Aš pažįstu tave, mano Vištyti!
Elena DEREŠKEVIČIENĖ
Ruduo dar bandė
pasislėpti vaškinėse medžių viršūnėse, už pražilusio smilgos
kupsto ar net už papilkėjusio akmens. Bet veltui. Lėtai vėrėsi laiko
vartai, atlapodami langines žiemai. Truputį liūdnoka... Bet tik ne Vištyčio
P.Kriaučiūno vidurinės mokyklos mokiniams - jauniesiems kraštotyrininkams.
Mes dažnai girdime: Koks gražus Paryžius, kokia graži Italija,
kokie pasakiški kalnai!.. Taip. Tai puiku, bet pasidairykime, pamyluokime savo gimtinę visareginčia akimi ir tada
pajusime, jog nieko nėra gražesnio už tuos namus
ir tą pievą,
kurioje lakstai basas. O kad tai tiesa, panoro
mokiniams įrodyti ir mokytojos - kraštotyrininkės B.Mardosaitė ir Ž.Vingilytė. Darbas numatytas. Telieka jį tik kruopščiai atlikti.
Užduotys įdomios, intriguojančios, reikalaujančios žinių, sumanumo ir didelės meilės
savam kraštui. Tai - projektas Ar pažįsti
savo gimtinę?.
Jam reikės
skirti nemažai laiko. Projektas turi tris pakopas:
ekskursija po Vištyčio regioninį parką, medžiagos rinkimas ir kaupimas
pateiktais klausimais.
Su dideliu entuziazmu jaunieji kraštotyrininkai keliauja po Vištyčio
regioninio parko teritoriją, stebi augmeniją, fiksuoja ežerėlių, miškų ir upeliūkščių pavadinimus, įdėmiai klausosi vyr.ekologo N.Paškausko pasakojimų apie retuosius augalus ir gyvūnus. Ir nejučiomis
širdyje atgimsta senieji padavimai, legendos apie grąžiąją
Pilę (Piliakalnio vardas), rūstųjį ežerą ir vargšelį
velnią, niekaip negalėjusį grąžinti Puntukui skolos (akmens) ir šv.Mariją,
laiminančią Vištyčio žemę, ir priverkta
ašarų pėda... O kai kuriems ir
savas padavimas jau krebžda. Vaikiškoje širdelėje.
Juk tokie nuostabūs vaizdai atsiveria ant Dabravolės piliakalnio, Suopkalnio, Aukštaratės. Kaip gali likti
abejingas daugiakamienei liepai, eglėms-dvynėms, šventam šaltinėliui ir daugeliui kitų
gamtos grožybių.
Rinkti, sisteminti
medžiagą - įdomu. Tačiau įdomiausia - viktorina.
Juk čia galima išbandyti
savo gebėjimus, kūrybiškumą ir sumanumą, įveikti, kad ir savą,
bet priešininką. O ypač įdomu, kai tavo
žinias vertina šauni žiuri komisija:
regioninio parko kultūrologė R.Gagienė, Vilkaviškio rajono vyr.ekologas N.Paškauskas, mokyklos direktoriaus pavaduotoja V.Paškauskienė, mokyklos muziejaus vedėja B.Mardosaitė ir geografijos mokytoja kraštotyrininkė Ž.Vingilytė.
Tikrai reikia pasistengti.
Sustok, laike... Tave gal sustabdys dvyliktos klasės merginų atliekamos dainos (vad.D.Landžiuvienė) ir šio krašto kūrėjų
posmai apie Vištytį.
Žinoma, po
to vaišinamasi saldumynais ir vaisvandeniais, kuriuos padovanojo V.Menčinskienės parduotuvė Žibutė.
Rodos, laikas lėkte pralėkė, nes nebuvo tokių,
kurie tik klausytų ir nieko
neveiktų. Visi, vienas už kitą
įdomiau, atsakinėjo į klausimus, kūrė
legendas, vedė parko takais ir
takeliais. Visi iki vieno stengėsi
perteikti savo krašto gamtos grožį,
parodyti jo
istorinės praeities turtingumą.
Rodos, tiek
nedaug žmogui reikia, kad jis
pasijustų laimingas. Kaip mūsų renginyje, kuriame nėra pralaimėjusių,
nėra nuskriaustų, o yra tik didelis
džiaugsmas: Aš pažįstu tave, mano
Vištyti...