Audronė Urbonaitė

2008-01-23 06:22

Smuikininkė Audronė Ðarpytė gali drąsiai sakyti, kad muzikuodama uþkariavo Meksiką ir Kanadą. Ðios ðalys tapo jai artimos, o Meksiką ji iki ðiol yra įsimylėjusi iki ðirdies gelmių.

„Visada jutau, kad pamatysiu tolimas ðalis ir patirsiu daug egzotiðkų dalykų, kuriuos galima tik susapnuoti. Sapnuose kalbėdavau svetima kalba, kurios niekada nesimokiau. Dar būdama mokinė pieðdavau ornamentus, kuriuos po daugelio metų iðvydau Meksikoje actekų ir majų statiniuose. Tarsi čia jau būčiau kadaise buvusi“, – pasakojo 52 metų smuikininkė, Meksikoje gyvenusi ðeðerius metus.

Pastarąjį deðimtmetį lietuvių muzikė praleido Kanadoje, kur tebegyvena iki ðiol.

1991 metais, tarpininkaujant garsiam lietuvių dirigentui Sauliui Sondeckiui, meksikiečiai pasikvietė į savo ðalį keturis lietuvių muzikantus dirbti Gvanachuato miesto filharmonijos orkestre. Viena pakviestųjų ir buvo smuikininkė A. Ðarpytė.

Į Meksiką moteris iðvyko su aðtuonerių metų dukra Auðra. Ðioje ðalyje lietuvės iðgyveno ðeðerius metus ir būtų mielai pasilikusios ilgiau, jei ne Meksiką iðtikusi sunki ekonominė krizė.

Svetimame kraðte lengviau įsitvirtinti, jei moteris sukuria ðeimą su tos ðalies piliečiu. Tačiau Audronė lengvai pritapo Meksikoje, suþavėjusi tos ðalies þmones savo muzikavimu. „Grojau prezidentams apðviestose scenose ir atkampių vietovių indėniukams“, – pasakojo smuikininkė.

Audronė su dukra atsidūrė centrinėje Meksikoje, kalnuotoje ðalies dalyje. Atvykusiems lietuvių muzikantams buvo surengtas konkursas, po kurio smuikininkei buvo pasiūlyta koncertmeisterio vieta ir solidus trijų tūkstančių JAV dolerių atlyginimas. 1991 metais tai buvo nemaþi pinigai.

„Meksikoje neskubama koncertmeisterio vietos suteikti moteriai. Tačiau meksikiečiai vertintojai sutartinai pripaþino mano profesionalumą“, – prisimena lietuvė. Atlyginimas leido moteriai iðsinuomoti puikų namą su sodu.

„Rytais su dukra savo sode prisiskindavome avokadų ir mangų ir mėgaudavomės jų gaivumu“, – pasakojo Audronė. Pinigų uþteko ir privačiai mokyklai, kurią lankė Audronės dukra Auðra.

Lietuvių muzikantė netrukus pastebėjo, kad tarp ispanų ir indėnų kilmės meksikiečių tvyro prieðiðkumas. Ispanų kilmės Meksikos piliečiai laikė save pranaðesniais. Daþniausiai jie buvo ir geriau iðsilavinę bei turtingesni. Visus baltuosius atvykėlius vietiniai vadino „gringo“ ir laikė amerikiečiais. Ðnekantis reikėdavo padėti nemaþai pastangų aiðkinant, kur yra Europa ir Lietuva. Tačiau Audronei sykį yra tekę sutikti meksikietę, kurios vardas buvo Vilnius Lithuania. Jos tėvai rado pavadinimą kaþkur uþraðytą. Meksikiečiams labai patiko þodþių skambesys. Vardo savininkė net neþinojo, kad ðie þodþiai reiðkia valstybę ir jos sostinę.

Svetimame kraðte smuikininkei atsivėrė galimybės groti orkestre, rengti solinius koncertus ir įsitraukti į pedagoginę veiklą. Po koncerto ji neretai rasdavo praðmatnią puokðtę gėlių, bet niekas neprisipaþindavo jų atneðęs.

„Kolegų veidai tapdavo komiðkai nebylūs“, – ðypsojosi moteris, prisiminusi pirmąsias dienas Meksikoje. Lietuvė nemokėjo ispaniðkai, bet meksikiečiai buvo itin geranoriðki. Mokyti Audronę kalbos jiems buvo smagus uþsiėmimas. Po koncertų kolegos lydėdavo Audronę į kavines, kad ji galėtų mokytis ðnekamosios ispanų kalbos.

Kartais kildavo juokingų nesusipratimų. Sykį norėdama pasakyti, kad jos uþdarbis neblogas, Audronė pasakė, jog neblogas jos bučinys. Mat papildomas uþdarbis ispaniðkai yra „hueso“, o bučinys – „beso“. Tuoj pat atsirado pretendentų čia pat, uþstalėje, tą bučinį iðbandyti.

Mokantis ispanų kalbos nuolat kildavo juoko audra, kai lietuvė „iðrasdavo“ kokį nors naujadarą ar pavartodavo ne tos reikðmės þodį. „Meksikiečių humoras yra ðiurkðtokas, bet labai taiklus. Jeigu ką nors pasako – tarsi etiketę priklijuoja“, – prisimena Audronė. Dabar moteris puikiai kalba ir raðo ispaniðkai.

Meksika Audronei pasirodė mistiðka ðalis. Kiekvieną sekmadienį vykdavo audringos fiestos, kuriose linksmindavosi kas tik gali. Ðventės stulbindavo indėnų drabuþių, ðokių ir muzikos groþiu. „Ritmai ir spalvos uþburdavo iki transo“, – þavėjosi lietuvė.

„Þmonės Meksikoje puikūs, linksmi, tačiau reikia susitaikyti su tuo, kad jie melagiai ir nesilaiko paþadų. Jeigu paskolinai kam nors pinigų, gali su jais atsisveikinti. Papraðius grąþinti sakys „rytoj“ ir neatiduos niekada“, – juokėsi lietuvė.

Jai nelabai patiko ir vyriðko ðaunumo supratimas: kuo daugiau moterų suvilioja vyras, tuo Meksikoje jis laikomas ðaunesniu. Tokie „ðaunuoliai“ vadinami „macho“.

Nors svetimoje ðalyje Audronė elgėsi labai santūriai ir apdairiai, gerbėjų dėmesio ji neiðvengė. Ðviesiaplaukė smuikininkė krito į akis daugeliui vyrų ir nuolat sulaukdavo komplimentų. Nuo vienos nemalonios istorijos ją iðgelbėjo nuostata neskubėti susisaistyti artimesniais santykiais su jai dėmesį rodančiais vyrais.

Nedideliame Gvanachuato mieste veikė net du simfoniniai orkestrai. Vietinei valdþiai buvo per sunku juos iðlaikyti. Kai gubernatorius iðardė orkestrą, kuriame grojo lietuvė, dvylika miesto milijonierių padėjo įkurti naują. Audronei teko koncertuoti parlamente, kad būtų gautas leidimas kurti naują orkestrą.

Vienas naujojo orkestro rėmėjų, aukðtuomenės atstovas, siekiantis gubernatoriaus posto, lietuvei tapo ypač dėmesingas. Vyras buvo iðsilavinęs, talentingas, aristokratų kilmės. Meksikietis buvo labai pagarbus Audronės atþvilgiu, atsiþvelgdavo į menkiausius jos pageidavimus. Kartu jie pasirodydavo priėmimuose, vyras dalyvaudavo lietuvės koncertuose.

Po metų draugystės meksikietis ėmė siūlyti lietuvei uþ jo tekėti. Matydamas, kad Audronė neskuba, jis paþadėjo sumokėti uþ jos dukros Auðros studijas Niujorke. Kuo labiau artėjo gubernatoriaus rinkimai, tuo vyras darėsi atkaklesnis. Jis pristatė Audronę savo ðeimai kaip būsimą þmoną. „Ðita skuba man pasirodė kiek įtartina. Mes buvome tik draugai, o ne meiluþiai. Man tuomet buvo 38-eri. Stebino, kad subrendęs vyras siūlo moteriai su juo tuoktis nė sykio jos neapkabinęs“, – pasakojo Audronė.

Kai vieną sykį moteris juokais apie tai uþklausė, meksikiečio atsakymas buvo netikėtas: „Að gerbiu tavo religinius jausmus. Juk katalikai negali mylėtis prieð vestuves“.

Audronė tapo itin atsargi ir vėliau iðsiaiškino, kad pretendentas ją vesti yra gėjus, stropiai slepiantis savo polinkius nuo visuomenės. Normali ðeima jam būtų buvęs didelis pliusas gubernatoriaus rinkimuose. Nevedęs vyras gubernatoriumi Meksikoje tapti negali.

„Atstūmiau pinigų maiðą ir visai to nesigailiu, nors daugelis mano paþįstamų Meksikoje nesuprato, kaip galima atsisakyti tokios puikios partijos“, – juokėsi Audronė.

Po kurio laiko Audronė su dukra persikėlė į Kolimos miestą. Ten ji nuvyko Kultūros instituto, koordinuojančio kultūrinį Kolimos valstijos gyvenimą, kvietimu. Audronė grojo „Cuarteto Colimense De Cuerdas“ kolektyve ir su juo apvaþiavo tolimiausius indėnų rezervatus.

Per vienerius metus kolektyvas Meksikoje koncertavo net 83 „Atkampiausiose vietovėse indėniukai pirmą sykį gyvenime girdėjo smuiką ir klausėsi netekę þado“, – pasakojo muzikantė.

Kolimos valstijoje gyventojų dauguma buvo indėnai, iðlaikę savo kultūros tradicijas. Keliaudama lietuvė susipaþino su muzikuojančiu indėnu, kuris grojo ið vaisių pasigamintais instrumentais. Jis buvo senųjų indėniškų tradicijų fanatikas. Senovinės melodijos kaþkuo priminė lietuviðkas. Audronė ir muzikuojantis indėnas sukūrė ansamblį „Ome“ („Du“) ir kartu koncertuodavo.

Lietuvė smuiku grojo lietuvišðas raudas, o meksikietis – indėnišką muziką. Į jų koncertus susirinkdavo minios þmonių. „Publikos neretai klausdavome, kuri melodija yra indėniška, o kuri – lietuviðka. Klausytojai ne visada sugebėdavo atskirti“, – pasakojo smuikininkė.

Laikotarpis Kolimoje Audronei buvo labai darbingas. Kolimos gubernatorius patikėjo lietuvei seno teatro patalpas ir pasakė: „Populiarink vakarietiðką muziką, mokyk vaikus, renk koncertus“.

Audronė apsisprendė įsteigti muzikos mokyklą. Be muzikos, mokykloje dar vyko dailės ir ðokių pamokos, buvo ėstoma muzikos istorija. „Tapau ir direktore, ir dėstytoja, ir tlikėja“, – pasakojo lietuvė. Moteris pati vadovavo mokyklos smuikininkų ansambliui. Smuikuodama su miesto kameriniu orkestru ji populiarino lietuviðką ir indėnų muziką. Lietuvei daug dėmesio skyrė vietinė spauda ir vadino ją „chica co violin“ – mergaite su smuiku.

Idilę Kolimoje sudrumstė stiprus þemės drebėjimas. Miestas driekėsi ugnikalnio papėdėje 30 kilometrų. „Kai ðalia veikiančio ugnikalnio þemės drebėjimas pasiekia 8,2 balo pagal Richterio skalę, pagaugai eina kūnu. Tai ne tas pat, kaip stebėti þemės drebėjimą per televiziją“, – pasakojo moteris.

Vietiniai gatvėse klaupėsi ant kelių ir meldėsi. Vaizdai buvo pritrenkiantys: atsivėrė þemė, prarijo autostradą, automobiliai duþo atsitrenkę vienas į kitą. Þemės drebėjimas buvo paskutinis laðas, lėmęs sprendimą palikti spalvingąją Meksiką. Lietuvės jau iki tol labai sunkiai pakėlė vasaros karðčius. Ðviesią jų odą niokojo karðčiai, nepadėjo jokie apsauginiai kremai.

Ðalies ekonominė krizė ir staigi infliacija smuikininkės pajamas sumaþino tris kartus, ir Audronė apsisprendė palikti ją suþavėjusią ðalį. Dar viena svarbi prieþastis buvo noras suteikti dukrai Auðrai puikų vakarietiðką iðsilavinimą. Moteris su dukra apsisprendė vykti į Kanadą, kur Audronė ne sykį buvo koncertavusi ir turėjo pažįstamų.

Nuotykių nebijanti moteris panoro pakeliui pamatyti Jungtines Amerikos Valstijas. Nors vairuotojo paþymėjimo neturėjo ir nemokėjo vairuoti, Audronė nutarė rizikuoti ir pervaþiuoti šalį automobiliu. Meksikoje įprasta ne laikyti egzaminus, o pirkti vairuotojo paþymėjimą. Tai – legalu.

„Að nusipirkau automobilį, tarptautinį vairuotojo paþymėjimą ir papraðiau, kad senas meksikietis iðmokytų mane vairuoti. Jo „mokslai“ buvo labai juokingi: parodė, kur yra stabdys, ir perspėjo, kad negalima vaþiuoti degant raudonai ðviesoforo ðviesai“, – juokėsi lietuvė.

Į seną fordą buvo sukrauta tai, kas svarbiausia, – mylima katė, neturinti dokumentų, televizorius ir smuikas. Audronę su dukra „patyręs“ meksikietis palydėjo iki sienos ir palinkėjo sėkmės. Jungtines Amerikos Valstijas lietuvės sugebėjo pervaþiuoti per 11 dienų.

Iðvaþiavusi į kelią, Audronė judėjo labai lėtai, baimindamasi paþeisti taisykles. „Judu prisispaudusi prie kelkraðčio, bet kaþkodėl niekas nelenkia ir pypsi kaip paðėlę“, – pasakojo moteris. Netrukus Audronę sustabdė policija. Lėtai vaþiuojančios vairuotojos policininkas papraðė parodyti dokumentus.

„Trūksta dokumentų. Jūs neturite draudimo“, – lietuvei ėmė aiðkinti pareigūnas. „Kaip neturiu? Visus dokumentus nusipirkau Meksikoje!“ – pasipiktino Audronė. Moteris net neþinojo, kad automobilį privalu drausti. Iðgirdęs tokį komiðką pasiaiškinimą policininkas ėmė juoktis ir pasiteiravo, kodėl moteris trukdo eismui vaþiuodama per lėtai.

Situaciją iðgelbėjo dukra Auðra. „Kaip galima vaþiuoti greitai, jei kelyje tokios baisios duobės?!“ – įsiterpė Auðra. Lyg tyčia automobilis buvo sustojęs prie vienintelės gatvėje þiojinčios duobės.

„O dar giriatės gerais keliais! Ar visoje Amerikoje jie tokie „geri“? – pasiðaipė Auðra. Policininkas susigėdo ir paleido lietuves nenubaudęs. Jis grąþino dokumentus ir atsisveikindamas papraðė, kad Audronė vaþiuotų bent jau 60 kilometrų per valandą greičiu.

Apsidþiaugusios tokia susitikimo su policininkais pabaiga, lietuvės nutarė apsilankyti Hiustono kosmonautikos centre. Avantiūra būtų pavykusi iki galo, jeigu ne komiðkas nuotykis. Ðiame mieste nepatyrusią vairuotoją iðgąsdino ðeðių ðviesų ðviesoforas, kokio iki tol ji nebuvo mačiusi.

Lyg tyčia ėmė „dainuoti“ automobilio variklis. „Ið pradþių raminomės, kad jis taip elgiasi todėl, jog vairuoja muzikė“, – juokėsi Audronė. Degalinėje sutikta moteris ėmė aiðkinti, kad tokiu automobiliu toliau vaþiuoti pavojinga, ir priėmė keliauninkes pernakvoti savo namuose. Geraðirdė hiustonietė surado lietuvėms mechaniką, ir netrukus šios sutaisytu automobiliu pajudėjo Kanados sienos link.

„Automobilyje traukėme Kanados himną, kai priartėjome prie sienos. Pačios negalėjome patikėti, kad įveikėme tūkstančius kilometrų be dokumentų ir vairavimo įgūdžių“, – juokėsi Audronė. Tačiau ir įveikusios ðitiek kliūčių prie Kanados sienos lietuvės sulaukė dar vienos – jos neturėjo savo mylimos katės registracijos paþymėjimo ir skiepų paso.

Pareigūnės paklaustos, ar neįveþa į ðalį gyvūnų, motina ir dukra papurtė galvą. Jos buvo tikros, kad katė neiðsiduos, nes ji buvo patikima keleivė per visą ilgą ir sudėtingą kelionę. Prieð pajudant automobiliui katė iðkiðo galvą ið slėptuvės, apsiþvalgė ir miauktelėjo. Pareigūnė metėsi prie automobilio: „O čia kas?! Jūs mane apgavote!“

„Neapgavome. Čia mūsų ðeimos narys“, – paaiðkino Auðra. Pareigūnė pasirodė esanti gyvūnų mylėtoja. Ji apsiþvalgė, ar nemato kolegos, ir mostelėjo ranka: „Vaþiuokite. Að jos nemačiau“.

Taupiai Meksikoje gyvenusi smuikininkė sugebėjo sukaupti pinigų dukros mokslams. „Pagrindinis mano tikslas buvo surasti prestiþinę mokyklą, kuri suteiktų puikų iðsilavinimą Auðrai“, – pasakojo Audronė.

Ið pradþių motina su dukra apsistojo pas paþįstamus. Mergaitė pradėjo lankyti katalikų mokyklą, bet ten jai nepatiko. Audronė apsisprendė leisti ją mokytis į anglų tradicijomis garsėjančią mergaičių gimnaziją Vitbio mieste. Ði mokykla įkurta XVIII a.

Mergaitės joje buvo mokomos jodinėti, þaisti tenisą, nuolat kontroliuoti savo manieras. Mokymo programa buvo sustiprinta. Ten Auðra puikiai iðmoko anglų kalbą. „Mano nerūpestinga vaikystė baigėsi Meksikoje. Kanadoje privalėjau laikytis grieþtų taisyklių“, – ðyptelėjo mergina.

Audronė dalyvavo konkursuose ir buvo priimta groti Toronto filharmonijos simfoniniame orkestre. Kadangi uþ dukros mokslą reikėjo mokėti brangiai, lietuvė papildomai smuikavo dviejuose lenkų ir kanadiečių įsteigtuose orkestruose. Labai populiariame baþnytiniame orkestre „Simphonia Sacra“, vadovaujamame vokiečių kilmės dirigento Uve’s Laftlanderio, ji dirbo koncertmeistere.

Kanados gamta primena Lietuvą, tačiau atstumai – dideli. Sykį, grįþdama iš vienos koncertinės kelionės po Kanados ðiaurinę dalį, lietuvė pakliuvo į milþiniðką pūgą. Vengdama susidūrimo su briedþiu, Audronė nuslydo blizgančiu ledu į kelkraðtį. Automobilis sukosi ratu aplink savo aðį.

„Spėjau pagalvoti, ar lėkdama į prarają nesulauþysiu smuiko“, – pasakojo muzikė. Iðvakarėse ji sapnavo moterį ilgais geltonais plaukais. Avarija įvyko naktį maþai vaþinėjamoje vietoje. Laimė, pro ðalį vaþiavo pora ir nepabijojo sustoti siaučiant stichijai. Savo vyrui sustoti pakelėje liepė moteris.

Kai Audronė atsipeikėjo, savo gelbėtojams ji pirmiausia iðtiesė smuiką, brangiausią daiktą. Paaiðkėjo, kad gelbėtojų pora buvo vietinio restorano savininkai. Kai kanadietė nusiėmė kepurę, ant pečių pasklido auksaspalviai plaukai. Tai buvo ta pati sapnuose regėta moteris.

Smuikininkė ðiais metais dalyvavo „Sugrįþimų“ koncertuose Lietuvoje. Audronė labai dþiaugėsi koncertu Vilniaus arkikatedroje, kur ji muzikavo kartu su savo klasės drauge vargonininke Jūrate Landsbergyte. Grįþus į tėvynę, Audronei pavyko susitikti su niekada nematytais seserimi Saule ir broliu Kastyčiu ið vėlesnių tėvo santuokų.

Audronės tėvas Viktoras Ðarpis buvo þurnalistas, ilgametis „Buities“ þurnalo redaktorius. Brolį ir seserį ji sutiko skaudþiu metu – per tėvo laidotuves. „Tai buvo vienas mano gyvenimo netikėtumų. Tėvui buvau artima, o brolio ir sesers nepaþinojau“, – pasakojo moteris.

Lietuvoje ðiais metais lankėsi ir Audronės draugas persų kilmės kanadietis Hossas Rismani. Pora susipaþino per vakarėlį vienoje Toronto meno galerijų.

Smuikininkė ðiuo metu groja Toronto filharmonijos orkestre ir vadovauja lietuvių bendruomenės kameriniam orkestrui „Lyra“. Hossas lankosi visuose orkestro koncertuose. Moters draugas 1975-aisiais ið Irano atvyko į JAV studijuoti. Kanadoje jis turi restoraną „Serra“ ir dirba didelėje kondicionavimo ir ðildymo įrenginių kompanijoje.

„Dabar – mūsų santykių pavasaris“, – sakė moteris. Paklaustas, ką mano apie savo draugę, Hossas tarė: „Ji – tikra menininkė. Tai ir privalumas, ir trūkumas“.