Rudens vėjas
Šviesos Keliais |
|
Tinklaraštis, skirtas visiems; apie šalies gyvenimą, dailę, kalbą ir tt. |
Rudens
vėjas
Bendrai reikia atsiminti vieną dalyką. Kaip pastebėjo XX a. Pradžioje Vydūnas ir kiti, mūsų kalba priesagų naujiems žodžiams daryti turi daugiau negu lotynų kalba ir panašiai kaip senovės graikų kalba. Tuo tarpu kitos naujosios Europos kalbos daugiausia vaduojasi skolintomis iš lotynų kalbomis priesagomis, dažnai net atskirais žodžiais. Žinoma, galime ir mes taip daryti, bet ar nėra neapdairu gerą daiktą iškeisti į blogesnį. Ar gal? mes kaip tos kiaulės mėtome vertybes ir jas mindome? Bet ir kita ką pamoko Šventraštis. Vertybėmis, kurias tik turi, reikia naudotis. Jokios naudos iš mūsų kalbos priesagų apstumo, jeigu tuo nebūtų nors kiek naudojamasi.
Ir štai, kas šitą apgalvojo ir pasitikrino sau minėtus kalbos mokslo teiginius, tas turbūt neabejos, kad yra prasminga kurtis lietuviškus žodžius. Dabar tik kyla klausimas, kaip tai daryti. - Kelias tam užkirstas! Bet kas ir kaip jį užkirto? Jau kai kurie žmonės (baisiai norėdami, kad visi elgtųsi, kaip jie nori?) suradę keletą gal nevykusiai padarytų žodžių aiškino, kad todėl ir neturį tai prasmės. Nesąmonė, žinoma. Jeigu kur nors koks nors augalas neišdygsta, tai nereiškia, kad yra beprasmiška sodinti ir auginti. Tai reiškia tik, kad gal ne ten ir ne taip buvo sodinta ar prižiūrėta. Be to, tam tikra dalis sodinių visuomet neišdygsta. Taip ir su žodžiais. Ne visada gal viskas gerai padaroma, ir reikia turėti galvoje, kad visuomet tam tikri pasidaryti žodžiai neprigis tarp kalbančiųjų. Vien rodyti klaidas yra paika.
Žodžiu, kaip ir visuose darbuose, padaryti reikia daugiau, kad gautum tam tikrą kiekį. O kas turi kurti žodžius? Kalbininkai ar tie, kurie daugiausia tuos žodžius vartoja, mūsų atveju kompiuterininkai. Čia galima būtų ilgai svarstyti. Kalbininkai turi daugiau kalbos žinių ir išmano, kur kokia žodžio dalis geriau tiktų , bet patys vartotojai paprastai geriau jaučia tikrąją žodžio reikšmę, o patys žodžiai būna nauji. Čia siūlyčiau paprastą išeitį, kuri šito dalyko neišspręstų galutinai, bet tik būtų patogi naudotis. Naujus žodžius turėtų kurtis dalyko žinovai, tie, kuriems ir teks daugiausia juos vartoti. Turėtų drąsiai juos išbandyti rašte ir tada siųsti kalbininkams įvertinti. Bet žinoma, kai žmogus jaučia, kad reikia pasiklausti kalbininkų, kaip susikūrus naują žodį, tai jis turi neabejoti ir klausti.
Ir reikėtų pasakyti griežtai kai kurių kalbininkų pusėn. Dabar pasiūliau žmonėms klausti kalbininkų, kaip pasidaryti vieną ar kitą lietuvišką žodį. Bet ar neatsakys kuris, kad tokio žodžio nereikią, nes žodyne esąs skolinys. Čia net nebūtų svarbiausia pripažinti, kad lietuviški žodžiai yra vertybė. Juk negalima sakyti kad jeigu yra vienas žodis, tai jau viskas ir gerai. Gyvos, augančios kalbos dažnai turi po kelis tos pačios reikšmės žodžius ir niekas nenukenčia. Atvirkščiai, žodis teikia kalbai papildomos galios. Todėl kalbininkai turi padėti. Kaip neklausia gydytojas ligonio, “kam tau senam sveikata”, taip ir kalbininkas neturėtų pykti, kad žmogui prireikė lietuviško žodžio. - Tai kalbos augimas. Ir pasireiškia jis įvairiai nuo pat senovės. Tada dar ir kalbos mokslo nebuvo.
Beje, kuriant žodžius, nereikia kažkaip vis atsiprašinėti už klaidas. Kažkas sukūrė pasišaipydamas “laidabraukį”. Daugelis žmonių priėmė tą rimtai, tarsi čia būtų siūlę kokie nors kalbos mokslininkai. Arba, sukūrė žmonės žodį “vaizduoklis”. Turi tas žodis vieną rimtą trūkumą, visi tą žino. Dabar, televizijos laidoje vienoje aiškinosi A. Smetona ir kažkaip bandė atsiprašyti. Kalbėdamas apie “vaizduoklį” net pavaizdavo, kaip gali atrodyti kompiuterininkas, kuris tokį žodį bus sukūręs. - O kam to reikia? Gal vienas kitas žodis ir išeina nevykęs, bet iš esmės nekenkia žodžių kūrimas kalbininkų darbui. Tuo tarpu tie žmonės, kurių bandė atsiprašyti mokslininkas gal šitam darbui abejingi būdami dar šaiposi iš tų kurie būtų neabejingi. Kažin, ar jie atneša kalbai daug naudos.
Kritika yra naudinga. Bet būtent kritikuot turėtų dalyko žinovai, o ne kiekvienas, kuriam niežti liežuvį į teigiamai kalbos atžvilgiu nusiteikusius žmones pašveisti. Žodžius kurti galėtų kiekvienas. Įvertinti tą kūrybą, neneigiant jos, žinoma paliekame mokslininkams. Kalba kaip sveikata. Sveikata žmogus turi rūpintis pats. Antraip joks gydytojas jo neprižiūrės. Gydytojai čia yra tik pagalbininkai, kartais būtini pagalbininkai. Tas pat būtų ir su kalbininkais.
Pražįsta
sodai
Dailininkas Romas Barzdeikis nemėgo visokių nesuprantamų dalykų. Buvo menininkas, bet visuomet sakydavo: Nereikia savo minčių reikšti nesuprantamais vaizdais. Viskas turi būti susitarta. Neturi keisti simboliai pripildyti paveikslo. – Jo paveikslai ir buvo labai neįkyrūs. Daugelis meno vertintojų praeidavo pro juos, lyg praeinama pro kėdę arba panamės sodelį. – Dailininką dažnai pasikviesdavo jo bičiuliai ir net nepažįstami dailininkai. Sakydavo, kokį jis nuostabų sukūręs kūrinį. – Kas iš to, kam? Linguodavo galvą Barzdeikis. Meno žurnalistai jo vistiek nepastebi. Tuomet dailininkai dūsaudavo, jog esą tokie laikai, jog nesukursi nieko, kas akiai gera. Reikia kurti pirmiausia, kas tą akį rėžtų.
Bet Barzdeikis panūdo, pagerinti paveikslų turinį. Kažko reikėjo tenai įlieti naujo, kažko nematyto. Naujas dalykas ir neturėjo griauti jo kūrybos papratimų, neturėjo būti įkyrus. Dailininkas žadėjo trūkstamą „įspūdingumą“ atsverti turinio gilumu. – Bet kur to gilumo ieškoti?
Ir štai, dažnas suprantamas dalykas, Barzdeikis susidomėjo savo tautos praeitimi. Pradėjo skaityti istorijos, etnografijos, mitologijos knygas. Juo toliau, juo labiau tos knygos žadino jo smalsumą.
Jose aprašyta visko. Tikrų kapų iškasenų aprašymų ir kartu pačių įdomiausių spėjimų. Kai kas atrodė labi įtikimai. Kai kas atrodė: tikras prasimanymas. Knygose buvo viskas. Žirgų kaulai iš kapų, senovės pinigėliai ir kardai, ir patys neįtikimiausi dievų vardai. Jose buvo spalvos ir paaiškinimai, - viskas slėpė kažkokią neįspėjamą paslaptį, kuri turėjo atsiskleisti dar labiau įsigilinus.
Bet jūs manote, kad ta paslaptis taip greitai ir atsiskleidė. Ne, ne. Dailininko vaizduotė nuolat klaidžiojo po rašytojų ir mokslininkų sukurtą pasaulį ir pati iš to kūrė įvairiausius vaizdus. Čia keistai pynėsi lietuviški kryžiai ir senovinės apyrankės, močiučių raštai ir karingųjų totorių kalba. Dailininkui nuvargus, visa tai pradėdavo priminti kažkokį Rytų turgų. Daugybė žmonių, daugybė kalbų, daugybė tikėjimų. Tačiau į vieną aiškią visumą tatai nesusiliejo. Ir nepriminė dailininkui tokios Lietuvos, kokią jis įsivaizdavo vaikystėje.
Galų gale Barzdeikis nusprendė, kad yra viena iš dviejų. Arba jis mokslo žinias perima visiškai paviršutiniškai netinkamai, arba patys knygų rašytojai gerai nė nežino, ką kalba. Kuri yra tikroji galimybė, jam buvo neišsprendžiamas klausimas. Mokslininkus jis gerbė, bet juk galėjo būti, kad jie neturėjo bendro to dalyko supratimo. Kad jų išvados tiesiog išprotautos.
Dažnai tokiomis apmąstymų valandėlėmis jis prisimindavo žmoną. Jo žmona buvo mirusi gana jauna. Žmona buvo kilusi iš kaimo. Barzdeikis jautė, jog ne visada gali ją suprasti. Kai kuo jos būdas ir gyvenimo tikslai irgi buvo jam mįslė. O dabar štai mįslę uždavė knygos.
Tuomet jis nutarė lietuvių kultūros mįslę sau kiek pasiaiškinti. Bet kaip? Tikras kelias tuomet pasirodė, nuvažiuoti į nuošalų kaimą ir tenai pagyventi. – Tokia galimybė atsirado. Jo žmonos giminės gyveno viename nuošalesniame sodžiuje, ir jis tikėjosi ten galėsiąs ilsėtis. Dar norėjo ir pradėti tapyti senovinės Lietuvos vaizdų. Kaime tikėjosi būti keturias savaites.
Tačiau tepraėjus vos dviem savaitėm Bazdeikis sugrįžo mano. Jį pasitiko dukra, jau vien toks grįžimas kėlė neramius jausmus. Tačiau ir šiaip tėvas atrodė lyg pasenęs ir priblokštas. Tai buvo keista, juk miestiečiai paprastai, pakeitę aplinką, kaime pasiilsi ir atsigauna.
Pirmą dieną tėvas buvo nekalbus, tik mostelėjo ranka ir pažadėjo pakalbėti vėliau.
Kitos dienos vakarą jiedu susitiko su dukra. Tėvas vis dėlto nebuvo kalbėtojas. Jis kaip dailininkas daugiausia kalbėdavo vaizdais. Sėdęs už stalo ilgai tylėjo. Žiūrėjo į padėtus sausainius, į sustatytus arbatos puodeliu. Galiai kvepėjo melisų arbata. – Degė žvakė. Kvepėjo jos vaškas, maišėsi su medumi lėkštelėje. Dailininkas norėjo išsikalbėti, žvelgė į savo paveikslus ir nedrįso pradėti.
- Kelionė buvo nekokia nuo pat pradžių. Jau traukiny susitikau Gudaitienę. Tą, žinai, kuri anksčiau buvo mokytoja. Turėjau daug vilčių. Viską jai pasipasakojau. Ji, žinai, į mane pažiūrėjo labai keistai. Man pradėjo aiškinti, kaip sodiečiai nekenčią „ponų“. Kaip dėl viso to, kas vyksta, jie kaltina mokytus žmones. Neesą nei jokio noro suprasti nei supratimo. – Barzdeikis atsiduso. – Ir taip ji man kalbėjo keletą valandų, kol traukinys važiavo. Vis kažkur apie tą ir apie tą. Nors tiesiai to nesakė, bet davė suprasti. Mano sumanymas esąs beprasmiškas. Dar galiu įlieti žibalo į ugnį. – Ji, aišku, buvo kažko įsiskaudinus ant žmonių. Taip atsitinka. Bet aš tame mačiau ir kažkokią kliūtį sau, kažkokį nenumatytą sunkumą.
Tėvas atsiduso. Dukra paragino kalbėti toliau.
- Ir, žinai, Gudaitienė buvo neteisi. Balynų šeima, ta, apie kurią kalbėjau, labai gerai ir gražiai mane priėmė. Dalindavosi valgiu, - patys nebūdami kažkokie turtuoliai. Jų kieme galėjau susitvarkyti ir tapyti, kaip man tiko. Jie manęs nei žodžiu, nei veiksmu neįskaudino. O juk turėjau būti kaipo „ponas“, ar ne?
- Ką tu, tėti. Tu neprimeni nė jokio pono.
- Tai ir gerai, kad mane taip priėmė. Toliau, kalbos pasklido po visą kaimą, kad atvažiavęs tūlas „dailininkas“. Tai man jau nereikėjo aiškinti, kas aš toks. Ir bendrauti buvo lengviau.
- Tu moki bendrauti, tėveli. Niekada neįkyri savo nuomone.
- Aš nemoku bendrauti. Aš dailininkas. Supranti, - vaizdų stebėtojas. Žodžiu, man bendrauti kaip ir kliūtis. Geriausia, kai dirbu ir stebiu viską (gamtą, žmones) jų pačių gyvybėje ir aplinkoje. Tai iš pradžių - daugiau stebėjau, pieštuku gal vieną kitą vietą pasibrėždamas. Žaidė vaikai. Moterys ravėjo daržus. Traktorininkas susimąstęs pravažiavo pro šalį, pažvelgė į dangų - . Tikrino bene ar bus lietaus. Jaunimas buvo sugalvojęs kažkokį žaidimą. Nei tai šokį, nei tai slėpynes. Visi linksmi, neniūrūs, neirzlūs. – Dailininkas žvilgtelėjo aukštyn. – Būčiau gražiai nutapęs. Bet aš norėjau senovės Lietuvos. Man reikėjo daugiau negu tuotarp turėjau. Pasikviečiau porą berniokų, kad man papozuotų. Pradžioje, sakau, tiesiog parodykite, kaip pirma šokinėjote. Bet jie abu kaip medinės statulos. Kaip pastatysi taip stovi, kaip ranką pakreipsi, taip laiko. Neprieštarauja, nesipriešina – nors turbūti jiems nepatinka – bet veiduose jokio jausmo. Galop neiškentęs, papiešiau jiems tokį bernioką senoviškais rūbais, man rūpėjo rankų, kojų padėtį parodyti. Vienas iš jų, - vardu jis Rimas, - žvilgtelėjo, puse llūpų išsiviepė ir sušuko kitam. „Tai čia žiūrėk kaip Vasiliokas, kuris etnografiniam dainuoja. Ei, Vasiliokai, ateik, žmogui paaiškinsi.“ Tik pasirodė, kad to Vasilioko kažko tuotarpu nebūta. Kai paklausiau, kodėl kaip Vasiliokas, tai atsakė: Nugi panašiai išsižergęs. Matyti, kad jiems tas „etnografinis“ jokių gerų jausmų nekėlė. Tada mes dar persimetėm pora žodžių ir išsiskyrėm, nes kalba tai nesirišo niekaip. Ir man širdy kažkas tarsi nutrūko. Dingo bet koks noras tapyti. Nes taip... – Dailininkas nutilo.
- Kas, tėti?
- Nepažinau nei senosios Lietuvos, nei naujosios.
- Palauk, čia kažkoks įspūdis.
- Nujaučiu, ką čia galima sakyti. Tarsi būčiau paikas seniokas. Nuvažiavau į kaimą, tikėdamasis rasti senovės Lietuvą, o nieko neradau. Visa senovė pražuvusi, visi prasigėrę. Štai seniokas ir liūdįs dabar. – Bet ne taip Aš per daug perskaičiau knygų, kad būčiau tiek neprotingas.
- Žinai, po to įvykio man aiškiai atėjo viena mintis. Negaliu užmiršti jos iki šiol. Ar žinai, kaip matyti, kad žmonės laimingi? Laimingi žmonės dainuoja. Tai štai, taip žiūrint, prieš šimtą metų lietuviai, kurie tada buvo daugiausia sodiečiai, buvo gerokai laimingesni negu dabar. Dabartiniai tikrai ne tokie laimingi. Bet kas atsitiko? Ir kas padarė juos nelaimingais? Ir apie tai ilgai mąsčiau. Tai tarsi priekaištas, tarsi kaltė. Tai mokyti žmonės visaip kišosi į jų gyvenimą. Pradėjo kištis. Sugalvojo tautą ir jos reikalus. Sugalvojo „nepriklausomybę“, kurią nuolatos reikią saugoti. Kiti sumąstė „klasių kovą“; ir dar, ir dar. O jau pats mokyklinis švietimas buvo spygliuotas dalykas kaimietukui - . Svetimi žodžiai, neįprastos sąvokos. Ir taip visą visutėlį šimtą metų.
Barzdeikis tylėjo. Jo dukra tarsi norėjo kažką sakyti, bet tik žvalgėsi į duris. Lyg ten ieškotų kažkokios atramos, o gal ko nors bijotų. – Pagaliau ji paklausė:
- Bet... Kokią tai turi prasmę?
- Gerai klausi. Neturėtų jokios. Bet aš ilgai ieškojau senosios Lietuvos. Atradau Lietuvą. Tik ne tą, ne senąją. Tarsi būtų šydas nukritęs nuo akių, - man buvo leista regėti akies krašteliu ateities Lietuvą. – Žinai, mes, išsilavinę žmonės, esam daug kuo kalti. KALTI.
Tyliai virpėjo žvakė. Ore tvyrojo melisos žolių, medaus ir vaško kvapas. Buvo vidurvasaris.