straipsnis_darbstumas

Darbļæ½tumas

Generaliniai - Your No 1 Web source

Straipsnis

Mūsų draugai

Delfi skaitytoja Alisa
2005 gruodžio mėn. 23 d. 22:22

Lietuviai nuo seno garsėjo kaip darbšti tauta. Darbštumas – tai vertybė,
puoselėjama ir liaupsinama, perduodama iš kartos į kartą. “Kas nedirba,
mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia”. O man gėda dėl to.
Nežinau, ar teko jums patirti tą jausmą, kai kažkas kažką kvailo padaro,
o jums nei iš šio nei iš to kyla didelis baisus gėdos jausmas dėl to žmogaus.
Nes jums atrodo, kad nesąmones daro. Štai premjeras pasipiktina,
jog lietuviai nori mažiau dirbti ir daugiau atostogauti. Ir aš paraustu. Nes irgi
taip noriu.

Papasakoja man gražia legenda (jei turite pažįstamų svečiose šalyse,
greičiausiai irgi būsite ją girdėjęs) apie lietuvius, kuriems užtenka dviejų
dienų padaryti tai, ką tamsiaodžiai padaro per savaitę. Ir aš vėl paraustu.
Nes neatrodo man siektinas tikslas dirbti daugiau už tamsiaodžius.

Pasakoju tą savo draugams, o jie skundžiasi skrandžio opa ir darbu iki
devynių vakaro. Nebesupranta manęs draugai, kurie atrodo dar neseniai
studijavo, studentavo ir linksminosi. Norisi jiems pasakyti, kaip Bjork norėjo
pasakyti savo klasiokams “labai jau surimtėjote, prisigerkit ar ką”, bet geria
jie. Ir čia prisimenu gražu anekdotą:

- Jūs geriate, rūkote, vartojate narkotikus?

- Ne.

- O kaip jūs atsipalaiduojate?

- O aš neįsitempiu.

Bet negalima šiais laikais pasakyti, jog nesieki karjeros ir kuo daugiau
uždirbti. Negražu ir tiek. Ir šio straipsnio nepasirašysiu savo vardu ir
pavarde nes ką gi pagalvos mano vadovas. Tik pasakysiu, jog ne aš
rašinėju “dirbk pirk mirk” ant parduotuvių sienų, nes turiu tikrai gerą darbą, ir
man patinka pirkti.

Tiesioginio ryšio tarp pajamų ir darbo kiekio turbūt neatrasime, greičiau
egzistuoja ryšys tarp darbo kokybės ir pinigų. Ir tai, jei neįsikištų
psichologų “išmislas” – dalykai, kuriais mes tikime. Jei pavyzdžiui, esame
šventai įsitikinę, jog nepraturtėsime, tai galime dirbti dvidešimt keturias
valandas per parą – vis tiek mūsų pranašystė, jog nepraturtėsime,
greičiausiai išsipildys.

Kita vertus, aš ir siekiu kuo daugiau uždirbti. Tik kitokiais tikslais – noriu,
kad uždirbčiau kuo daugiau per valandą, tuomet galėsiu dirbti mažiau ir
daugiau atostogauti. Tai mano karjeros planas. Ir šnekant apie darbą ir
pinigus, prisimenu kitą gražų anekdotą, Amerikos lietuvio pasakojimą, kaip
jis tapo milijonierium.

Iš pradžių, emigravus iš Lietuvos į Ameriką, jis teturėjo 25 centus. Už juos
nusipirko obuolį, jį nuplovė ir pardavė už 50 centų. Tuomet jis jau galėjo
nusipirkti du obuolius, juos nuplovus ir pardavus gavo pirmąjį dolerį.
Nusipirkus keturis obuolius, juos nuplovus ir pardavus jis gavo net du
dolerius. O po to mirė jo dėdė ir paliko milijoną.

Įtempto darbo tradicijos ne tokios jau naujos – dar visai neseniai darbininkai
dirbdavo po 15-20 valandų, sako, po to kilo revoliucija. O mes dirbame ir
džiaugiamės dėl to, dėl ko ironiškai šypsosi Beigbėderis. “Darbštus kaip
bitė ar kaip skruzdė”. O gi, jei tikėti DELFI publikuotais moksliniais
tyrimais, dauguma skruzdžių vaikšto po skruzdėlyną be darbo, ir dauguma
bičių neneša žiedadulkių, o tik šiaip dūzgia. Savo malonumui?

Gal jie neturi klientų, kurie “visada teisūs”. Nes Lietuvoje tos taisyklės dar
laikomasi. Vieną gražų šeštadienį užsukau į batų parduotuvę Vilniaus
centre ir pamačiau batukus, kokių man kaip tik labai reikėjo. Tik va bėda,
neturėjau grynųjų pinigų, o batų buvo belikusi paskutinė pora.

Paklausus pardavėjos, iki kelintos valandos dirba parduotuvė, buvau
šokiruota, mat buvau ką tik grįžus iš Ispanijos nedidelio miestuko prie pat
sienos su Prancūzija, kur parduotuvės darbo dienomis, sezono metu veikia
tik iki šeštos valandos vakaro. Kokie darbštūs tie lietuviai – dirba ir
šeštadieniais iki šešių vakaro, ir švenčių dienomis. Man nuo tikrai geriau –
juk klientas visada teisus, bet vis tik paraudau.

O štai kažkada seniai buvo banda beždžionių. Joje gyveno viena beždžionė,
kuri nebuvo kažkuo ypatinga, gal tiesiog tingesnė, nei kitos beždžionės.
Vieną saulėtą dieną ji užsimanė banano, kuris viliojančiai kabėjo ant
palmės. Tik labai jau tingėjo ropštis ant tos palmės.

Taigi ji paėmė pagalį ir numušė tą bananą. Taip beždžionės pradėjo
naudotis įrankiais. Taigi, švenčių proga ir norėtųsi palinkėti tingumo visiems
lietuviams. Išduosiu paslaptį – žodį “tingiu” pakeiskite žodžiu “ilsiuosi”, ir
atrodysite daug rimčiau nei šis straipsniukas.