Šviesos Keliais Nr4/ 2005 lapkritis |
|
Tinklaraštis, skirtas visiems; apie šalies gyvenimą, dailę, kalbą ir tt. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Pastarųjų dienų įvykiai |
|
|
|
|
|
Pastarųjų dienų įvykiai
Atsitiko visai netyčia. Kažkur kažkas kažkaip pykstasi, nesutaria, neišsiaiškina. Vieną dieną ginčų girnos sukelia tokius įvykius, kokių gal niekas ir nesitikėjo. Bet ar daug reiškia šitokie taškymaisi? Tikrai teisus, kas sako: nedaug. Tačiau tai, kaip atsiliepiama žmonėse, rodo dar ką kita. Gyva žmonėse amžinoji viltis, gyvas ateities laukimas. Nemiršta jis, ir prievarta jo nenumarina. Jeigu kas dar mano, kad kurioje nors šalyje galima įvesti valdžią tokia "kaip kitur", tas tikrai klysta. Jeigu kur nors valdžia netikusi, ir tokia išsilaiko, ir niekas nepastebi jos netikumo, tai veikiau pačių žmonių nesubrendimas bus kaltas o ne koks nors ypatingas tos valdžios sugebėjimas meluoti, apsimetinėti, gudrauti. Jeigu kitoje šalyje tokia pati valdžia viską daro taip pat, meluoja, apsimetinėja, nemyli savo tautos, ir lieka daugumos žmonių pasmerkta, tai yra iš pačios tautos kylantis dalykas. Nieko neišeis valdžios žmonėms gudriau meluojant, daugiau slepiantis ir t. t. Todėl visiems ir reikėtų mesti tokias užmačias, kas dar to ketina.
Dabar verčiamas atsistatydinti buvęs prezidentas dabar ministras pirmininkas Brazauskas. O žmonėse lyg upė pratrūko nuoskaudos: Nevykęs buvo penkiolikos metų valdymas. Vadovai visuomet užtai atsako, net jei viską darė teisėtai ir teisingai. Čia dar kyla ir klausimas, ar teisėtai viską darė Brazauskas ir kiti. Bet jei toks klausimas ir nekiltų, nevykęs vadovavimas savaime gali būti skaudulių ir skundų priežastimi. Ir atvirkščiai: jei kuriam asmeniui valdant šalyje pasiekiama visokeriopos gerovės, dažnai jam atleidžiami žmonių net nemaži nusižengimai. Tokie būna gyvenimo įvykiai.
Bet yra ir kita banga. Jeigu ministras pirmininkas beveik neteisinamas, tai jo pagrindiniai kaltintojai dabar lygiai taip pat mažai tesusilaukia pritarimo. Taip kad daugybėje dalykų, kuriuos sako žmonės, galima įžiūrėti vieną. Reikia teisingumo! Reikia sąžiningumo! Valdžios atvirumo... O kai kas netgi aiškiai pasako: nėra mums taip svarbu, kad pasitrauktų vienas kuris vadovas. Svarbu, kad tie, kurie pelnė nepaneigiamą krašto žmonių nepasitikėjimą, išvis nedalyvautų valdžioje. Arba: Aukštų pareigūnų tarpusavio pjautynės dar nereiškia teisingumo. Nebuvo teisingumo, kai , sakykime, Napoleonas nuvertė direktoriją, kai Leninas išvijo iš atstovų tarybų menševikus ir t. t. Nors toks teisingumas tokiais atvejais visuomet žadamas. – Todėl nepritarimas kaltintojams yra labai pamokantis. Viltis ir tikėjimas tarsi nori kalbėti ir pasireikšti mumis, bet protas sako, jog šituo keliu einant joks sprendimas nebus prieinamas. Brazausko nušalinimas nieko neduos, išskyrus tai, kad atskiri žmonės dar labiau pasiduos jo kaltintojų įtakai. Tokie it užkerėti ir toliau judės tik nurodytomis kryptimis. Bet svarbiau šiuo metu yra kitkas. Sutapo šis vilties ir laukimo pasireiškimas ir minėti politikos įvykiai. Bet būtent ne kas kita o šis vilties pasireiškimas yra tikroji galia, kuri veda mūsų gyvenimą priekin.
Prie atskirų įvykių ir nereikėtų prisikabinti. Nereikėtų nė žiūrėti iš atskirų įvykių taško. Bet atrodo, kad tie, kurie neišvengiamai jaučiasi pradėję šiuos įvykius, ims manyti, kad pagaliau jiems „pasisekė“. Netrukus gal ir skelbsis, kad viskas, ko tikisi žmonės, tuoj, jei ne šiandien, tai rytoj, būsią padaryta. Tik kažin, ar mūsų žmonės labai tikės jų pažadais. Patirtis parodė, kad iš tos bendruomenės, kuri susiklostė valdymo viršūnėje, mūsų kraštas nebegali ko nors daug tikėtis. Žinoma, stebuklų būna ir būna net blogose bendrijose doresnių žmonių, netgi jaučiančių atsakomybę prieš savo kraštą. Bet geriau padarysime, jei neperdaug to lauksime. – Tik juk viltis negali būti tuščia. Tūkstančiai žmonių sudėjo čia savo viltį ir tikėjimą, o tas žiba žiburėliu prie Pasaulio Kūrėjo kojų. Prisiminkime, kaip atrodo Čiurlionio nupieštas Karalius. Tikrai ateis ta diena, kai tauta įgys vadovybę, kuri būtų tautai pagalbininkė jos kūryboje ir siekimuose.
Galima būtų net numanyti kai kuriuos požymius, iš kurių bus galima matyti, kad jau atėjo tikrosios permainos. Pirmiausia, prieš ką nors darant to laiko valdžia tikrai norės pajausti žmonių nuomonę. Nebebus taip, kad per visus įmanomus kelius valdytojai išsako savo poziciją ir tada nori kitus matyti vis jai pritariančius, – nors ir sekioti kiekvieną žmonių pageidimą protinga valdžia neturėtų. Antra, reikėtų pagalvoti apie kai kuriuos dalykus. Pirmiausia, reikšminga gali būti, jei to laiko seimas sušauktų tautos atstovų suvažiavimą, pakeitus atitinkamai konstituciją. Suvažiavimas ne tik tautos balsas. Dar dabar daugelis valdžios galingųjų yra likę visuomeninėje veikloje iš tų laikų Maskvoje vykusių atstovų suvažiavimų. Tiesa, politikos tyrinėtojai į įvairių tokių suvažiavimų reikšmę žiūri labai nevienodai. Bet nereikėtų jų baimintis, nes nėra ir geresnio būdo įlieti gaivaus jaunystės ir naujumo oro į politikos kambarius. Reikėtų pagalvoti ir apie valdžios įstaigų išskirstymą iš Vilniaus po visus Lietuvos miestus. Taip seimas sėkmingai galėtų savo pareigas atlikti Kaune, kur ir susirinko atkurtosios Lietuvos seimas 1920 metais. Kitiems miestams irgi reikėtų pridėti reikšmės. – Ir dar daugiau dalykų galima būtų išvardinti, bet kol kas svarbiau štai kas: Kol šitokie dalykai neįvyksta, kol jie net nesvarstomi, tai ir apie reikalingą atsinaujinimą kalbėti yra dar anksti. Bet tik anksčiau ar vėliau mūsų viltis įgys tinkamus pavidalus ir pasireikš žmonių darbais. Ir daugelis trokštame, kad tai įvyktų greičiau.
Bet šiomis dienomis apsišarvuokime kantrybe. Džiaukimės sėkmėmis o ne kieno nors – nors net didžiausio piktadario – nesėkme. Žiūrėkime, ministro pirmininko šalinimas yra žaizda kaip ir pjaustant ligonį. Ir džiaukimės kartu su visa tauta tuomet, jei arba tos žaizdos nereikės daryti, arba kuomet ji sėkmingai užgis. Ir dirbkime ir tikėkime, galbūt tai vienas paskutinių išbandymų. O jeigu būtų taip, kad dėl senų klaidų ateitų dar sunkesnis išbandymas, tai beveik akivaizdu, kad tas tikrai būtų paskutinis, einant į išsivadavimą. Juk aušta nauja diena, kuriasi naujas gyvenimas. O tai niekuomet nebūna lengva. Tik viską atperka kūrybos džiaugsmas, kai kuriama kas nors nauja. Taip kyla nauja diena.
2005-11-24
-lp.