Ar Biblija svarbi?

Biblija tikriausiai yra labiausiai šmeižiama iš visų kada nors parašytų knygų. Ji ir labiausiai puolama. Tačiau vis dėlto jau kelis tūkstantmečius ji tarnauja milijonams žmonių šioje žemėje. Tokio pobūdžio knyga, turinti tokią didelę įtaką žmonijai, tikrai nusipelno didelio vyrų ir moterų dėmesio.

Gulėdamas mirties patale, seras Valteris Skotas (Walter Scott) paprašė Lokharto (Lockhart) jam paskaityti. Apžvelgęs lentynas su visomis Valterio Skoto knygomis, tas sumišęs paklausė: „Kurią knygą?“ Seras Valteris atsakė: „Kodėl klausi? Yra tik viena knyga – skaityk Bibliją“. Yra tik viena knyga kiekvienam mirštančiam žmogui, bet ji skirta ir kiekvienam gyvajam. Tačiau didžioji dauguma žmonių nesidomi Biblija, kol neatsiduria ant mirties slenksčio ar jų neužgriūva dideli sunkumai. Žinoma, nuostabu turėti knygą, kurioje tokiu metu gali rasti paguodą. Tačiau ši knyga skirta ir tam, kad jūs gyventumėte, gyventumėte visavertį gyvenimą. Tai knyga, su kuria drąsiai galite pasitikti šiandieną, knyga, kuri grindžia kelią per šį pasaulį į kitą. Knyga, įgalinanti ištverti kritines situacijas ir sušvelninanti smūgius, kuriuos patiriame gyvenime. Biblija yra kitokia nei bet kuri kita knyga.

Akivaizdu, jog ši knyga įtakojo daugelį įžymių žmonių, kurie, savo ruožtu, įtakojo pasaulį. Leiskite pateikti jums kelias citatas.

Kartą vienas Afrikos princas atvykęs į Angliją buvo pristatytas jos didenybei karalienei Viktorijai. Princas paklausė labai svarbaus dalyko: „Sakykit, kas yra Anglijos didingumo [galybės/įtakingumo] paslaptis?“ Karalienė paėmė gražiai įrištą Bibliją ir įteikė princui, sakydama: „Štai Anglijos didingumo [galybės/įtakingumo] paslaptis“. Įdomu, ar Anglijos tapimas antraeile, vėliau ir trečiaeile šalimi pagal įtakingumą nėra susijęs su tuo, kad Anglija nutolo nuo Dievo Žodžio.

Ministras pirmininkas Gledstounas (Gladstone), tikriausiai vienas žymiausių Britanijos teisininkų, yra pasakęs: „Kalbamės apie šiandienos problemas! Yra tik vienas dalykas, apie kurį verta kalbėti – tai Evangelija. Ji gali išspręsti ir sprendžia visas problemas. Aš džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad beveik visi Didžiosios Britanijos valdžioje esantys žmonės yra krikščionys... Jau penkiasdešimt aštuonerius metus aš einu valstybines pareigas. Visus tuos metus, išskyrus vienuolika, – Britanijos vyriausybės kabinete. Ir per tuos keturiasdešimt septynerius metus man teko bendrauti su šešiasdešimčia didžiausių šio amžiaus protų, kurių visi, išskyrus penketą, krikščionys“. Mano nuomone, dalis problemų, su kuriomis mes šiandien susiduriame pasaulyje, kyla iš to, kad mes turime per mažai krikščionių viršūnėse, per mažai išmanančių Dievo Žodį.

Maiklas Faradėjus (Michael Faraday), bene didžiausias 1800-ųjų metų mokslininkas, sakė: „Kodėl gi žmonės nueina klystkeliais, jei jie turi Dievo palaimintą knygą, galinčią nurodyti jiems kelią?“ Seras Izaokas Niutonas, mokslininkas, gyvenęs praėjusiame amžiuje, sakė: „Jei Biblija kalba tiesą, ateina laikai, kai žmonės galės keliauti penkiasdešimties mylių (80 km) per valandą greičiu“. Volteras, prancūzų skeptikas, šį teiginį taip komentavo: „Vargšas Izaokas. Jam nuo senatvės buvo pasimaišęs protas, kai tai pranašavo. Tas tik rodo, kaip visais kitais atžvilgiais mokslišką protą veikia Biblijos studijavimas“.

Galbūt įdomu prisiminti, ką apie Bibliją sakė kai kurie ankstyvieji Amerikos prezidentai. Džonas Adamsas (John Adams), antrasis Amerikos prezidentas, sakė: “Aš ištyriau viską (t.y. visą Šventąjį Raštą) tiek, kiek leido ribotos mano galimybės, doros priemonės [ar tiesūs ketinimai?] ir užimtas gyvenimas, o rezultatas tas, kad Biblija yra geriausia knyga pasaulyje. Joje telpa žymiai daugiau nei gali aprėpti mano siauras protas ar sutalpinti visos bibliotekos, kurias aš kada nors mačiau. O tas vietas, su kuriomis nesutinka mano protas, palieku vėlesnėms studijoms“. Prezidentas Džonas Kvinsis Adamsas (John Quincy Adams) sakė: “Aš kalbu kaip patyręs žmogus patyrusiems žmonėms, ir sakau: „Tyrinėkite Raštus. Biblija yra knyga, vertesnė už visas kitas knygas. Ji tinka skaityti bet kokio amžiaus skaitytojams ir bet kokiomis žmogaus gyvenimo sąlygomis. Tai ne tokia knyga, kurią perskaičius kartą ar du ramiai galima padėti į šalį, ją reikia skaityti kiekvieną dieną po nedidelę atkarpėlę“. Tai tie prezidentai, kurių dėka mūsų tauta tapo tokia didinga, kurie neįvėlė mūsų į svetimus karus ir gebėjo spręsti gatvių problemas. Kas nors gali paprieštarauti: „Bet juk tuomet nebuvo tokių sudėtingų problemų kaip dabar“. Buvo, drauguži, buvo. Ne tik Anglija, bet ir Jungtinės Valstijos atitolo nuo Dievo Žodžio. Ir kuo labiau tolsta, tuo sudėtingesnės darosi problemos. Dabar valdžioje yra žmonių, kurie sako, jog jos neišsprendžiamos. Štai toji priežastis, dėl kurios aš mokau viso Dievo Žodžio, nuo pat pradžios iki pat galo – aš tikiu, jog tai vienintelis sprendimas. Ir jei atvirai, mano drauge, geriau jau grįžtume prie Dievo Žodžio.

 Kitas Amerikos prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) sakė: „Aš visuomet sakiau ir sakysiu, kad kruopštus Biblijos skaitymas ir studijavimas išaugins geresnius piliečius, geresnius vyrus ir geresnius tėvus“. Apie tai verta susimąstyti šiandien, kai mūsų piliečiai degina miestus, kuriuose gyvena ir kai skyrybos jau tapo įprastu reiškiniu.

Danielius Vebsteris (Daniel Webster) teigė: „Jei mano elgesyje ar mintyse yra kas nors girtino, tai tik mano mielų tėvų dėka, kurie dar vaikystėje įdiegė man meilę Šventajam Raštui“. O jūs dabartiniai tėvai krikščionys? Ar namuose auginate Danielių Vebsterį, ar mažąjį maištininką? Vebsteris sakė dar ir štai ką: „Aš ją (Bibliją) perskaičiau daug kartų. Dabar aš kasmet perskaitau ją po kartą. Tai knygų knyga ir teisininkams, ir teologams. Man gaila žmogaus, kuris neranda joje peno mintims ir elgesio taisyklių“.

Gimusi rytuose ir įvilkta į rytietiška formą ir vaizdus, Biblija tomis pačiomis pėdomis eina viso pasaulio keliais, įeidama į kiekvieną šalį, kad surastų savuosius. Ji išmoko prabilti į žmonių širdis šimtais kalbų. Ji ateina į rūmus pranešti valdovui, kad jis yra Aukščiausiojo tarnas, ir į lūšną, užtikrinti valstietį, jog jis Dievo sūnus. Vaikai klausosi jos istorijų su nuostaba ir malonumu, o išminčiai svarsto jos gyvenimiškus palyginimus. Ji neša ramybę pavojuje, paguodą negandoje, šviesą tamsią valandą. Jos neginčijamos tiesos kartojamos žmonių susirinkimuose, ir ji patardama šnibžda į vienišojo ausį. Pikti ir išdidūs dreba nuo jos įspėjimų, bet sužeistam ir atgailaujančiam ji kalba motinos balsu. Dykumą ir nuošalią apleistą vietą ji pripildo džiaugsmu, ir židinio ugnis apšviečia jos aptrintus puslapius.

Ji persmelkė mūsų brangiausias svajones, kad meilė, draugystė, užuojauta ir pasišventimas, atminimas ir viltis būtų aprengti gražiais smilkalais ir mira dvelkiančios turtingos kalbos drabužiais.

     - Henris van Daikas (Henry van Dyke)