Šviesos Keliais Nr2

	Tiesa ir netiesos (straipsnis)	-->
	Apie taikų pasipriešinimą	-->
	Prūsija prieš II Didįjį karą (ištrauka iš Vydūno veikalo Septyni šimtmečiai Vokiečių ir Lietuvių santykių)	-->
	Ateities spėjimas (apysaka)	-->

---

Tiesa ir netiesos

Kiek prisigamina smulkių melų. Ne vienas iš jų jau nuskendo praeityje, jo jau niekas neprisimena, tik žmogus rodo pirštu į melavusįjį ir sako: Žiūrėk! :Šitas melavo. – Melo kojos trumpos, bet dėmę jis palieka ilgam laikui.

Dar blogiau, jeigu meluoja valstybės valdytojai. Jie tą žino, bet kai kurie jų vis tiek meluoja. Prezidentas nieko nežinąs apie masonus. Profesorius pasitrauksiąs iš politikos, kai Lietuva įstos į NATO. Ir t. t. daugybę kartų.

Kitas dalykas, kad žmonės to nenori. Bet yra klausimas. Gal kiti to nenori tik tol, kol apgaudinėjami jie patys . O kitus apgaudinėti ir „daryti politiką“ gal jie labai norėtų? Bet tikėkimės, kad tokių žmonių nėra daug.

Ir dar. Kiti gal norėtų tam labai pasipriešinti, bet neranda tinkamo būdo. Gal kas nors kada nors išeis prie didelių pastatų, užsiklijavęs plakatus. Tuose bus parašyta: Žmonės, liaukitės melavę! Teisėjau, atsimink, kas yra teisingas teismas! Ir panašius. Gal ir atsiras toks žmogus. Bet kol kas tas žmogus bijo, kad visagalė propagandos mašina apšmeiš jį patį, ir iš to neliks jokios naudos.

Bendrai palikdamas tą dalyką visiems apsvarstyti patiems, įdedu čia du skyrelius. Vienas mano paties parašytas, apie taikų pasipriešinimą. Kitas yra ištrauka iš Vydūno Septynių šimtmečių Vokiečių ir Lietuvių santykių (523 – 526 2001 m. vilniškio verstinio leidimo puslapiai).

Vydūno veikalo ištrauką dėjau abejodamas. Vienas dalykas, tai tik ištrauka. Antras dalykas, kad ir kaip imtume, dabartinė Lietuvos padėtis kitokia negu Prūsijos prieš karą, neišeina visko imti tiesiogiai. O tai būtų klaidų šaltinis. Bet, pamaniau, kad gal įdėdamas nebūsiu ir labai nusižengęs tai dvasiai, kurią visą gyvenimą puoselėjo Vydūnas. Kad ir kaip būtų, tai daroma iš meilės lietuvybei, ne iš kokių blogų paskatų.

Apie taikų pasipriešinimą

(parašyta 2004-10-21)

Visi tie klausimai, kurie keliami dėl rinkimų, dėl jų pasekmių ir taip toliau, susieina į vieną bendrą klausimą dėl to, kas vyksta Lietuvoje. Bet tai klausimas toli gražu nėra politinis, bet kultūrinis. Priežastis ta, kad per visas okupacijas mūsų valdininkijos sluoksnis yra gerokai suslavėjusios dvasios. Atrodė, kad tik pavyks paskelbti nepriklausomybę, ir reikalai pradės tvarkytis. Tačiau taip nėra, tas sluoksnis nuolat atsikuria ir nė nemano keistis.

Tuo tarpu visuomenė trokšta permainų. Galų gale, kam prie širdies tokie įvykiai, kurie vyko per visus tris paskutinių metų ketvirčius. Bet juk tokių dalykų būta ir anksčiau. Būtent permainų troškimas vertė žmones balsuoti už R. Paksą. Tačiau R. Paksas, išnaudojęs visas jėgas įtikti žmonėms pritrūko jėgų ir išgalių įtikti valdininkijai. Valdininkija jo nepripažino savu, o Vilniuje net atvirai šventė jo pašalinimą. Tuo tarpu likusi visuomenė daugiausia liūdėjo. Žmonės nebuvo linkę beatodairiškai remti R. Pakso, jiems rūpėjo tam tikras tikslas. Tuo tarpu valdininkijos elgesys daugiausia buvo suvoktas kaip pritarimas dabartinei valdžios viršūnių politikai. Apie gilesnes priežastis galbūt mažai kas susimąstė.

Tačiau iš tikrųjų valdininkija nėra tokia doroviškai smukusi, kad pritartų tam, kas kiekvienam paprastam žmogui atrodo smerktina. Valdininkija turi net dvi priežastis tam nepritarti: viena priežastis yra dorovinė, sąžinės priežastis, o kita, - jie bijosi nuolatinio žmonių nepasitikėjimo. Tikroji minėto valdininkijos elgesio priežastis – minėtasis slaviškumas. Jis ne tik neišnyko, kaip sakiau, po 1990 metų, bet laikėsi ir netgi agresyviai. - Tokiu agresyvumu, koks beje ir yra būdingas slaviškumui. Prisiminkime V. Putino išrinkimą Rusijoje arba A. Lukašenkos mostus Baltarusijoje. Lietuviams tas nėra būdinga, apskritai imant, bet tai nebūtinai yra silpnumas. Šitoks elgesys daugeliu atvejų kyla iš pagarbos priešininkui kaip žmogui. Be to galbūt tai yra vienintelė savybė, kuri iš tikrųjų lietuvius labai priartina prie Vakarų civilizacijos ir atskiria nuo Rytų. - Geras pavyzdys čia ir baltarusiai. Nepaisant to, kad toje šalyje slaviškumas vyrauja, A. Lukašenka nuolat turi daryti liaudžiai nuolaidas, pabrėždamas savo taikingumą, žmoniškumą, pagarbą visiems “garbingiems” oponentams. Esąs geras dėdė, o ne koks nors prezidentas karatistas. Labai abejoju, ar baltarusiai išsirinktų V. Putino būdo žmogų. Tačiau aišku, kad nuolatinė valdžios propaganda daugumos žmonių ten nebesuprantama kaip agresijos pasireiškimas. Lietuviai tuo tarpu į tokius dalykus žiūri daugeliu atžvilgių kaip į agresijos pasireiškimą. Galima ir daryti išvadą, kad būtent slaviškos valdininkijos atbukinta, sužiaurinta tautos dalis ima nebejausti, kad nuolatos valdžios daroma propaganda yra taip pat agresyvumas.

Kitas slaviškumo bruožas yra kolektyviškumo vertybių iškėlimas aukščiau dorovinių. Kai kas sako – slavų tautiškumas. Lenkijoje gal tas pasitvirtina, tačiau Rusijos revoliucija parodė, kad tai nėra tautiškumas, o tik kolektyviškumas. Nerašyčiau čia to, bet būtent šis dalykas nulėmė, kaip valdininkija atsiliepė į R. Pakso bylos baigtį. Jai buvo svarbiau ne dorovinė pusė, o vieningumo, savo tokio sluoksnio interesų klausimai. Buvo akivaizdu, kad siekiama ne teisingo teismo o efekto, smūgio.

Tik, kaip sakiau tai nereiškia, kad valdininkija yra abejinga dorovinėms valstybės ydoms. Ji gal jas atjaučia dar labiau nei paprasti žmonės. Tačiau ji jas nori ir ims spręsti visai kitu būdu. Ji jas ims spręsti tuo būdu, kaip ji tai supranta. O kaip ji tai supranta, nesunku nuspėti, pasižiūrėjus į Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją. - Nesunku nuspėti ir viso to pasekmes, tiek kultūros gyvenime, tiek politikoje.

Yra skaudu, kad svarbiu laiku prie valstybės vairo atsidūrė žmogus, R. Paksas, kuriam buvo galima daryti tokius priekaištus, kurie ir buvo daromi. Tačiau bet kuriuo atveju čia pasireiškė būtent valdininkijos savimonė, ir būtent ji čia nulėmė. Jokios kitos naujos valstybei atskirai grėsusios priežasties savaime nebuvo. Tačiau visas V. Uspaskicho panašumas į R. Paksą yra daugiau išorinis, nepaisant kad kai kurios partijos jį labai pabrėžia. R. Pakso padėtis buvo visiškai kita. V. Uspaskichas valdžioje yra tos pačios žmonių svajonės, to pačio žmonių siekimo pasekme kaip ir R. Paksas. Bet ne tų pačių žmonių. Apmąstant aukščiau išdėstytas mintis, bus aišku, kas iš tikrųjų remia V. Uspaskichą. O tai yra daug labiau apgailėtinas mūsų tautai dalykas negu R. Pakso prezidentavimas.

Tačiau, kaip minėjau, to šaknys yra kultūrinės. Tik tas, kad ši negerovė labai jau įkyrėjo, ją nuolatos iškelia į pirmą vietą, išstumiant kitus tautos gyvenime svarbius dalykus, kaip mūsų santykius su Europos sąjunga ir kt. Tuomet ir atrodo, kad tai politinė problema, kurią kažkaip politiniu būdu galima spręsti. Kad galutinis politinis sprendimas čia neįmanomas, nepašalinus kultūrinių priežasčių, galima įsitikinti gerai reikalą panagrinėjus.

Vis dėlto matyt, kad kažkoks politinis sprendimas yra reikalingas, jeigu jau pats gyvenimas pasireiškia tokiu kampu ir tarsi to reikalauja. Tik reikia atsiminti, kad jis dabar turėtų tik antrinės ir laikinos reikšmės. Bet ką čia būtų galima pasiūlyti? Pirmiausia reikėtų pakalbėti apie visuomenės nusiteikimą. Joks žmogus nenori kovoti, jeigu nėra įsitikinęs, kad jis visiškai teisus. Tuo tarpu lietuviai, kaip jau minėjau, propagandą laiko prievarta, kaip ir bet kokią kitą prievartą. Taigi jokia politinė jėga propagandos priemonėmis nesusilauks pagrindinės visuomenės dalies pritarimo. Tą visuomenės dalį, kuri tam yra linkusi pasiduoti, nesunkiai susirinks sau V. Uspaskichas. Taip svarstant, atrodo, lyg šitose varžybose reiktų pralenkti gerą bėgiką ir dar apsirišus kojas svarsčiais. Vis dėlto kai ką nuveikti įmanoma,ir susiklosčius palankesnėms sąlygoms, gal ir reikšmingai.

Tokioje dviprasmiškoje padėtyje tenka prisiminti Indų Gandh'io principą: nesipriešinti prievarta prievartai. Kaip jį taikyti mūsų sąlygomis? Aišku, kumščių ar ginklų kova nevyksta. Tačiau paimkime, pavyzdžiui, jau kelis kartus minėtą propagandą. Jeigu televizija žmogui dieną iš dienos kala vertybes, kurios niekaip nesusijusios su žmogaus gyvenimo tikrove (Lietuvoje) arba nuolatos kryptingai bet melagingai aiškina valdžios ir visuomenės santykius (Baltarusijoje), tai yra prievarta. Tad M. Gandh'io taisyklę galima taikyti ir jai. Čia reikia pridurti svarbų papildymą. Kaip neseniai vienoje paskaitoje minėjo viena lietuvė M. Gandh'io filosofijos tyrinėtoja (rodos, Gražina Miniotaitė, jei nesuklydau dėl vardo-pavardės), nesipriešinimas prievarta prievartai dažnai painiojamas su vadinamuoju pasyviu pasipriešinimu. Čia yra skirtingi dalykai. Pasyviai priešinasi žmogus savo viduje. Tuo tarpu nesipriešinimas blogiu blogiui yra tikras veiklus pasipriešinimas. Tą daryti žmonės prisiekia viešai arba bent aiškiai nesislėpdami. Kitaip negu asmeninis pasipriešinimas toks pasipriešinimas yra sutelktinis.

Ir jeigu tautos išvadavimo iš svetimos jėgos siekdami, Lietuvos politikai ras savyje jėgų pasukti būtent tokiu keliu, tuomet galima numatyti didelį mūsų politikos gyvenimo pasitaisymą, kaip ir savotišką pergalę. Priešingu atveju galima numatyti, kad įsivėlusi į “propagandinį karą” opozicija dar labiau tols nuo visuomenės. Visuomenėje pamažu ims vyrauti tokie idealai, kokie, sakykime, vyrauja pas mūsų rytinius kaimynus.

Daugiausia dėl šios priežasties, bendraujant su valdžioje buvusių partijų žmonėmis, reikėtų griežtai iš jų reikalauti, kad jie neišsisukinėdami laikytųsi nesipriešinimo blogiu taisyklės. Tas yra reikalaujama ne kokios nors politinės daugumos vardu, o pačios dorovės vardu. Bendradarbiavimas būtų įmanomas su visais, kurie sąžiningai priimtų šią nuostatą.

O kokia bus tikrovė? Tikriausiai nė vienas iš šių dviejų kraštutinių spėjimų neišsipildys. Matyt, bus einama maždaug kažkokiu viduriniu keliu.

Prūsija prieš II Didįjį karą

(Ištrauka iš Vydūno veikalo Septyni šimtmečiai Vokiečių ir Lietuvių santykių)

<...> Žmonių kvailinimas tam tikra prasme yra ir jų žalojimas . Ir kai kas dar tai laiko pasitarnavimu vokiškumui. Tuo jau daug metų garsėja ,,Tilsiter Allgemeine Zeitung" redaktorius Fritzas Karlas Eschmannas.

Kaip toli šia prasme yra nuėję vokiečiai, rodo toks 1932 metų pradžios pavyzdėlis. Viena išsilavinusių vokiečių sluoksniui priklausanti moteris papasakojo kitai apie žinomo Tilžės lietuvio gėdingą elgesį: neseniai ji pati mačiusi, kaip anoj pusėj tilto jis šypsodamas lietuviškai kalbėjęs su Lietuvos valdininkais. Ir tai esąs baisus dalykas! Taigi jau šitaip sugedusi vokiečių mąstysena.

Kas greta vokiškų laikraščių gali skaityti ir lietuviškus, pastebi tarp jų didelį skirtumą: vokiškuose žymu susijaudinimas, keistas sąmyšis, lietuviškuose – kuklumas ir skaidri, natūrali ramybė. Taigi ten dirba lengvabūdiški žmonės.

Visu savo turiniu vokiškoji kultūra daugeliu atžvilgių lietuvių kultūrą toli pranoksta. Su tuo nesunkiai sutiks kiekvienas lietuvis. Tad kiekvienas vokietis ir turėtų šitą pranašumą branginti. Tačiau, priešingai, daugelis jų elgiasi taip, kad parodytų savo menkumą. Tarytum daugeliui svarbiausia būtų sunaikinti vokiečių tautos įsitikinimą savo galia. Ko nepadarė net pralaimėtas Pasaulinis karas, tai bando dabar padaryti spauda. Ir, atrodo, sėkmingai.

Taigi vis rašoma apie pavojingą lietuvių propagandą. O kai kartu dar ir šaukiama, kad mūsų tėvynėje lietuvių esą nedaug, tai nebeįmanoma įveikti tų lietuvių baimės. Rami nuovoka jau sutrikdyta.

Kartais tai paskatina imtis neįtikimiausių priemonių. Kai 1925 m. rugpjūčio 16 d. Nemunyne turėjo įvykti iš anksto numatytas lietuvių koncertas, prieš jį buvo sukelti Tilžės, Labguvos ir kitų vietų ,,tėvynės sąjungos" vyrai. Taigi kokie 300 ginkluotų vyrų užėmė koncertų salę, į kurią atėjo 23 lietuvės dainininkės ir 8 dainininkai. Koncertas tada įvyko privačiame sode, klausantis keliems šimtams žmonių.

Visas tos vyrijos žygis norom nenorom primena narsiuosius švabus, kurie su didžiausiu atsargumu ryžosi išvyti iš kopūstų daržo vieną zuikį, kaip nepaprastai komiškai yra pavaizdavęs M. von Schwindas. Anų narsiųjų vyrų vadas buvęs baronas von Tr. Kaip mokėdamas jis pasitarnavo vokiškumui.

Iš esmės irgi panašiai vokiečiai pasielgė su lietuviais 1932 metų pradžioje. Palyginti su tikraisiais vokiečių tautos interesais, tai buvo antraeilės reikšmės dalykas, dėl kurio vokiečių laikraščiai Vokietijoje bandė sukelti didžiulį sujudimą. Matyt, jie nebegalėjo pasitenkinti paprastai vartojamais šlykščiais posakiais apie lietuvius – taip buvo įsisiautėjusios aistros. Užtat bešališkai išdėstyti tą dalyką tada buvo tiesiog neįmanoma. Tik rami lietuvių informacija leido tai teisingiau suprasti.

1932 m. vasario 14 d. Tilžėje vyko jau aprašytas tiesiog groteskiškas spektaklis, sukurstytas laikraščių. Jo veikėjai daugiausia buvo asmenys iš vidutinių sluoksnių ir aukštesniųjų mokyklų mokiniai. Prisidėjo net ir tarnautojų bei mokytojų, kurie dar ir vėliau apie tai kalbėjo su didžiausiu pasitenkinimu. Ką iš to galėjo laimėti vokiškumas, vargu ar kuris jų būtų įstengęs pasakyti. Taip pat nebūtų įstengę atsakyti, kodėl taip gėdingai pasielgė su anuo žmogumi. Kas kiekvienam vokiečiui, kuris, gyvendamas svetimame krašte, puoselėja vokiškumą ir stengiasi jį išaukštinti, būtų laikoma didžiausia šlove, tas šitam lietuviui – dėl jo lietuviškumo – jo paties tėvynėje buvo pasmerkta kaip begėdystė, nusižengimas.

Tai buvo laikraščių kurstymų padarinys. Keista, bet iš jų matyti, jog kurstytojų būta tik vienas kitas. Beveik visos Vokietijos laikraščiai vartojo tas pačias frazes, panašius posakius . Taigi keletas labai menkos doros žmonių griebėsi plunksnos. O vokiečių tauta leidosi pažeminama. Tilžės visuomenė elgėsi beveik kaip kokioje kvailių šventėje.

Pagaliau paminėtinas dar labai reikšmingas dalykas. Jeigu lietuviai pasiskundžia kokia nors vokiečių jiems padaryta skriauda, vokiečių spauda tuoj pat skuba paneigti net ir visiems žinomus faktus. Kad šitaip jie žlugdo bet kokią vokiečių savigarbą, bet kokią moralinę drąsą atsakyti už savo veiksmus, jiems nesvarbu. Taip esą pasitarnaujama vokiškumui.

Labai krinta į akis vokiečių spaudos pozicija dėl Hagos teismo. Kai metų pradžioje kilo ginčas dėl Klaipėdos, ji nepaliovė kartojusi, kad šis ginčas turįs būti perduotas Hagos teismui. O kai teismo sprendimas buvo Lietuvos naudai, iš pradžių bandyta tai nuslėpti. Paskui vokiečių laikraščiai ėmė tvirtinti, kad teismo sprendimas neteisingas. Šitame Vokietijos ir nedidelės Lietuvos ginče, nepaisant tiesos nei teisingumo, buvo reikalaujama palankaus Vokietijai sprendimo. Taip žemai gali nusmukti vokiečių garbės supratimas.

Tokio elgesio negalima paaiškinti vokiečių lemtimi. Tauraus žmogaus taurumas geriausiai ir atsiskleidžia nelaimėje. O tauri tauta kaip tik tada pasirodo esanti didi. Nieko panašaus neturi mūsų krašto ,,vokiečiai“. O keisčiausia, kad tie žmonės, kurie sukurstė minią šitaip gėdingai apsijuokti, šlovinami kaip vokiškumo puoselėtojai.

Visiškai aišku, kad visa jų veikla prieštarauja vokiškumo esmei ir garbei. Vokiečių moksle, mene, jų socialinėj santvarkoj — visur matyti didybės, tikro, reikšmingo žmoniškumo siekimas; tai ne taip dažna kitose tautose. Ir štai tas dvasinis skurdumas net Goethe's jubiliejaus metais, tartum Goethe vokiečių tautai nieko nebūtų davęs. Nesąžiningi žmonės vokiečius daro nevertus vokiškumo, o vokiečiams net atrodo, jog tai daroma vokiškumo labui.

Paminėtina čia ir enciklopedija ,,Der Grosse Brockhaus". Ką tik pasirodžiusiame 12-tame tome straipsnis apie Klaipėdos kraštą (p. 382) ne tiktai atskleidžia nusistatymą prieš Lietuvą, jame yra ir neteisingų teiginių. Ir tai vokiečių mokslas! Konfliktas dėl Klaipėdos atsiradęs per Lietuvos kaltę.

Tai štai kokia pasidarė vokiečių tauta, kovodama su lietuvybe. Ir toliau ji taip save smukdo. Atrodo, niekas nesupranta, jog savajai tautai iš tikrųjų pasitarnaujama tik tuo, kas daro garbę žmonijai ir yra žmoniškumas. O kur tam nusižengiama, ten net ir daug pasiekusi tauta grimzta į pražūtį. Ir nors tie padariniai būtų pastebimi gal tik per šimtmečius, tokia lemtis nesulaikomai artėja.

Ateities spėjimas

Apysaka

Ateities spėjimas labai žavėjo Andrių S. Andrius tiesiog negalėdavo atsitraukti, jei kur nors kas nors kalbėdavo apie ateitį. Domėjosi garsiais senovės pranašautojais kaip kad <...>. Domėjosi Majų kalendoriumi. Skaitydavo daug tokių knygų, kur mokyti ir nemokyti rašytojai nesidrovėdavo sakyti: Ateitį galima numatyti.

Šitas polinkis jį buvo prigavęs labai stipriai. Laisvalaikio, tiesą sakant, jis neturėjo. Ankstyvoje jaunystėje žaidęs futbolą, metė šį užsiėmimą, pasilikdamas vien prie pirmo. Iš darbo pareidavo (vienoje įstaigoje jis rinkdavo kompiuteriu medžiagą) ir sėsdavo iškart prie kito darbo. Įspėti senovės paslaptis, įspėti senovės paslaptis.

Ir gulėjo ant jo stalo daugybė neatsiskleidusių senovės paslapčių. Iš Majų kalendoriaus išlipdavo piktos raukšlėtos būtybės, susispiesdavo apie jį ir visai ne piktai šnabždėdamos ir kalbėdamos ragindavo. Toliau, toliau, toliau. Dešimtys knygų vien iš viršelių kalbėjo įtaigiais žodžiais. „Jis išpranašavo viską taip“. „Žymusis XX a. Pranašautojas Grizlis Blumbergas“. „Ar įmanoma nuspėti ateitį?“. Knygų viršelius puošė kaukuolės ir gėlių vainikai, bet vidus buvo dar įdomesnis. Daugybė išaiškinimų, kaip galima suprasti įvairius įvykius, pranašysčių ir vėlesnių įvykių palyginimai, ir kitka. Kantrūs skaitytojai (Įveikę šią dūmų užtvarą!) knygos pabaigoje perskaitydavo visko, kas dar laukia žmonijos. Kaip kad per dvidešimt artimiausių metų laukia karas ir panašiai.

Bet iš ko kilo toks pomėgis? Andrius, reikėtų pasakyti, buvo iš tų asmenybių, kurios trokšte trokšta žmonijai laimės. Asmenybė tokia, bet silpna. Ir turėjo polinkį į mokslą. Tiesa, į tiksliuosius mokslus, kitaip tariant matematiką ir fiziką, mokykloje jis visai nelinko. Tuo tarpu kalbos ir menų nepasisekė su mokytojais. Jo mokytojai daugiausia buvo geros valios bet nelabai nuovokūs. Įsikalę į galvas, kad knygų skaitymas ir veikėjų pažinimas yra viskas. – tiesa, vėliau Andrius matematikos kiek pramoko. Tai dėl to, kad pranašavimo moksluose irgi taikomi visokie skaičiavimai.

Tačiau bėgant laikui jo susidomėjimas ateitimi niekaip nevirto gilesniu dvasiniu pažinimu. Jis vis pasidžiaugdavo savo knygomis ir jų turiniu, bet pamažu juto, kad reikia kažko naujo. Naujo tai reikėjo. Bet jo nebuvo. Ilgą laiką užsiėmęs tik vienu vieninteliu dalyku, dabar tiesiog nemokėjo užsiimti kuo nors kitu. Atrodė, kad iš gyvenimo visiškai išbraukta dabartis. Lyg būtų ją kažkur pametęs ar praleidęs.

Dabar jis vaikščiojo iš kampo į kampą, negalėdamas dienų dienom nieko nuveikti. Bet taip tik tuomet, kai niekas nematė. Kai įeidavo žmona, jis visai netyčiom, visai nieko negalvodamas, sėsdavosi prie knygų. Knygos vėl jam parodydavo savo lobius.

Laikui užpildyti, susidomėjo kompiuterija. Atsisėsdavo prie kompiuterio, iškart imdavo teisintis sau. Tai tik laikinai, tai tik reikalinga darbe. – Net, gerai pagalvojus, nors niekas ir nereikalavo iš jo tų teisinimųsi. Taip bėgo laikas.

Nepaisant jo teisinimųsi, pamažu jam viskas ėmė atrodyti kiek kitaip. Na, jeigu manysime, kad ateitį pranašauja ir „buria iš kavos tirščių“ visokios nelabai išmintingos senutės, tai tuomet teks sakyti, kad jį apleido tam tikra jėga. Yra juk tokia galia, kuri žmogaus protui teikia darnumo ir pilnumo. Žodžiu, Andrius ėmė pranašauti.

Ir čia dar taip sutapo! – Juk pažinus kompiuterį pasirodo, kad jį sėkmingai galima panaudoti atitinkamai programai sudaryti. Čia tau ne kavos tirščiai. Jeigu kompiuteris atspausdina daugybę paprastų ir „šventų“ žodžių, tai jau tikra pranašystė.

Kas patikės, kad Andrius nebuvo joks matematikas? Jis rodė nepaprasto išradingumo. Atėjęs žmogus burdavosi tamsiame kambaryje, gal ir degdavo koks nors žvakigalis. Kompiuterio ekrane (tamsiame) irgi buvo nupieštas žvakigalis. Kompiuterio raidės liepdavo: pirmas, įveskite savo nelaimingą skaičių, nuo vieno iki dvidešimt trijų. Antras, įveskite savo laimingą skaičių, nuo vieno iki dvidešimt trijų.

Kai tiktai lankytojas padarydavo, ko prašytas, vaizduoklyje pasirodydavo daugybė žodžių ir sakinių, pranašystė. Sakiniai buvo atskirti žvaigždutėmis, kai kurie žodžiai išryškinti raudonai. Jeigu tik lankytojas panorėdavo, Andrius pranašystę tuoj išspausdindavo. Pradžioje kaukuolė, taurė, - žodžiu, tikras „memento mori“, - toliau pati pranašystė.

Tikrą veikimo mechanizmą – Andrius paaiškino tik savo žmonai. Iš tikrųjų programa veikė gana paprastai. Buvo keturi stulpeliai. Viename žodžiai sunumeruoti nuo 1 iki 300, tai buvo, anot Andriaus, šventieji žodžiai, surinkti visokie garsų sąskambiai, kai kurie ir įspūdingi. Antrame stulpelyje surašyta apie 100 įvairiausių sakinių, dar su paliktomis tuščiomis vietomis. Trečiame stulpelyje buvo vardai ir tokie žodžiai kai jis, ji, tėvas, žmona, vyras vardininko linksniu, o ketvirtame tie patys trečio stulpelio žodžiai galininko linksniu. Taip ji ir veikė. Yra kompiuteriuose toks skaičiuotuvas, kuris išduoda ilgą „atsitiktinių skaičių“ grandinę. Prieš  paleisdamas programą, Andrius surašydavo: Jo lankytojas- kas? Vyras, moteris, vedęs, nevedęs, ar turi vaikų? Ar gyvi jo tėvai, broliai ir t. t? Toliau viską lėmė šita pradžia ir paties lankytojo įvesti skaičiai. Iš jų kompiuteris suskaičiuodavo atsitiktinę tvarką, tuomet ta tvarka tiesiog mėtė žodžius ir sakinius, vengdamas žodžių, kurie netiktų prie lankytojo šeimos apibūdinimo.

Ir dar. Visų darytų pranašysčių reikmenys išlikdavo kompiuterio atmintyje. Juk jei kartais užeitų tas pats žmogus, jam reikėtų išduoti ir tą pačią pranašystę. Taip ir buvo paruošta, tik žodžių tvarką kompiuteris kiek pakeisdavo. Kad atrodytų, jog kiekvienąsyk pranašauja iš naujo.

Štai tokia buvo pradžia, toks ir verslas. Andrius tuomet ėmė svajoti apie ateitį. Dar padarys būrimą trumpam laikui, naują programą. Nusipirks baldus. Galų gale įsirengs būrimo kambarį saloną. Štai taip ir ne mažiau.

Tik kad ne visada likimo patvarkyta taip, kaip žmogus svajoja. – Andriaus S. Žmona buvo protinga moteris. Keista, kad tokie keistuoliai turi protingas žmonas. O gal ir nieko keisto, jaunystėje jie paprastai būna geros širdies. O jų proto darbai tuomet apgaubti tokia paslaptingumo šviesa, kurią mėgsta moterys. Bet ji Andriaus užsiėmimams nelabai pritarė, o kai tas ėmė pranašauti, tai visai jais suabejojo. Bet jos širdis buvo supratinga. Tą rodo vienas vienintelis žingsnis, retai būdingas moterims. Rūta (toks buvo Andriaus žmonos vardas) nepradėjo pykti ir erzinti vyro, o tik nutarė ramiai viską išsiaiškinti. Nes ką gali žinoti, kas iš to išeis.

Negalima pasakyti, kad Andrius nejautė. Žmona jo užsiėmiman žiūri įtariai. Tačiau gerokai įsitraukęs į tuos reikalus, jis juto daugiau jos pakantumą. Pritarimo jam kaip ir nereikėjo, džiaugsmas, kurį patirdavo iš savo pomėgio, viršijo viską. – Ir štai vieną dieną žmona pradėjo domėtis pranašystėmis. Andrius sau viską išsiaiškino kitaip. Jam pasirodė, kad žmona pagaliu nusilenkia jo išmanymui ir ateina klausti jo patarimo.

Juk jis buvo ne toks žmogus, kuris sukčiautų ir galėtų atvirai sau taip prisipažinti. Jis, žinoma, suprato: žmones paprasčiausiai mulkino. Tačiau tikėjo, kad tame mulkinime yra viena vieta, kuri esanti teisinga. Ir tai atperką viską. – Andrius tvirtai tikėjo, kad galima ateitį burti. Tai buvo jo „teorijos“ alfa ir omega. Tačiau be šito dar labai tikėjo vadinamųjų šventųjų žodžių reikšmingumu.

Tuos žodžius jis buvo pats surašęs. Surinkęs iš visokių knygų, mokymų ir pasakojimų, jų būdamas perskaitęs nežmoniškai daug. Kiekvienam žodžiui jis turėjo paskyręs savotišką reikšmę. Pavyzdžiui žodis „turka“ reiškė nenumatytą kliūtį, žodis „SLĖM“ – sėkmę, ir t. t.

Kai Rūta paprašė paaiškinti jo burtus, jis nė neabejojo. Visų tų niekų, kuriuos paprastai pasakoja lankytojams jai jis, žinoma, nepasakos. Viską jai papasakos smulkiai, paaiškins, kaip daro ir galvoja pats.  – Taip jiedu ir priėjo prie stebuklingų žodžių. Stebuklingus žodžius paaiškinti buvo visai nesunku. Gal tik vienintelė kliūtis, kad savo lankytojams juos aiškindavo nevienodai. Daug kas priklausė nuo jo vaizduotės tuo ar kitu kartu beburiant. – Ir teko jam sudaryti tikslias žodžių reikšmes. Žmona žiūrėjo raudonais žodeliais išmargintas pranašysčių eilutes. Pro akis slinko keisti skiemenys tarsi Arabijos miestų pavadinimai. Visa tai atrodė lyg tūkstančio ir vienos nakties pasaka.

Pagaliau priėjo prie žodžio „AMAN“. Daug kas turbūt pastebės, kad šis žodis panašus į žodžius „amen“ ir „aiman“. Taip ir Andriaus galva tas žodis nereiškė gero. Turėjęs reikšti pabaigą, mirtį, nelaimę.

Išklausiusi žodžių, Rūta pasitraukė. Paliko kelioms dienoms tą reikalą jam vienam. Bet tuo tarpu ji rezgė gudrybę, kaip čia padaryti, kad vyras galutinai mestų tokį užsiėmimą. Pagalvojus nusprendė, kad geriausia bus aptarti su vyru jo paties sau susidarytą pranašystę. Pamatęs, kad ji neišsipildė, dar mažiau norėsiąs ir kitiems pranašauti.

Bet taip neišėjo. Pasirodė, kad Andrius sau pranašystės niekada nėra nei mėginęs susidaryti. Nuoširdžiai susidaryti, įrašydamas tikrai tuos skaičius, kurie jam tiko ar netiko. Šiaip, žinoma, savo pranašysčių mašiną buvo išbandęs net ne sykį. – Dabar žmona jį įkalbėjo. Jam pasirodė, kad tai yra aukščiausias pripažinimas. Žmona jaudinasi dėl jo. Žmona žino, kiek čia apgaulės. Nežiūrint viso to, ji nori matyti jo pranašystę. Net ir jausdamas viduje kažkokį saugiklį, Andrius džiaugėsi savo didybe.

Saugiklis sudegė. Andrius priėjo prie kompiuterio, surinko savo duomenis. Tuomet ilgai ir nuoširdžiai mąstė, koks skaičius jam nelaimingiausias ir koks laimingiausias. Žvilgtelėjo į viršų. Dar kartą žvilgtelėjo. Suvedė 5 ir 16. Kompiuteris parodė atsakymą.

Atsakymas buvo visiškai padrikas ir niekaip nesusiejamas. Negana to, pačioje pradžioje ir pabaigoje puikavosi po žodį „AMAN“. Andrius žvelgė į visas puses, mintyse keikdamasis.

Lankytojams tokį atsakymą jis kaip nors paaiškindavo. Ir tokius nelaimingus žodžius kaip nors paaiškindavo. Bet jis pats tai žinojo „tikrą reikšmę“. Tie žodžiai buvo nelemti.

Ir jie iš tikrųjų buvo nelemti. Jau kitą dieną žmona lyg tarp kitko paklausė, kaip esą su jo pranašyste. Andrius atsakė labai piktai, jog nesąs laikas apie tai kalbėtis. Žodis po žodžio, jie ėmė pyktis, pirmąkart taip per daugelį metų. – Bet tai buvo tik smulkmena, nes jiedu greit susitaikė.

Tačiau buvo dar liūdniau. Rūta galėjo džiaugtis pasiekusi savo tikslą, jeigu ne tai, kad vyras tapo niūrus ir atžagarus. Apie pranašavimą jis kalbėjo nenoriai, nenoriai ir ėjo pranašauti. Po ano susipykimo Rūta dar ir nusprendė, jog Andrius supratęs jos gudrybes. Todėl stengėsi jam būti kuo nuolaidesnė, kuo mažiau painiotis kelyje. O tikros priežasties ji nesuprato.

Andrius tuotarp vis bandė suprasti: Kodėl jo likimas turi būti pažymėtas tokiu liūdnu ženklu. Juk jam viskas sekasi? Žmones apgaudinėja? Bet ne visai. Be to žmonės patys prašosi pas jį pasiburti. Kur tada čia slypi priežastis? – O gal jis pavargo? Gal tiesiog reikia pailsėti?

Ir jis bandydavo nieko neveikti. Tačiau nieko neveikiant užplūsdavo visokios mintys. Ypač į galvą savo klausimu veržėsi pranašystė. Ką ji reiškia? O gal dėlto niekai?

Nuvargintas minčių, bandydavo gyventi taip, kaip buvo įpratęs. Neatsisakydavo, kai kas prašydavo paburti. Prieidavo prie kompiuterio, iškentėdavo visą širdies nerimą ir baimę, kuriuos kėlė pranašystė, ir pranašaudavo. Bet šitoks užsiėmimas vargino. Į laisvalaikio užsiėmimus niekaip netiko. Be to ir darbe ėmė nesisekti.

Vieną dieną Andrius persigandęs sau prisipažino. Tai juk pranašystė pildosi. Viskas kas dieną einasi blogiau ir blogiau. – Tą dieną jam dar buvo du pranašavimai. – Kam pranašavimai, jei niekas negali išvengti likimo nelaimės? Kam viso to reikia? Su tokiomis mintimis jis paskambino žmonėms ir atsisakė pranašauti. Pasakė, jog esančios netinkamos tam dienos. Tomis dienomis daugiau nepranašavo. Ir kurį laiką pasidarė jam geriau.

Tačiau nepranašaudamas jis ėmė jaustis taip, kaip jaučiasi žmogus, netekęs mėgstamo užsiėmimo. Kankino jį baisu nuobodulys. Darbai nesisekė, ir tos pačios mintys nėjo iš galvos. Bandė skaityti, knygos beveik visos jo namuose buvo apie ateities spėjimą. Žiūrėjo kelias knygas apie žvėrelius, bet ir tos ėmė pabosti.

Rūta matė, kad Andriui negerai. Nežinojo nė ką galvoti. Tarpais galvojo, kad dėl to, jog jis užsiima pranašavimu. Bet juk jis nebepranašavo? Tuomet manydavo, kad atvirkščiai. Kažkas jį taip slegia. Net nebenori domėtis tuo, ką anksčiau taip mėgo. Širdyje jai buvo tas nemalonus spyglys, tas jos gudravimas.

Nei nemėgino, atrodė, gydyti Andriaus net laikas. Veiksmas čia buvo labai paprastas. Ta pranašyste Andrius tikėjo. Kuo labiau tikėjo, tuo labiau grimzdo į neviltį ir neveikimą. Kuo labiau grimzdo į neviltį ir neveikimą, tuo blogiau gyveno. Tik visa tai atrodė kaip grėsmingi pranašystės ženklai.

Tada jis viskuo dar labiau tikėjo.

O ką buvo galima padaryti? Jis pora kartų vėl buvo grįžęs prie pranašavimo, pora kartų jį ir metė. Mėgino žiūrėti futbolą. Mėgino susisiekti su draugais. Viskas veltui.

Viskas baigėsi taip pat netikėtai, kaip buvo prasidėję. – Vieną vakarą Rūta nusprendė. Kad ir kas bus, ji prisipažins vyrui. Klydo – reikia prisipažinti. Pradėjo iš toli. Paklausdama, ar jis susidaręs pranašystę, kaip kažkada žadėjęs. – Bet Andrius negalėjo susilaikyti. Jis pradėjo pasakoti viską. Žodžiai, atrodo liejosi protingai ir apgalvotai. Tačiau iš šono gal atrodė ir kitaip, - kalbėjo gyvenimo prispaustas žmogus,  viskuo besiskundžiantis.

Tą vakarą oras buvo blogas. Už lango teškėjo lietus. Liūtis buvo dar prieš saulėlydį užtemdžiusi saulę. Rūta viską suprato. Jai reikėjo skubiai spręsti, ką sakyti, o ji save kaltino nepastabumu. Abu sėdėjo ir dūsavo. Andrius žiūrėjo į viską, lyg jų būsena būtų dar pasunkėjus.

Ir kas žino, kaip būtų buvę. Bet ir pro tą miglą Rūtai atėjo mintis. Ji jam pasiūlė susidaryti naują pranašystę. Nauja pranašystė bus tokia kaip sena. Visi duomenys lieka. Atsakė vyras. Tuomet Rūtos mintis pasidarė dar aiškesnė: Juk tu gali ištrinti senų pranašysčių duomenis? – Galiu. – Tai ko mes laukiame?

Andrius nieko nelaukė. Jam lyg pro miglas atrodė, kad nauja pranašystė bus tokia pati kaip sena. Tada visiems įrodys, koks geras jis pranašas. Čia nebeturėjo būti svarbu, ar ištrins jis duomenis, ar ne. – Bet jo paties būsena prašėsi gelbėjimo. Toks ištrynimas galėjo gelbėjimu ir atrodyti.

Lijo. Už lango dundėjo griaustinis. Kažkur tolumoj švytėjo žaibai. Andrius drebančiom rankom, spaudė kompiuterio mygtukus. – Sugaišo daug daugiau negu reikėjo. Rūta irgi nerimavo, prikišus nosį kone prie paties vaizduoklio. Pagaliau Andrius tarė. Ištryniau. – Rūta naujos pranašystės nebenorėjo. Pagaliau ta galėjo netyčia būti dar blogesnė už seną.

Nenorėdama to, Rūta stovėjo ir laukė. Andrius nekantravo: Aš jau rašysiu skaičius. – Taip taip, bet luktelėk tris minutes. – Kodėl tris? – Taip sako mano nuojauta. Mums reikia pasimelsti. – Dabar Andrius klausė ir laukė tris minutes. Tada, Rūtai tylint, priėjo vėl prie kompiuterio ir rinko skaičius.

Jam berenkant, už lango blykstelėjo žaibas. Griaustinis sugriaudė visai netoliese. – Kambaryje užgeso šviesa...

Kompiuteris, žinoma, irgi užgeso. Kai po kelių minučių jis įsijungė, pranašystės, aišku, jame nebuvo. Andrius ruošėsi rinkti skaičius iš naujo.

Rūta stovėjo prieš langą kaip įkvėpta. Paklausė. Ar ką nors sugadino? Andrius atsakė, kad ne.  – Rūta staiga pamanė, kad žaibas griaustinis nepadarė tikrai reikalingo darbo. Ji susikaupė, atsigręžė ir paliepė. Ištrink visas tas pranašystes. Iki galo.

Andrius lyg užhipnotizuotas jos paklausė. Surado reikiamą įrašą, paleido trynimo veiksmą.  Lygiai pasikartodamas dūzgė diskas. – Andrius prisėdo ant lovos. Buvo visas išraudęs, karštas. Drebėjo lyg iš šalčio. Jis greitakalbe kažką ėmė aiškinti Rūtai, ji jo klausė. Išklausiusi nuėjo termometro. Vyras aiškiai turėjo karščio.

Po to Andrius susirgo. Sirgo ilgai, pasveiko. Tik ateities spėjimu daugiau nebeužsiėmė.

-lp.

[email protected]