna su pâgarba Esmiškumui ir iškyla iš mirties, laikydamiesi šventais žodiais.

26. Jeigu kuri nors bûtybê gimsta stangi ar judri, žinoki, Bharatų Stipriausiasai, kad tai įvyksta sutampant bûklę patiriantiâjâm su bûkle!

27. Kurs mâto, kad augštiausiasis Viešpats yra tas pats visose bûtybêse, nepragaištamumas pragaištamume, tas iš tikrųjų rægi.

28. Matydamas pâtį Viešpatį visur lygiai bûnant, jis neskudina Esmês savo esmiškumu ir žengia augštiausiuoju keliu.

29. Rægi ir tasai, kurs supranta, kad iš daigtiškumo pasidâro veiksmai ir kad Esmiškumas neveikia.

30. Numanydamas, kad įvairiųjų bûtybių buvimas palaikomas Vienatinio ir iš Jo plinta, jis gyvêja Augštiausiajame.

31. Bûdamas be prasidêjimo ir be kokybių, nepragaištąs, augštiausiasis Esmiškumas nesibaigia, nors ir apsireiškia kûnu, Kauntēja, jis neveikia ir nêra veikiamas!

32. Kaip visur æsama dûksmê (Akâša) nêra veikiama dêl savo skystumo, taip ir Esmiškumas, visur kûne bûdamas, nêra lietiamas.

33. Kaip saulê nušvietia visą pasaulį, taip visą bûklę nušvietia bûklês Viešpats, Bhàrata.

34. Kurie išminties akimi nuvokia skirtumą tarp gyvænimo ir gyvænimą patiriantiojo, ir bûtybių atsigavimą iš daigtiškumo, tie susivokia Augštiausiajame.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
tryliktasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata išmânant Skirtumą tarp Bûklês ir Bûklę
Patiriantiojo.
(Kšētra–Kšētradžna–Vibhaga–Joga.).

{T}

XIV-Pokalbis.

Gaivata iš Atsikliudymo nuo trijų Kokybių.

Visame, kas yra ir kas atsitinka, veikia gamtos gâlios, bûtent daigtiškumo kokybês (Gunos). Apie tai dabar platiau kalbama. Bet vis kartojama, kad Dieviškumas yra kita kas, kad jis turi bûti numânomas augšt visų tų apraiškos ypatumų. Iš jų painiavos žmogui reikia iškilti norint atsibusti esmingame gyvume.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

1. Dâr kartą noriu tau aiškinti geriausią išmânymų išmânymą, kurį įgiję visi atsigrąžos (Muni) pasiekê augštiausiąjį tobulumą.

2. Tvirtêję tame išmânyme ir Manyje æsmiškai susivokę, jie nebegimsta Visatai iš naujo susikuriant ir nebegąstauja jai pranykstant.

3. Didysis Kûrêjas yra mano gimda; į Ją dedu diegą, iš kurio tenka gimimas visoms bûtybêms, Bhàrata.

4. Nors gimsta visi gyvûnai iš visokių gimdų, Kauntēja, didysis Kûrêjas yra visiems tikroji gimda ir Aš têvas, kurs teikia tâm diegą.

5. Skaistuma (Satvam), Kaitruma (Radža), Tamsuma (Tamas) yra kokybês, gimusios iš daigtiškumo, kurios, klausyk, Didranki, kûnu gaubia įsikûnyjusįjį Nepragaištantįjį.

6. Tše skaistuma su savo tyrumu, šviesa ir sveikumu jį laiko jâm atsiduodant laimingumui ir išmintiai, Neįtariamasai!

7. Kaitrumos æsmę pažinki kaip versmę nuolatinio troškimo ir kibimo prie jo siekinių; ji įsikûnyjusįjį paværgia, Kauntēja, jâm įsikarštiâvus veikiant.

8. O tamsuma, gimstanti iš nesąmoningumo, kvaišina visa, kas įkûnyta; tai žinotina; ji reiškiasi neapdairumu, ištižimu ir vangumu, Bhàrata! –

9. Skaistuma sukelia laimingumą, kaitruma kursto veiklumą, Bhàrata, o tamsuma, apniaukusi sąmonę, tikriausiai driekia sukrikimą.

10. Skaistuma ryškêja užviršijusi kaitrumą bei tamsumą, Bhàrata! Kaitruma pirmauja pagâvusi po savim skaistumą bei tamsumą; o tamsuma viršų turi apniaukusi skaistumą bei kaitrumą.

11. Kad visuose kûno vartuose aušta išminties šviesa, tada žinotina, kad skaistuma įsigali.

12. Gobšumas, veiklumo įkarštis, darbštumas, nærimas, geidulingumas, visa tai įsiveisia kaitrumai prasiveržiant, Bharatų Geriausiasai!

13. Niûrumas, tingumas, apsileidimas ir niûkumas pasireiškia tâmsumai valdant, Kurų Pomêgi!

14. Tikrai ryškêjus skaistumai, kûnu gyvænusiâm atsitraukiant, jis iškyla į skaidriąją bûvą tųjų, kurie pažįsta Augštiausiąjį.

15. Atsitraukęs (miręs) kaitrumos bûsenoje, žmogus iš naujo gimsta veikliuose žmonêse; miręs, tamsumoje gyvenęs, jis iš naujo gimsta iš kvaišês gimdos.

16. Taurios veiklos davinys yra skaistus ir be dêmių; kaitrumos veikla gimdo kantias, o tamsuma buria nesižinojimą.

17. Iš skaistumos gimsta išmintis, geiduliâvimas iš kaitrumos, iš tamsumos apsileidimas, aptemimas ir neišmânymas.

18. Augštyn kyla, kurie skaistumoje pasilieka; veikliejie stovi viduryje, o žemyn smunka, kurie gyvæna žemiausiojoje kokybêje, bûtent tamsumoje.

19. Vienos tiktai kokybês têra skâtinimai. Kurs tai mâto ir tatai, kas yra augšt jų, tas patenka į Mano bûvą.

20. Kad kûno gyvæntojas iškyla per tas tris kokybes, iš kurių kûnas gaminasi, tada jis, išlaisvintas iš užgimimo ir mirimo, iš senâtvês ir iš viso vargsmo, maginasi gyvybês gaivestimi.

Ardžuna sâkê:

21. O kuo pasižymi tas, kurs yra iškopęs iš tų trijų kokybių, Viešpatie? Kaip elgiasi jis ir kaip jis iškliûva iš tų kokybių?

Palaiminimo Viešpats sâkê:

22. Kurs nesišiaušia nei šviesai, nei veiklumui, nei apsiniaukimui, Pàndava, kada jie jâm reiškiasi, ir jų negeidauja, kada jie nyksta,

23. kurs lyg atlyžęs laikosi ir nêra sukretiamas, kada kokybês veikia, manydamas, jos pasireiškiantios, ir pasilieka nesijaudindamas augšt jų,

24. kuriâm vis tiek skausmas ar džiaugsmas, kurs, savyje parimdamas, grumstą, akmenį ir auksą lygiai værtina, lygiai ir tai, kas miela ir nemiela, ir tvirtas liekasi toks pat giriamas ar peikiamas,

25. garbêje ir gêdoje nesujûra, toks pat yra draugų ir priešų šalims, laisvas tarp visų ketinimų, tas vadinamas iškilusiu iš kokybių;

26. o kurs be atsimetimo pasilieka atsidavimo gaivatoje, Mân įtikt norêdamas, tas, iškilęs iš kokybių, yra priruoštas atsibust Augštiausiajame.

27. Nêsa Aš esmi Amžinoji bûva, neišsemiama gyvybês gaivestis, patvarumo esmi nuostatas ir nuolatinis palaiminimas.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
keturioliktasis Pokalbis, įvardintas
Gaivata iš Atsikliudymo nuo trijų Kokybių.
(Guna–Traja–Vibhaga–Joga.)

{T}

XV-Pokalbis.

Gaivata iš sąmoningêjimo augštiausajame Dvasiškume.

Dvasiškumą reikia numanyti trejopu, bûtent, kaip praeinamą, nepraeinamą ir augštiausiąjį. Žmogus yra æsamo Dieviškumo apraiška gyvænime ir turêtų bûti šventnamis. Jis toks pasidâro sąmoningêdamas Dieviškume ir taip Jį patirdamas. Kaip jau minêta tryliktame Pokalbyje, Augštiausiasis yra nepasiekiamasis Dvasiškumas ir kartu âsmeniškai patiriamas Esmingumas.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

1. Kalbama apie Šventąjį mædį (Ašvattha), kurio šâknys yra viršûje, o šâkos apatioje, kad jis neišgaištąs; jo lapai æsą giesmês; kurs jį pažįsta, yra Šventraštio žinovas.

2. Žemyn ir augštyn tas mædis tiesia savo šakas, misdamas kokybêmis; iš šakų sprogsta jusliniai daigtai, o šaknys šakojasi žmonių veiksmų daviniais pasaulyje.

3. Nêra tše nuvokiamas jo âpstabas, nei jo gâlas, nei jo prasidêjimas ir ne jo pâgrindas (kur jis šaknyjasi) bet, neprisikibimo ginklu iš gerai įsišaknyjusio mædio išsikirtus,

4. tektų ieškoti tâko anâpus, kuriuo einant nebêra grįžimo, tada susivokta kilminiame Dvasiškume, iš kurio visos âmžių gâlios išplaukia.

5. Be išdidumo ir be suglebimo, apveikus prisikibimo netikumą, nuolat Esmêje parimstant, iškilus iš geiduliâvimų, atsikliudius nuo priešybių grutês, vadinamos džiaugsmu bei skausmu, taip patenkama be klaidiojimo į tai, kas nepragaišta.

6. Šviesa tše nei saulês, nei mênesio, nei ugnies; nebegrįžta, kurs ten nukâkęs, tai yra augštiausioji Mano bûva.

7. Dalælê iš Mano amžinumo pasidâro gyvænimo srityje nepragaištama dvâsiška gyvybe ir pagauna daigtiškume dygstantias jusles su protu kaip šeštuoju.

8. Įsikûnyjęs Viešpats, visa-ką patyręs, palikdamas kûną, ima patirtis su savim, kaip vêjas kvapus iš jų miegojimo vietų.

9. Bûdamas priežiûra ausyje, akyje, palietimo naryje, ragâvirno naryje, užuodimo naryje ir protâvime, Jis maginasi juslių dalykais.

10. Apdumtiejie Jo nenujêgia vis tiek, ar Jis paliktų kokybes, ar jose glûdotų, ar jomis, jų lydimas, pasimêgtų; Jį išvysta tik išminties akys.

11. Pasistængdami gaiviai, gyvêję Esmêje, numâno jį, bet neskaistêjusios dvâsios žmonês ir pasistængdami Manęs nenuvokia, likdamiesi nesusiprâtêliais.

12. Spinduliâvimas, kuriuo saulê nušvietia visą gamtą, kurs yra ir mênesyje ir ugnyje, žinoki, kad jis yra Mano.

13. Prisunkdamas žæmę, Aš iš jos visus gyvûnus išlaikau, juos, kaip ir visus augmenis, maitindamas gyvybingumu; tâpęs gyvybês gaivumu, esu viso gyvumo rasa (Rasa).

14. Pasidâręs gyvybês ugniškumu kvêpuojantiųjų gyvûnų kûnuose, bûdamas įkvêpâvime ir iškvêpâvime, Aš gaminu keturiopą maistą.

15. Visų Aš širdyse bûvu: Mano teikiama atmintis, išmânymas ir svarstymas; sužinomas esmi visais Šventraštiais, bûdamas Aš pats Šventraštių Kûrêjas ir jų Žinovas.

16. Gyvænime yra dvi dvâsini gali: praeinamai apsireiškiantioji ir vis pasiliekantioji, bûvamoji; praeinamoji skælbiasi bûtybêmis, bûvantioji vadinama nepragaištantiąja, uoliąja augštuma.

17. Tikrai kita-kas yra augštiausioji dvâsinê galia; ji vadinama tauriuoju Esmiškumu, kurs, triguboje gyvâtoje prasiskleisdamas, ją išlaiko kaip nepragaištąs jos Viešpats.

18. Toli bûdamas už praeinamąjį ir augštæsnis už nepragaištantįjį, Aš todêl gyvænime bei Šventraštyje vadinamas augštiausiu Dvasiškumu.

19. Kurs neapdumtas numâno Mane æsant augštiausiu Dvasiškumu, tas, visa išmanydamas, Mano garbę skælbia visu savo buvimu, Bhàrata!

20. Taip šis slêpiningiausias mokslas yra Mano pareikštas, Nenusikaltêli! Kurs jį išmâno, bûtų budriu išmintiumi, savo gyvænimo veiklą jis bûtų atlikęs, Bhàrata!

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
penkioliktasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata iš Sąmoningêjimo augštiausiame
Dvasiškume.
(Purušottama-Joga.)

{T}

XVI-Pokalbis.

Gaivata iš Pasiaiškinimo to, kas dieviška ir kas daimoniška.

Tas žmogus žymiai taurêja, kurs pasišventia dieviškumui. Kitoks yra, kurs atsiduoda pažmoniškumui, daimoniškumui. Jis slenka žemyn. Labai žinotina, kaip apsireiškia dieviškumo galybês, dievaitiai, kaip veikia daimonai gyvænime, ir kaip žmogus patenka į vienų ir kitų gyvumą. Dar ir turêtume nuvokti, kokia yra žmogaus gyvænimo prasmê, kurs, bûdamas dieviškos kilmês, dažnai skiriasi daimonams ir jiems vergauja. Iš tos bûklês iškilti, têra tik vienas galimumas. Žmogus turi pasišvęsti Augštiausiâjâm.

Palaiminimo Viešpats sâkê:

1. Nebaimingumas, gyvybês skaistumas, patvarumas išmintingêjime bei gaivatoje, dosnumas, drausmingumas, pasiaukojimas, Šventraštio tyrimas, užsigrûdinimas, nuoširdumas,

2. neskudinimas (pakanta), teisingumas, nesipykinimas, atsižadêjimas, ramumas, nevylingumas, užuojauta gyvûnams, negeiduliâvimas, švelnumas, kuklumas, nesvyrinêjimas,

3. ryžtingumas, atlaidumas, tvirtumas, tyrumas, teisus malonumas, nesididiâvimas, tai yra dorybês to, kurs yra gimęs dieviškumui, Bhàrata!

4. Vylingumas, išdykumas, pasididiâvimas, pyktis, rûstumas, kaip ir nesusipratimas, tai, Pàrtha, yra savumai to, kurs yra gimęs daimoniškumui.

5. Dieviškumo ypatumai kælia į išvadâvimą, daimoniškosios gâlios, kaip žinoma, paværgia. Nenusiminki, Pàndava, tu gimei patekti dieviškumui! – –

6. Dvejopas yra bûtybių gyvænimas pasaulyje, su dieviškumu ir su daimoniškumu. Apie dieviškumą jau platiau kalbêta. Klausykis dabar, Pàrtha, ką pasakysiu apie daimoniškuosius!

7. Daimoniškiejie žmonês nežino, kas darytina ir kas nedarytina; juose nêra nuoširdumo nei teisaus elgesio, nei tiesos.

8. Jie sâko pasaulyje neæsą tikrumos, neæsą jâm kokio nors nesutšiuopiamo pâgrindo, neæsą Dievo, viskas tše atsiranda vienas iš kito, be vieno prâdo vadovâvimo; kêlêjas visa-ko æsąs panûdimas.

9. Užsispirdami šioje nuomonêje, šie sugadintos esmês ir menko supratimo žmonês gimsta smarkâvimo veiksmâms, kuriais griauja gyvænimą kaip piktadariai.

10. Atsidâvę sunkiai patænkinamiems geiduliâms, patækę į vylingumą, į pasigyrimą ir į apsvaigimą, savo apsiniaukime įsivelia į niekšiškus siekimus, į nešvarius âpžadus;

11. skirdamiesi nenumâtomiems kêslams, kurie žmogų tik pražudo, savo užgaidų pomêgį laikydami augštiausiu siekimu, jie įsitikina, kad tai gyvenimo æsąs pats tûris;

12. suvaržyti šimtais lûkesties pantių, atsidâvę geidulingumui ir neapykantai kaip augštiausiems tikslâms, jie stængiasi neteisingai susikaupti lobio savo užgaidoms patænkinti.

13. „Štai kas mân šiandien tæko! O ko geidauju, dâr laimêsiu! Šis lobis jau mano, o kitą taip-jau įsigysiu!”

14. „Šį priešą jau nukoviau, o kitus apveiksiu lygiu bûdu! Aš esu viešpats, aš lobiu pasimêgt galiu, aš tobulas, aš galingas, laimingas!”

15. „Aš esu turtingas, garsios giminês! Nêra, kurs galêtų mân prilygti! Aš aukosiu, dovanų dalinsiu, visa-kuo gêrêsiuosi!” Taip kalba nenusimânymo apstulbintiejie.

16. Įvairių mintių apkvaišinti, įpainioti į nesusipratimo tinklą, atsidâvę geidulių patænkinimui, jie griûva į bjaurumo prârają.

17. Save išgirdami, atkâklûs, lobiais pasididiuodami ir apsisvaiginę, jie veidmainingai atneša aukas priešingai pasišventimo dêsniams.

18. Sukietêję savininkâvime (egoisme), panirę gâlios troškime, išdykume, smaguriâvime ir įtûžime, pasidârę pašiepêjais, jie neapkentia Manęs savyje ir kitų asmenyse.

19. Visumet vertiu šiuos gyvænimo grįžailiojime niekšiškiausius, neapykantos ir baisumo žmones į daimoniškumo gimdas.

20. Patækę į daimoniškumo gimdą, jie vis iš naujo gimsta apstulbinti, Manyje nesusivokdami, Kauntēja, ir slenka taip niekingiausiu gyvænimo taku.

21. Trejopi yra tos prarajos, to esmês naikinimo vartai, bûtent geidulingumas, neapykanta ir gobšumas; todêl ta trejyba atmestina.

22. Iškliuvęs, Kauntēja, iš šių trijų tamsumos vartų, žmogus gâli rûpinties savo išgânymu ir žengti gyvêjimo taku.

23. Kurs atmeta visas išminties taisykles ir veikia âkstinamas geidulingumo, tas nepasieka tobulumo, nei palaiminimo, ir ne gyvêjimo tâko.

24. Todêl vadovaukis išminties dêsniais ir išmanyki, kas darytina ir kas nedarytina! Ir taip, susivokęs dêsningume, tu turêtai elgtiesi savo gyvenime.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
šešioliktasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata iš Pasiaiškinimo to, kas dieviška ir kas daimoniška.
(Daivasùra–Sampad–Vibhaga–Joga.)

{T}

XVII-Pokalbis.

Gaivata iš trejopo Tikêjimo Supratimo.

Pažinti reikêtų tikêjimo trejopumą, bûtent paviršutiniškąjį, vidinįjį ir dvâsinįjį. Paviršutiniškasis laikosi žodiais, nuomonêmis ir visokiomis apeigomis; vidinis tikêjimas kreipiasi į kaž-kaip vaizduojamą, toli æsamąjį Dievą; dvâsinis tikêjimas stængiasi žmogaus esmêje susivokti tše apsireiškiantiame Dievûje ir Jame numanyti savo gyvybę ir gâlią.

Apie visa tai Ardžuna klausinêja, ir Krišna atsâko, kas yra esmiškiausio gyvænimo prasmê ir kas ne, kuo pasižymi geroji, tikslingoji, netikslingoji ir mišrioji elgsena, vyraujant žmogûje skaistumai, kaitrumai ir tâmsumai.

Ardžuna sâkê:

1. Kas yra iš tikrųjų galutinê lemtis tųjų, kurie išminties dêsnių nestebi, bet pilnu tikêjimu aukojasi, Krišna? Ar jie skaistumos, kaitrumos ar tamsumos žmonês?

Palaiminimo Viešpats sâkê:

2. Trejopas yra įsikûnyjusiųjų tikêjimas, veikiamas jų prigimties, bûtent skaistiosios, kaitriosios ir tamsiosios. Klausykis, koks jis yra!

3. Kiekvieno žmogaus tikêjimas toks, koks jo ypatumas, Bhàrata. Žmogus yra savo tikêjimo reiškinys. Kokio jis tikêjimo, toks jis yra.

4. Skaistûs žmonês gârbina dieviškumą; kaitrumos žmonês atsiduoda gyvænimo, bûtent, pažmoniškumo galybêms, daimonams, o tamsuoliai skiriasi gaivalingumo gaujoms ir šmêkloms.

5. Kurie yra pagauti geidulių ir aistrų galios, tie vârginasi veidmainiškai ir sâvitiškai skaudiais pratimais, nereikalaujamais išminties dêsnių;

6. nesusiprasdami jie kankina jų asmenyse suburtuosius gaivalus ir-gi Mane, juose Bûnantįjį; jų  siekimai, tai žinoki, yra daimoniški (pažmoniški). – –

7. Trejopas yra taip jau ir visų jų mêgstamasis maistas, kaip ir jų pasiaukojimas, jų užsigrûdymas ir jų dosnumas. Klausykis, kas jų skirtumai!

8. Vâlgomi dalykai, kurie gâlina gajumą, blaivumą, stiprumą, sveikâtą, nuotaikos giedrumą, linksmumą, bûdami sultingi, gaivûs, švelnaus riebumo, tûringi, širdiai malonûs, tie mêgstami skaistumos žmonių.

9. Kartûs, rûgšti, sûri ir labai karšti, aitrûs, rêžiantio ir dæginantio skonio valgiai yra mêgstami karštiuojantiųjų žmonių ir suburia jiems skaudêjimų, negalâvimų ir ligų.

10. Kas ilgokai pastovêjęs, netækęs skonio, kas pûva, nustelbta, išmesta, nešvaru, tai tamsuoliai valgo. –

11. Kad aukos atnešamos, kaip tai gyvænimo dêsniai reikalauja, nelaukiant iš to sau gêrybių, įsitikinus, kad bûtina aukoti, tai yra skaistu.

12. Aukojant dêl laukiamos naudos iš to ir pasigirt norint, Bharatų Geriausiasai, tada tai dâroma kaitrumai vertiant.

13. Aukojant be atsižiûrêjimo į dêsnius, be patiekimo vâlgomų gaminių, be šventų žodių, be dosnumo ir tikêjimo, tuo pasižymi tamsuma. –

14. Gârbinant dieviškumą, dukart gimusiuosius, mokytojus, išmintius, branginant skaistumą, nuoširdumą, saikumą, neskudinimą, tada tuo reiškiasi asmeninis užsigrûdymas.

15. Neærzinąs, teisingas, malonus ir gærą læmiąs, pasimokinimu brendęs kalbêjimas, vadinamas kalbiniu užsigrûdymu.

16. Vidinio gyvumo raminimas, švelninimas, tildymas, drausminimas, nuotaikos giedrinimas, visa tai yra vadinama dvâsiniu užsigrûdymu.

17. Šis trejopas su nuoširdiausiu tikêjimu ir su atsidêjimu siekiamas užsigrûdymas, negeidaujant pomêgių, yra skaistus.

18. Dêl pastebêjimo, dêl garbês ir pagyrimo veidmainingai dâromi užsigrûdymo pratimai svyruoja, yra nepatvarûs, ir vadintini  kaitrumos reiškiniais.

19. Kad užsigrûdymas vykdomas nesąmoningu nusistâtymu, save kankinant, norint kitus pralenkti, tada sâkoma jis æsąs tamsus. –

20. Bûtinas dovis, duodamas atsilyginti negâlintiâm tinkamojoje vietoje, tinkamu laiku, to reikalingâm âsmeniui, minimas kaip skaistumos apsireiškimas.

21. Duodant nenoringai, laukiant atsigêrêjimo arba naudos, skælbiasi kaitruma.

22. Netikrojoje vietoje ir netinkamu laiku, nevertiems žmonêms, nemandagiai ir su pânieka duodant dovį, bus elgtasi iš tamsumos.

23. Om, Tat, Sat, taip trejopai prisiminama Augštiausiojo. Seniau tais žodiais buvo pašvæntinami dvâsininkai, šventraštiai ir aukos.

24. Todêl Om sakydavo visi Augštiausiąjį numânantiejie, aukodami, dovių teikdami, užsigrûdymo pratimus darydami, kaip dêsniai to reikalauja.

25. Sâkoma Tat (liet.: tat) visų, kurie nori išvadâvimo, atsižadêdami visokio savo aukojimo, dosnumo ir užsigrûdymo pasêkų.

26. Sat (tai, kas æsti) yra sâkoma, minint tikrumą ir malonumą; bet žodis Sat ir skiriamas tauriam veikimui, Pàrtha.

27. Târiama Sat ir aukojimo, užsigrûdymo ir dosnumo patvarumui pareikšti; dâr-gi veikimuose, turint mintyse Tat, sâkoma Sat.

28. Bet kas be tikêjimo, be užsigrûdymo ir nenoriai žâdama ir duodama, tai yra vadinama Asat (neæsama, negæra), Pàrtha, ir yra niekinga, mirus kaip gyvænant.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
septynioliktasis Pokalbis, įvardintas:
Gaivata iš Trejopo Tikêjimo Supratimo.
(Šraddha–Traja–Vibhaga–Joga.)

{T}

XVIII-Pokalbis.

Gaivata Atsižadêjimu siekiant Išgânymo.

Atsižadêjimas ir atsisâkymas yra du vidiniu veiksmu. Siekdamas atsigavimo, palaiminimo, išvadâvimo, žmogus turi dêti visokias atsižadêjimo bei atsisâkymo pâstangas. Apskritai žiûrint, jos trejopos. Menkiausias atsižadêjimas ir atsisâkymas yra dâromas be sumanumo, iš duslaus âkstinimo. Kitoks jau yra atsižadêjimas ir atsisâkymas iš savininkâvimo, iš geidulingumo. Žmogus juo nori įsigyti tai, kas geriau už tai, ką jis turi ir ko atsisâko. Tinkamiausiai žmogus atsižada ir atsisâko, kad jis nebekimba prie to, ką gyvænimas teikia, bet atsiduoda Augštiausiâjâm. Tada nublunka visa, kas galêtų bûti geistina, išnyksta linkimas geiduliauti ir nebereikia atsižadêjimo. Augštiausiajame nuvokiamas visas âpstas. –

Visi iki šiol dêstyti mokslai apie atsižadêjimą visų gyvænimo ir veiklos davinių dâr suglaustai kartojami. Akinama, kaip toms gêrybêms žmogus kurstomas savo asmenybês kokybių, ir kaip žmogaus pareigoms eiti tie daviniai yra reikalingi. Iškilus iš visa-to, žmogui tenka galutinis palaiminimas. Visa-šitą žinant, abejonês išnyksta, žmogus tvirtêja ir tampa ryžtingas gyvænimui ir tiesai.

Ardžuna sâkê:

1. Norêtiau sužinoti, Galingranki, kas yra atsižadêjimas, Hrišīkēša, ir atsisâkymas ištikrųjų, Kêšino (Nelâbojo) Apveiktojau!

Palaiminimo Viešpats sâkê:

2. Atsižadêjimu žyniai vadina tai, kad kas nebeveikia geidulių âkstinamas dêl žâdamo gêrio; o atsisâkymu išmintiai laiko tai, kad kas nebekimba prie savo veiklos davinių.

3. Yra manytojų, kurie sâko, kad reikia liautiesi veikti, kadângi veikimas pasidârąs nuodême; kiti tvirtina, kad aukojimo, dosnumo ir užsigrûdymo veiksmai neturêtų bût atidedami.

4. Klausykis mano apsisprendimo atsisâkymo âtžvilgiu, Bharatų Geriausiasai! Sakyta, kad atsisâkymas æsąs trejopas, Vyrų Plêšrusis.

5. Aukų atnešimas, dovanų davimas ir užsigrûdymas yra išmintingojo skaistinimai.

6. Bet gi visi šie veikimai darytini nekimbant prie jų ir atsisâkant nuo jų davinių; tai yra, Pàrtha, tikriausia ir geriausia Mano nuomonê!

7. Dâr ir nêra tikslu atsilaikyti nuo bûtino pareiginio veikimo. Sâkoma, kad atsilaikymas iš apstulbimo yra tamsumos reiškinys.

8. Kurs atsilaiko nuo veikimo, norêdamas išvængti nuovargio ir bijodamas skaudêjimų, tas dâro tai kaitrumos vertiamas, ir atsisâkymo gêris jâm netenka.

9. Jeigu bûtinas pareigos liepiamas dârbas, Ardžuna, yra dâromas be prisikibimo ir atsisâkant nuo jo davinių, tada veikta skaistumoje.

10. Nesibaido nemalonaus veikimo ir nekimba prie malonaus atsisakantysis, kurs yra skaistumo nušviestas; jâm pranyksta visos abejonês.

11. Ištikrųjų ir negâli kûnu gyvænąs bûti visiškai nieko neveikiąs; bet kurs tikrai atsisâko nuo savo veiksmų laimêjimų, tas vadintinas atsikliudiusiu.

12. Negeidaujamos, geidaujamos ir mišrios yra trejopos veikimo pâsêkos neatsisakantiâm mirus; bet atsižadêjusiâjâm nebêra jų nei jokių. –

13. Klausykis toliau, Didranki, ką tau kalbêsiu apie penkis âkstinus, minimus protâvimo mokslo, kurie sukelia visus veikimus.

14. Jie yra: veiklos vieta, veikêjas, skirtingi nariai, visokie veikimo bûdai (judesiai, pâstangos, norai) ir lemtis kaip penktoji.

15. Kokį veiksmą žmogus ir tik pradeda asmenimi, kalba, protâvimu, tauriu ar niekšišku, vis tše reiškiasi šie penki skâtintojai.

16. Todêl taip æsant, tas žmogus, kurs neaiškiu protâvimu savo sąmonybę laiko vienatiniu veikêju, yra nesusiprâtêlis ir nemâto dalyko.

17. Kurs nêra patækęs į savininkâvimo ypatumą ir nêra apdumto proto, tas nežudo, nors visus šiuos bûrius išnaikintų, ir nêra sietas savo veiklos.

18. Sumanumas, tai kas sumânoma ir manytojas yra trys veikimo įgâlintojai. Narys, veiksmas ir veikêjas sudâro veiksmo trilinkumą.

19. Sumanumas, veiksmas ir veikêjas yra sâkoma taip-jau trejopi aiškinant juos kokybių ir jų skirtingumo âtžvilgiu. Klausykis ir apie tai tinkamai!

20. Kad visose bûtybêse rægimas vienas nepragaištąs esamumas, nepadalintas po âtskiras âpraiškas, žinoki, kad toks išmânymas yra skaistus!

21. Vienok tokį mânymą, kad visose atskirose įvairių bûdų bûtybêse æsąs kiekvienoje âtskiras æsmiškumas, reikia suprasti kaip kylantį iš kaitrumos.

22. O savo menkume prisikibus prie vieno âtskiro dalyko, jį laikant sau visuma, nenumânant jo kilmês, jo siauros æsmiškos reikšmês, tada skælbiasi tamsuma.

23. Pareiginis veikimas, kurs atliekamas be prisikibimo, be pamêgimo ir be neapkentimo, negeidaujant jo davinių, vadinamas skaistiu.

24. Bet kad veikiama savo užgaidoms patænkinti, save labai værtinant, su didiu nusivârginimu, tada tše mâtoma kaitruma.

25. Pradedant aklai veikti, neatsižiûrint į pâsêkas, į galimumą, į kitų žmonių nuostolį ir į jiems dâromą neteisingumą, toks veikimas, sâkoma kyląs iš tamsumos.

26. Kad veikiama be prisikibimo, be pasigyrimo, su tvirtumu ir pasitikêjimu, lygios  nuotaikos pasisekime ir nepasisekime, tad veikêjas vadinamas skaistiu.

27. Aistringai geidaudamas savo pastangos laimêjimų, veikdamas iš gobšumo, žiauriai ir nešvariai, pasidžiaugdamas ir vêl greit nusimindamas, toks veikêjas vadinamas karštuoliu.

28. Kurs be rimtumo, niekšiškai, atkakliai, apgauliai, vylingai, vangiai, greit nusivildamas ir delsdamas veikia, yra tamsuolis. –

29. Toliau klausykis, kaip  tau aiškinsiu iki smulkmenų be liekanų, kaip protâvimas ir standumas kokybiškai yra trejopas, Dhanandžaja.

30. Protâvimas, kurs tikru laiku mokina pradêti ir baigti, nuvokdamas, kurs veikimas yra teisingas ir kurs neteisingas, kurs baugina ir kurs nebaugina, kurs pavergia ir kurs laisvina, tas, Pàrtha, yra skaistus!

31. Kad protâvimas neįstængia numanyti, kas teisinga ir kas neteisinga, kas darytina ir kas nedarytina, tada, Pàrtha, jis yra kaitrumos niaukiamas.

32. O kad protâvimas, visai aptæmdintas, laiko neteisingumą teisingumu ir visus dalykus apkreiptai apsprændia, tad jis yra tamsumos sugadintas.

33. Kad standumas, stiprinamas gaivatos, be svyrinêjimo palaiko mąstymą, gyvybês kvâpo ir juslių veikimą, tada toks standumas yra skaistus, Pàrtha!

34. Bet kad standumas, kuriuo einama pareiga, siekia pomêgio ir lobio, Ardžuna, žmogui prisikibus prie geidaujamų laimêjimų, tada jis kaitrumos stiprinamas.

35. Jeigu neišmânêlis negâli atsigauti iš miego, baimês, liûdesio, iš nusivylimo ir niûkumo, tada jo standumas yra tamsumos davinys. –

36. Dâr išgirski iš Manęs, Bharatų Stipruoli, tai, ką pasakysiu apie trejopą pomêgį! – Kas patiriant vis išnaujo džiugina ir baigia skausmą,

37. kas pradioje tarsi nuodyja ir pagaliau yra gyvybês gaivestis, tai vadinama skaistiu pomêgiu, gimusiu iš laiminantio pabudimo Esmingume.

38. Kas, juslêms santykiuojant su jusliniais dalykais, pradioje yra kaip gyvybês gaiveslis, o pagaliau lyg nuodai, tas pomêgis minimas kaip kylantiu iš kaitrumos.

39. Kad pomêgis pradioje ir savo raidoje sąmonę niaukia, kad jis jautiamas tik miege, tingume ir apsisvaigime, tada jis vadinamas tamsumos reiškiniu. –

40. Nêra bûtybês žemiškume, nei dangiškume tarp dieviškų galybių (dievaitių), kuri nebûtų susieta su tomis iš daigtiškumo gimusiomis kokybêmis. –

41. Dvâsininkų, karių, liaudies žmonių ir tarnų veiksmai skirtingi, Parantapa, atitinkant tai, kurios kokybês iš jų prigimties ryškiau pasižymi.

42. Ramumas, drausmingumas, užsigrûdymas, skaistumas, atlaidumas, nuoširdumas, išmintis, žinojimas, tikêjimas yra dvâsininkui prigimti.

43. Narsa, aistringumas, ryžtingumas, šaunumas, patvarumas kovoje, dosnumas, viešpatâvimas yra kârio, jo prigimties tvirtinami savumai.

44. Laukų dârbas, gyvulių auginimas ir pirkliâvimas yra liaudininko jâm su prigimtimi lemta dalis. Tarnauti yra prigimta tamsuoliui. –

45. Žmogus pasieka tobulumą, atsiduodamas jâm skirtai pâreigai. O kaip jis tobulêja tokiu atsidavimu gyvændamas, tai ir gi pasiklausyki!

46. Tobuluman žmogus kyla pareiginiu savo veikimu, jeigu jis gârbina Jį, iš kurio yra visos bûtybês, Jį, kurs Visatą yra praskleidęs.

47. Geriau yra savo pâreigą eiti, kad ir be pasisekimo, kaip kitojo, nors tai ir geriausiai pavyktų. Kurs veikia, kâm skiria jį jo prigimtis, tas nenusideda.

48. Prigimtasis veikimas, Kauntēja, neturêtų bûti vængiamas, kad ir trûkumais dâromas. Visos pâstangos yra kliûtių siautiamos, kaip ugnis dûmų.

49. Kurio sąmoningumas nêra tæmdinamas prisikibimo, – kurio asmenybê yra laikoma drausmêje, – kurs iš geiduliâvimo yra iškilęs, tas atsižadêjimu pasieka augštiausiąjį tobulumą. – –

50. O kaip tas, kurs yra pasiekęs tobulumą, susivokia Augštiausiajame, tai dâr trumpai išmoki iš Manęs, Kauntēja, tai yra aiškiausio išmânymo dalykas.

51. Atsibudęs skaistêjusiame sąmoningume, savo asmenybę laikydamas tvirtoje drausmêje, palikęs klausos ir kitų juslių dalykus, atmetęs aistringumą ir neapykantą,

52. skirdamasis vienâtvei, saikiai vâlgydamas, suvaldydamas kalbêjimą, âsmenį, mintis, nuolatai pasitvirtindamas kilniausiame susikaupime ir gaivatoje, visumet stængdamasis pasilikti sielos ramybêje,

53. atmætęs savininkâvimą, smarkâvimą, išdidumą, geidulingumą, rûstumą, nieko nebesivildamas, visiškai nurimęs, taip žmogus bręsta susivokimui Augštiausiajame.

54. Atsidâvęs Augštiausiâjâm, jis yra giedros esmês, nenusimena ir negeiduliauja, liekasi visame tas pats visoms bûtybêms ir pasieka Manyje šviesiausiąjį atsigavimą.

55. Atsidavimu jis numâno Mane, kas ir koks tikrai esmi, ir taip Mane æsmiškai pažinęs, jis susivokia pagaliau Esmingume.

56. Kurs taip visus savo veiksmus atlieka, pasistængdamas Manyje gyvænti, tâm tenka iš Mano malonês amžinoji nesugriaujama Bûva.

57. Skirki Mân visa, ką tu darai dvâsioje visa-ko atsižadêdamas; Mân atsidâvęs susipratimo gaivata, susivoki Manyje vis atsimindamas Manęs!

58. Nusimanydamas Manyje, tu Mano Malonês bûsi kæliamas iš visų vargsmų. Bet jeigu tu atkakliai nenorêtai klausyti, tada tau tektų žûti.

59. Jeigu įsigraužęs į savo asmenybę, manytai nekovosiąs, tavo pasiryžimas išeitų niekais, tavo prigimtis tave priverstų kovoti.

60. Tau, Kauntēja, tektų prigimties tau skirta pareiga neišvængiamai eiti, jeigu tu iš apstulbimo tai daryt ir nenorêtai.

61. Viešpats bûna visų bûtybių širdyse, Ardžuna, ir savo vaizdâvimu ryškina visas bûtybes, kaip dirbami puodai ant puodiaus skridinio.

62. Su visu savo gyvumu susivokti Viešpaties apsaugoje, Bhàrata! Iš Jo malonês įgysi augštiausiąją ramybę ir âmžiną gyvâtą! –

63. Taip tau apreikštas išmânymas, kurs yra slêpiningæsnis už patį slêpinį. Jį visiškai apmąstęs, daryki, kâm tu linksti!

64. Kartotinai klausykis slêpiningiausiojo ir augštiausiojo Mano žodio! Labai tave myliu, todêl kalbu tavo lâbui.

65. Savo mânymu parimki Manyje! Bûki Mân pasišventęs! Aukokisi Mân! Ir Mân nusilenki! Taip tu Manyje atsigausi, Savo ištikimumą Aš tau pažadu, tu esi Mân mielas!

66. Palikęs visas prievartas, susivoki Mano globoje! Iš viso pikto tave Aš išvaduosiu! Nenusiminki! –

67. Visa tai, ką tau pasakiau, neturi bût sakoma tâm, kurs nesusidrausdamas nesikreipia į Mane, kurs nesiima laiko pasišventimui, kurs nenori klausyties to, ką sakau, ir ne tâm, kurs niekingai apie Mane kalba.

68. Bet kurs šitą augštiausiąjį slêpinį skælbia Mân pasišventusiems, Mân nuoširdiausiąjį savo atsidavimą skirdamas, tas be abejonês susivoks Manyje.

69. Nêra žmonêse kito, kurs Mân geriau patarnautų negu jis, niekas gyvænime už jį Mân nebûtų mielesnis.

70. Ir kurs gilinsis į šį šventą mudviejų pasikalbêjimą, tas tuo Mân su pâgarba atneš savo išmânymo auką. Tai Mano nuomonê.

71. Ir tas žmogus, kurs su gyvu tikêjimu ir be pasipriešinimo šių žodių klausytųsi, tas iškilęs iš žemiškumo, pasiektų spinduliuojantias gyvatas tųjų, kurių veikimai buvo taurus.

72. Ar visa-tai tu, Pàrtha, esi pasiklausęs su atsidâvusia širdimi? O ar tavo niûkumas dêl nežinojimo yra pranykęs, Dhanadžaja?

Ardžuna sâkê:

73. Prasiblaivê apsiniaukimus, atsigavau âtmintį iš Tavo malonês, Nepajudinamasis; tvirtas esmi; abejonês išnyko; darysiu kaip tavo žodis liepia.

Sandžaja sâkê:

74. Taip aš pasiklausiau šio nuostabaus pasikalbêjimo Vasudêvo ir didios sielos Pàrthos, kad mân ir plaukai šiaušêsi.

75. Iš Vjàsos (dieviško žynio) palankumo tæko mân išgirsti šį slêpinį, šį gaivatos Viešpaties pamokslą apie gyviausiąjį atsibudimą, Krišnai patiâm ties manim tai aiškinant.

76. Valdove (bûtent Dhritaràštra), atsimindamas ir vêl atsimindamas šio nuostabaus ir švento Harios (Pilnaplaukio, Krišnos) bei Ardžunos pasikalbêjimo, vis džiaugiuos ir džiaugiuosi.

77. Ir atsimindamas ir dâr atsimindamas nuostabaus Viešpaties apreiškos, mano nusistebêjimas yra didis, Valdove, ir aš negana galiu atsidžiaugti.

78. Aišku mân dabar, kad kur tik gaivatos Viešpats, Krišna, kur Šaulys Pàrtha atsistoja, tše užtikrinta gerovê, pærgalê, klestêjimas ir tvirta gyvænimo tvarka. Taip mano išmanyta.

Toks tai yra palaiminantiosios Giesmês,
Bhagavad Gītos,
slêpiningasis mokslas apie Augštiausiąjį šio Šventraštio apie gaivatą, Viešpaties Krišnos Ardžunai teikiamų pokalbių aštuonioliktasis,
įvardintas
Gaivata Atsižadêjimu siekiant Išgânymo.
(Mokša–Sannjàsa–Joga.)

Palaiminimo Krišnai teesie garbê!
Tegul palaima klestêja visur!
Taip yra baigta Bhagavad Gīta.
Palaiminimas visoms bûtybêms!

{T}